Suprasti Šiaurės Korėją

Savo skaitytojų dėmesiui pateikiame 2006 m. išėjusio pažintinio straipsnio apie Šiaurės Korėją lietuvišką vertimą; tekstas puikiai supažindina su bendru Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos (KLDR) istoriniu kontekstu, pateikia esminius faktus, išsklaido Vakarų kurpiamus propagandinius mitus. Itin rekomenduojama besidomintiems Šiaurės Korėja, ieškantiems alternatyvios medžiagos šios įdomios šalies tema.

SUPRASTI ŠIAURĖS KORĖJĄ

„Če Gevara apsilankė Pchenjane (1965 m.) ir pareiškė spaudai, kad Šiaurės Korėja – tai pavyzdys, kuriuo derėtų sekti ir revoliucinei Kubai.“ (Brus Kamings)[1]

Šiaurės Korėja – šalis, kuri keikiama arba įžeidinėjama. Jos lyderis, Kim Čen Iras, demonizuojamas dešinės ir, su Gevaros ir daugelio jo dabartinių gerbėjų išimtimi, niekianamas kairės. Teigiama, esą Kimas išprotėjęs, nors niekas dar nepateikė įrodymų šiai diagnozei pagrįsti. Tiesiog, jei visi taip sako, vadinasi, taip ir yra. Jei Kimas turėtų tokią puikią išvaizdą kaip Če, galbūt jis galėtų tapti kairiųjų ikona, kaip „paskutinis likęs visiškos alternatyvos neoliberalizmui ir globalizacijai“, kaip tai įvardija Korėjos ekspertas B. Kamings[2], lyderis. Vietoje to, Kimas buvo paverstas karikatūra, Dr. Blogiu su nevykusia šukuosena ir apranga. Jo vedama šalis, kaip ir dera tokiam neva tai blogiečiui, yra pristatoma kaip pavojus tarptautinei taikai ir saugumui, siekianti išprovokuoti branduolinį karą. Ir yra teigiama, esą metų metai prasto ekonominio valdymo yra pavertę Šiaurės Korėją ekonominės išmaldos prašytoja, o jos piliečius – geriausiu atveju tik kaliniais, kuriuos badu marina ir engia negailestingas diktatorius.

Če Gevara ir Kim Ir Senas

Kol daugelis žmonių gali papūgiškai kartoti prieš Šiaurės Korėją nukreiptą katekizmą – karinė valstybė, atsiskyręs kraštas, pasaulio atstumtoji ir t. t. – jie vis tiek pripažins, kad visos jų žinios apie šią šalį, apart žiniasklaidos brukamų komiškų karikatūrų, yra menkos ir labai neaiškios. Bet taip visada ir būdavo. Dar 1949-ais Ana Lujiz Strong galėjo rašyti, kad „yra mažai viešų žinių apie šią šalį ir dauguma antraščių ne aiškina, o tik iškraipo faktus.“[3] Kamings atmeta JAV spaudos pranešimus apie Šiaurės Korėją kaip „neinformatyvius, nepatikimus ir dažnai siekiančius sensacijų“, kaip klaidinančius, o ne informuojančius.

Viena iš priežasčių, kodėl antraštės klaidina, ypač šiandien, gali būti susumuota silogizmu. Antrasis pasaulinis karas Ramiajame vandenyne didžiąja dalimi buvo kova tarp Jungtinių Valstijų ir Japonijos ekonominių interesų dėl viešpatavimo Ramiojo vandenyno regione, tame tarpe ir Korėjos pusiasalyje. Japonija buvo okupavusi Korėją nuo 1910 iki 1945 m., kol buvo išvaryta korėjiečių rezistentų, kurių vienas pagrindinių vedlių buvo Šiaurės Korėjos įkūrėjas Kim Ir Senas, ir Tarybų Sąjungos įsijungimo į karą Ramiajame vandenyne. Tokijui pasidavus, JAV mėgino įvesti savo valdžią buvusiose Japonijos kolonijose, tame tarpe ir Korėjoje. JAV užsienio politiką ir masinę žiniasklaidą valdantys korporacijų turtuolių ir kapitalistų dinastijos Šiaurės Korėją suvokia kaip grėsmę savo interesams. KLDR nepalaiko nei laisvos prekybos, nei laisvo biznio, nei laisvo JAV kapitalo įvežimo. Jeigu jai būtų leidžiama klestėti, ji suteiktų pavyzdį alternatyvos JAV primetamam neoliberalizmui, pavyzdį, kuriuo sektų kitos šalys ir kuris įkvėptų revoliucionierius kaip Če. Antraštės klaidina, o ne informuoja, nes Šiaurės Korėja prieštarauja interesams tų, kurie jas rašo.

Mano požiūris – ne sisteminės žiniasklaidos ar jį įvairiausiais nešvariais būdais nustatinėjančių investuotojų, bankininkų ir turtuolių šeimų požiūris. Aš nepalaikau ketinimų pavergti Šiaurės Korėją, nepalaikau ir sankcijų ar karo, ar reikalavimų Šiaurės Korėjai nusiginkluoti ir, tuo labiau, nesu už tai, ką JAV ambasadorius Jungtinėms Tautoms (JT), Džonas Boltonas, anksčiau buvo įvardijęs kaip Vašingtono politiką Šiaurės Korėjos atžvilgiu. Niu Jork Taims (New York Times) jo paprašius išaiškinti Vašingtono nusistatymą KLDR atžvilgiu, Boltonas „nuskubėjo prie knygų lentynos, ištraukė vieną knygą ir nusviedė ją ant stalo. Ji vadinosi „Šiaurės Korėjos galas“. „Tai“, – sakė jis, „ir yra mūsų politika“[4]. Aš nemanau, kad Kim Čen Iras išprotėjęs. Šmeižtas apie tariamą beprotybę yra mėginimas pagrįsti absurdišką teiginį, esą Šiaurės Korėja kelia grėsmę pasauliui. Tokios grėsmės ji nekelia. Vienintelė grėsmė, kurią kelia Šiaurės Korėja, tai grėsmė, kad ji gali apsiginti nuo ilgalaikių JAV planų viešpatauti visame Korėjos pusiasalyje.

Konflikto ištakos iki Antrojo pasaulinio karo

1910 m. Japonija kolonizavo Korėją. Sekančius 35 metus Korėja virto per korėjiečių kraują ir kančias išgaunamų didžiulių pelnų japonų pramonininkams ir finansininkams šaltiniu. Daugybė korėjiečių buvo per prievarta išvežti į Japoniją kaip darbininkai priverstiniams darbams arba kaip seksualiniai vergai, kuriuos vadindavo „komforto moterimis“. Bet Japonija negalėjo apiplėšinėti pusiasalio viena. Jai reikėjo turtingų korėjiečių žemvaldžių ir pramonininkų, kurie susibičiuliavo su savo japoniškaisiais šeimininkais, o vėliau ir su okupacine JAV valdžia ir kurie užėmė pagrindinius Pietų Korėjos valstybės postus, pagalbos.

Kol Perl Harboras pažymėjo formalią ginkluotos kovos tarp Japonijