Dž. Orvelas. 1984 (23)

6

„Kaštonas“ buvo beveik tuščias. Pro langą įspindęs įstrižas saulės spindulys slinko dulkėtais stalais. Buvo penkiolikta valanda. Iš teleekranų sklido negarsi muzika.

Vinstonas sėdėjo savo įprastame kampe, spoksodamas į tuščią stiklinę. Retkarčiais pakeldavo žvilgsnį į platų veidą, kuris žiūrėjo į jį nuo kitos sienos. DIDYSIS BROLIS STEBI TAVE, sakė parašas. Padavėjas nekviestas priėjo ir pripylė jo stiklinę Pergalės džino, paskui iš kito butelio su specialiu kamščiu įvarvino dar kelis lašus. Tai buvo gvazdikais kvepiantis sacharinas, šios kavinės ypatingas priedas.

Vinstonas klausėsi ekrano. Šiuo metu iš jo sklido tik muzika, tačiau bet kurį momentą galėjo pasigirsti specialūs Taikos ministerijos biuletenis iš Afrikos fronto buvo labai neramios. Jis visą dieną dėl to rūpinosi. Viena Eurazijos armiją (Okeaniją kariaują su Eurazija; Okeaniją visą laiką kariavo su Eurazija) žengė į pietus baisiu greičiu. Vidurdienio biuletenis tiksliai nepaminėjo Vietos, bet gali būti, kad . aplink Kongo, žiotis jau vyksta mūšiai.. Pavojuje Brazavilis’ ir Leopoldvinis. Nereikia nė žemėlapin žiūrėti, ką tai reiškia. Tai nė tik Centrinės Afrikos praradimas; pirmą kartą bei visą karą grėsme keliama pačiai Okeanijos teritorijai.

Jį užplūdo jausmai — ne baimė, o kažkoks susijaudinimas. Paskui vėl dingo. Jis liovėsi galvojęs apie kąrą. Dabar jis negalėjo išlaikyti savo minčių prie vienos temos daugiau kaip keletą sekundžių. Jis paėmė stiklinę ir vienu ypu išgėrė. Kaip visada, džino jis sudrebėjo ir žiaugtelėjo. Mišinys buvo baisūs. Gvazdikai ir sacharinas, patys savaime gana šleikštūs, negalėjo permušti bjauraus žibalo kvapo, o blogiausia, kad džino kvapas, kuris jį lydėjo dieną ir naktį, jo sąmonėje buvo neatskiriamai susijęs su tuo kvapu…

Jis niekad neištarė jų vardo, net mintyse, ir kiek galėdamas stengėsi jų neįsivaizduoti. Jis beveik visada jautė jas, kabančias netoli savo veido, šnervėmis uodė jų kvapą. Džinas kilstelėjo viršun, ir jis nusiraugėjo sučiaupęs rausvas lūpas. Buvo gerokai pasitaisęs nuo to laiko, kai jį paleido, atgavęs seną spalvą, tiesą sakant, net daugiau negu atgavęs; Veidas pastambėjo, nosies ir skruostų oda paraudo, net plikas pakaušis buvo rausvas. Padavėjas vėl nelieptas atnešė šachmatų lentą ir paskutinį „The Times“ numerį su atverstu šachmatų uždaviniu. Tada, pamatęs, kad Vinstono stiklinė vėl tuščia, atsinešė džino butelį ir pripylė. Užsakinėti nereikėjo. Jie čia žinojo jo įpročius. Visuomet buvo šachmatų lenta, staliukas kampe irgi visada rezervuotas, net tada, kai prisirinkdavo žmonių, jis sėdėdavo vienas, nes niekas nenorėjo būti pamatytas arti jo. Jis net neskaičiuodavo išgertų taurelių. Kartkartėm nereguliariai jam būdavo pateikiamas nešvarus popierėlis, atseit sąskaita, bet jam atrodė, kad ten visada parašyta per mažai. Jeigu ir būtų buvę atvirkščiai – jokio skirtumo. Dabar jis visad turėdavo daug pinigų;

Netgi turėjo tarnybą, sinekūrą, apmokamą kur kas geriau negu ankstesnioji.

Muzika iš teleekrano nutilo ir pasigirdo balsas. Vinstonas pakėlė galvą ir sukluso, tačiau tai buvo ne pranešimas iš fronto, o žinios iš Pertekliaus ministerijos. Paaiškėjo, kad praėjusiame ketvirtyje dešimtasis trimetis planas batų raišteliams buvo viršytas 98 procentais.

Jis peržiūrėjo šachmatų uždavinį ir išdėstė figūras. Tai buvo sudėtingas endšpilis su dviem žirgais. „Baltieji pradeda ir dviem ėjimais laimi“. Vinstonas pažvelgė į Didžiojo Brolio portretą. Baltieji visada laimi, pagalvojo jis su kažkokiu misticizmu. Visada, be išimčių, taip jau sutvarkyta. Jokiame šachmatų uždavinyje nuo pat pasaulio pradžios juodieji nėra nė karto laimėję. Gal tai simbolizuoja amžiną nekintamą Gėrio triumfą prieš Blogį? Didžiulis veidas žiūrėjo į jį, kupinas romios galybės. Baltieji visada laimi.

reklama

Balsas iš ekrano nutilo, paskui kitokiu, daug rimtesniu tonu pasakė: „Perspėjame, kad penkioliktą trisdešimt išgirsite svarbų pranešimą. Penkioliktą trisdešimt! Itin svarbus pranešimas. Nepraleiskite. Penkioliktą trisdešimt! Paskui vėl ėmė groti tranki muzika.

Vinstono širdis suvirpėjo. Tai bus biuletenis iš fronto, jis nujautė, kad naujienos bus blogos. Jau visą dieną jį vis iš naujo ir iš naujo apima jaudinanti mintis apie triuškinantį pralaimėjimą Afrikoje. Jam atrodė, kad tiesiog mato, kaip Eurazijos armija veržiasi per dar niekad nepažeistą, sieną ir plūsta į Afrikos smaigalį kaip. skruzdžių kolona. Argi nebuvo įmanoma kaip nors jų pergudrauti? Jo vaizduotėje iškilo Vakarų Afrikos pakrantės linija. Jis paėmė baltą žirgą, perkėlė jį lentoje. Štai reikalinga langelis. Net matydamas juodą į pietus puolančią ordą jis matė ir kitą jėgą, paslaptingai sutelktą ir staiga paleistą užnugaryje, atkirtusią jų ryšius žemėje ir sausumoje. Jis jautė, kad jam labai norint, ta jėga gali tapti realybe Bet tam reikia veikti labai greitai. Jeigu jie užvaldys visą Afriką, jeigu kyšulyje turės aerodromus ir povandeninių laivų bazes, tai Okeanija bus padalinta perpus. Tai gali reikšti bet ką — pralaimėjimą, krizę, pasaulio persidalijimą, partijos žlugimą. Jis giliai įkvėpė. Jame grūmėsi neįprastas jausmų mišinys, tiesą sakant, ne mišinys, o labiau vienas kitą užklojantys jausmai, tik neaišku, kuris sluoksnis viršutinis, kuris apatinis.

Spazmas praėjo. Jis padėjo baltąjį žirgą senon vieton, bet rimtai imtis uždavinio kol kas negalėjo. Mintys vėl nuklydo tolyn.

Beveik nesąmoningai ant dulkino stalo pirštu jis parašė:

2+2=5

„Jie negali įlįsti į tavo vidų“,— pasakė tada Džulija. Pasirodo, kad gali įlįsti. „Kas jums čia atsitinka, lieka amžinai“,— pasakė jam O’Brajenas. Teisingi žodžiai. Yra dalykų, tavo paties poelgių, nuo kurių niekur nepabėgsi. Kažkas nužudoma tavo krūtinėje, išdeginama, numarinama.

Jis buvo susitikęs su ja, net kalbėjosi. Tai nebuvo pavojinga. Jis dabar nujautė, kad jie beveik nesidomi jo veikla. Jis galėjo susitarti ir susitikti su ja antrą kartą, jeigu bent kuris būtų to norėjęs. Jiedu susitiko netyčia. Tai buvo parke, bjaurią, žvarbią kovo dieną, kai žemė atrodė lyg geležis, žolė negyva, niekur nė pumpurėlio, tik keli prasikalę krokai, kuriuos greit nuplėš vėjas. Jis skubėjo gatve sugrubusiom rankom ir ašarojančiom akim ir pamatė ją už keleto metrų priekyje. Jam iš karto toptelėjo, kad ji labai pasikeitusi, tik neaišku kaip. Jiedu lyg niekur nieko prasilenkė, tada jis apsisuko ir be ypatingo noro pasivijo ją. Jis žinojo, kad tai nepavojinga, nes niekas nesidomi jais. Ji nekalbėjo. Ėjo tolyn per žolę, lyg mėgindama atsikratyti jo, tarsi nepageidaudama jo šalia savęs. Pagaliau jie atsidūrė tarp nutriušusių belapių krūmų, kurie neslėpė nei nuo pašalinių akių, nei nuo vėjo. Jiedu sustojo. Buvo labai šalta. Vėjas švilpė pro šakeles ir purtė retus purvinus krokus. Jis ranka apkabino jos liemenį.

Teleekrano nebuvo, bet galėjo būti paslėptų mikrofonų, be to, juos galėjo kas nors pamatyti. Tai buvo nesvarbu, niekas nesvarbu. Panorėję jiedu galėjo atsigulti ant žemės ir… Nuo tos minties jo oda pašiurpo. Ji į jo ranką niekaip nereagavo, net nemėgino pasitraukti. Dabar jis suprato, kas joje pasikeitė. Jos veidas buvo gelsvesnis, per kaktą ir smilkinį ėjo ilgas randas beveik paslėptas plaukų, bet buvo tas pasikeitimas. Jos liemuo buvo storesnis ir, nors keista, kietesnis. Jis prisiminė, kaip sykį sprogus raketinei bombai, jis padėjo iš griuvėsių išvilkti lavoną ir buvo nustebintas ne tik neįtikėtino jo svorio, bet ir to keblumo bei nepatogumo nešti — labiau panašu į akmenį, o ne į kūną. Jos kūnas irgi buvo toks. Jis pagalvojo, kad jos oda dabar butų visai kitokia negu tada.

Jis nemėgino jos pabučiuoti, jiedu nesikalbėjo. Kai jiedu ėjo atgal per žolę, ji pirmą kartą tiesiai pažiūrėjo į jį. Tai buvo trumpas žvilgsnis, kupinas paniekos ir priešiškumo. Jis mėgino suvokti, ar tas priešiškumas yra atėjęs iš praeities, ar jį kelia jo išpurtęs veidas ir nuo vėjo ašarojančios akys. Jiedu atsisėdo ant dviejų geležinių kėdžių venas šalia kito. bet ne itin arti. Jis matė, kad ji nori kalbėti. Ji pajudino savo nedailų batą ir tyčia sutraiškė šakelę. Jis pastebėjo, kad jos kojos lyg pastambėjusios.

— Aš tave išdaviau,— ryžtingai pasakė ji.

— Aš išdaviau tave,— atsakė jis.

Ji vėl priešiškai dirstelėjo į jį.

— Kartais jie ima grasinti kuo nors,— pasakė ji,— ko tu negali pakęsti, negali net pagalvoti, ir tada tu sakai: „Nedarykit man to, darykit kam nors kitam, tokiam ir tokiam“. Gal vėliau ir galėtum apsimesti, kad tai buvo tik apgaulė, kad taip pasakei tik todėl, kad jie liautųsi, bet iš tikro neturėjai to galvoje. Bet tai netiesa. Kai tai atsitinka, tu tą ir turi galvoje. .Manai, kad nebuvo kaip kitaip išsigelbėti, o išsigelbėti norisi. Tu iš tikro nori, kad taip atsitiktų kitam žmogui. Ir tau visai nerūpi, kaip jis kentės. Galvoji vien apie save.

— Galvoji vien apie save,— pritarė jis.

— Ir tam kitam žmogui jau nebejauti to paties.

— Taip,— tarė jis,— nebejauti.

Daugiau lyg ir nebebuvo apie ką kalbėti. Vėjas spaudė jų plonus kombinezonus prie kūno. Sėdėti čia ir tylėti pasidarė nejauku, be to, nejudant buvo per šalta. Ji pasakė turinti spėti į traukinį ir atsistojo eiti.

— Mes turime dar susitikti,— pasakė jis.

— Taip,— atsakė ji,— turime dar susitikti.

Jis galiuką neryžtingai sekė paskui ją, atsilikęs per pusę žingsnio. Daugiau jiedu nesikalbėjo. Ji nemėgino nuo jo pabėgti, bet ėmė eiti tokiu greičiu, kad jis nebespėtų. Jis buvo nusistatęs palydėti ją iki metro stoties, bet staiga tas sekimas iš paskos per šaltį pasirodė beprasmiškas ir nepakenčiamas. Jį apėmė ne tiek noras palikti Džuliją, kiek atsidurti „Kaštono“ kavinėje, kuri šią akimirką atrodė patraukli kaip niekad. Jis nostalgiškai vaizdavosi savo kampinį staliuką su laikraščiu, šachmatų lenta ir nesibaigiančiu džinu. Pagaliau ten bus šilta. Po keletos akimirkų jį nuo jos. atskyrė pulkelis žmonių. Jis pusiau nuoširdžiai bandė pavyti ją, paskui sulėtino žingsnį, nusisuko ir nuėjo kiton pusėn. Už kokių penkiasdešimties metrų jis atsisuko. Gatvė buvo pustuštė, bet jos jau nebeįžvelgė. Bet kuri iš dešimties skubančių figūrų galėjo būti jos. Gal jos. pastorėjusio, sustandėjusio kūno jau nebegalima atskirti iš nugaros?

„Kai tai atsitinka,— pasakė ji,— tu tą ir turi galvoje“. Ir jis turėjo. Jis ne vien pasakė tai, jis norėjo to. Jis norėjo, kad tai ji, o ne jis būtų įkištas pas…

Muzikoje, sklindančioje iš teleekrano, kažkas pasikeitė. Joje pasigirdo kažkokia gergždžianti pašaipi gaida, geltona gaida. Ir tada— gal tai buvo ne iš tikro, tik atminties sukeltas pokštas?— balsas uždainavo:

reklama

Plačiašakio kaštono pavėsy

Vienas kitą pardavę, išdavę…

Jo akis užplūdo ašaros. Pro šalį einantis padavėjas pamatė, kad jo taurė tuščia, ir priėjo su džino buteliu.

Jis pakėlė stiklinę ir pauostė. Su kiekvienu prarytu gurkšniu tas skystis darėsi ne pakenčiamesnis, o bjauresnis. Bet jis tapo tarsi jo stichija, kurioje jis plaukiojo. Tai buvo jo gyvenimas, jo mirtis ir prisikėlimas. Tai džinas kas vakarą paskandindavo jį užmarštin, džinas rytais ir atgaivindavo. Kai jis pabusdavo, dažniausiai jau po vienuoliktos, su sulipusiomis blakstienomis, perdžiūvusia burna ir tarsi sulaužyta nugara, tai vargiai būtų įstengdavęs atsistoti, jeigu ne prie lovos padėtas butelis ir arbatinis puodelis. Iki vidurdienio jis sėdėdavo apsiblausęs, su buteliu šalia, ir klausydavosi ekrano. Nuo penkioliktos valandos iki uždarymo — nuolatinis „Kaštono“ klientas. Niekam nerūpėjo, ką jis dabar daro, jo niekad nežadindavo švilpesys, nė karto negavo; iš ekrano pastabos. Kartais, kokius du kartus per savaitę, jis eidavo j dulkiną, tarsi visų pamirštą kabinetą Teisybės .ministerijoje ir atlikdavo savo nedidelį darbą, tiksliau, tai, ką vadino darbu. Jis buvo paskirtas į pakomitečio pakomitetį, priklausantį vienam nesuskaičiuojamų komitetų, kurie rūpinosi mažesnėmis problemomis, sudarant vienuoliktąjį naujakalbės žodyną. Jie kūrė vadinamąjį parengtinį nutarimą, bet ką jie turėjo nutarti, jis gerai ir pats nežinojo. Tai buvo susiję su problema; ar kablelius dėti skliaustuose, ar už jų. Komitete buvo dar keturi žmonės, visi panašūs į jį. Būdavo dienų, kai jie susirinkdavo ir tuojau išsisklaidydavo, atvirai prisipažinę vienas kitam, kad darbo nėra. Bet pasitaikydavo, kad jie imdavo dirbti beveik noriai — ginčydamiesi rašydavo protokolus, kurdavo ilgus memorandumus, kurių niekad nepabaigdavo, kartais diskusijos dėl to, kas yra diskusijų objektas, nuklysdavo tarsi į džiungles, paskęsdavo gražbylinguose apibrėžimuose, plačiuose nukrypimuose, kartais baigdavosi net grasinimais kreiptis į vyresnybę. Ir staiga gyvybė iš jų išgaruodavo, jie sėdėdavo aplink stalą ir žiūrėdavo vienas į kitą tuščiomis akimis kaip šmėklos, kurios užgiedojus gaidžiui turi išnykti.

Teleekranas nutilo. Vinstonas vėl pakėlė galvą. Pranešimas! Bet ne, tik muzika pasikeitė. Jo akyse stovėjo Afrikos žemėlapis. Armijų judėjimą jis matė grafiškai: juoda strėlė veržiasi vertikaliai aukštyn, o balta strėlė veržiasi horizontaliai į rytus, pro pirmosios uodegą. Lyg pasitikrindamas jis pažvelgė į nesutrinkantį veidą portrete. Ar gali būti, kad ta antroji strėlė neegzistuoja?

Jo susidomėjimas vėl užgeso. Jis nurijo dar vieną gurklį džino, pakėlė baltą žirgą ir padarė vieną bandomąjį ėjimą. Šachas. Bet tai, matyt, neteisingas ėjimas, nes…

Jo sąmonėje savaime iškilo prisiminimas. Jis pamatė žvakės apšviestą kambarį su baltai užklota, lova ir patį save, devynerių ar dešimties metų berniuką, sėdintį ant grindų, kratantį dėžutę su lošimo kauliukais ir smagiai besijuokiantį. Jo motina sėdėjo priešais jį ir taip pat juokėsi.

Tai buvo apie mėnesį prieš jai išnykstant — susitaikymo momentas, kai graužiantis alkis pilve buvo pamirštas ir atgijo jo ankstesnis prisirišimas prie jos. Jis gerai prisiminė tą dieną — liūtis, vanduo žliaugia’ langais taip, kad viduje per tamsu net skaityti. Dviem vaikams tamsiame sujauktame miegamajame pasidarė tiesiog nepakenčiama. Vinstonas niurzgė ir inkštė, veltui kaulydamas maisto, slankiojo po kambarį imliodamas iš vietų daiktus ir spardydamas sienas, kol net kaimynai ėmė belsti. Jaunesnioji sesuo visą laiką verkė. Galų gale motina pasakė:

— Jeigu būsi geras, aš nupirksiu tau žaislą. Labai dailų žaislą, jis tau patiks.

Ji išėjo per lietų į mažą krautuvėlę, kuri dar kažkodėl buvo atidaryta, ir netrukus grįžo, nešina kartonine dėže. Jis net dabar prisiminė šlapio kartono kvapą. Pagamintas žaidimas buvo prastai. Kartonas sulamdytas, o maži mediniai bokšteliai taip nedailiai išpjauti, kad nuolat virsdavo ant šono. Vinstonas niūriai ir be didelio susidomėjimo pažvelgė į juos. Bet motina uždegė žvakę, ir jie susėdo ant grindų žaisti. Netrukus jis jau susijaudinęs šaukė ir juokėsi, kai bokšteliai su viltimi ropštėsi kopėčiomis aukštyn, o paskui krito žemėn kone iki pačios pradžios. Jie sužaidė aštuonias partijas, abu laimėjo po keturias. Jo maža sesuo nesuprato, kas čia per žaidimas; ji sėdėjo atremta į pagalvę ir juokėsi, kadangi jie juokėsi. Visą tą popietę jie buvo visi laimingi kaip ankstyvoje jo vaikystėje.

Jis išvijo tą vaizdą iš galvos. Tai negeras prisiminimas. Kartais jį apimdavo negeri prisiminimai. Kai žinai, ko jie verti, tai jie nepavojingi. Vieni dalykai atsitiko iš tikro, kiti neatsitiko. Jis pasilenkė prie lentos ir vėl pakėlė baltą žirgą. Šis iškrito iš rankos ir garsiai barkštelėjo ant lentos. Jis krūptelėjo lyg įdurtas smeigtuku.

Orą perskrodė trimito garsas. Tai pranešimas! Pergalė!

Kai prieš naujienas aidi trimitas, tai visada reiškia pergalę. Kavinę tarsi kas įelektrino. Net padavėjai nurimo ir pastatė ausis.

Iš ekrano jau griaudėjo susijaudinęs balsas, bet net jį gožė linksmi riksmai už lango. Si žinia nulėkė gatvėmis lyg žaibas. Iš to, ką vis dėlto pavyko nugirsti, jis suprato, jog viskas buvo taip, kaip jis numatė: slaptai susitelkusi, jūros armada trenkė smūgį į priešo užnugarį, baltoji strėlė persmeigė juodosios uodegą. Pro balsų triukšmą sklido triumfo kupinos frazės:- „Didžiulis strateginis manevras… tobula koordinacija… visiškas sutriuškinimas… pusė milijono belaisvių… absoliuti demoralizacija… visa Afrika kontroliuojama… karas priartėjo prie pabaigos… pergalė… didžiausia pergalė žmonijos istorijoje… pergalė, pergalė, pergalė!“

Vinstono kojos po stalu ėmė konvulsiškai trūkčioti. Jis tebesėdėjo ant kėdės, bet mintyse bėgo, greitai bėgo, jis buvo su miniomis lauke, iki apkurtimo rėkė. Jis vėl pažvelgė į Didžiojo Brolio portretą. Kolosas, užvaldęs pasaulį! Uola, į kurią bergždžiai daužosi Azijos ordos! Jis pagalvojo, kaip prieš dešimt minučių — taip, tik prieš dešimt minučių — jo širdis dar drebėjo spėliodama, ar naujienos iš fronto praneš apie pergalę, ar apie pralaimėjimą. Ne, dabar pražuvo kur kas daugiau negu Eurazijos armija. Daug kas jame pasikeitė nuo tos pirmosios dienos Meilės ministerijoje, bet galutinis negrįžtamas gydantis pokytis įvyko tik dabar, šį momentą.

Balsas iš ekrano toliau pasakojo apie belaisvius, grobį ir žudynes, bet riksmai lauke jau buvo kiek aprimę. Padavėjai vėl ėmėsi darbo. Vienas jų priėjo su džino buteliu. Vinstonas, apimtas svajingos palaimos, net nepastebėjo, kaip buvo įpilta jo stiklinė. Jis jau nebebėgo ir nebešaukė. Jis vėl buvo Meilės ministerijoje, viskas jam atleista, jo siela balta kaip sniegas. Jis stovėjo prieš teismą, viską prisipažindamas, kaltindamas savo parodymais visus kitus. Jis ėjo baltu koridoriumi, jausdamas, kad šviečia saulė, o už jo žengia ginkluotas sargas. Į jo smegenis smigo ilgai lauktoji kulka.

Jis vėl pažvelgė į didžiulį veidą. Prireikė keturiasdešimties metų, kad suprastų, kas per šypsena slypi po tais tamsiais ūsais. Ak, koks žiaurus, nereikalingas nesusipratimas! Ak, užsispyręs savanori tremtiny, atsiskyręs nuo mylimos krūtinės! Dvi džinu kvepiančios ašaros nuriedėjo jam palei nosį. Bet nieko, viskas gerai, kova baigėsi. Jis laimėjo pergalę prieš save. Jis myli Didįjį Brolį.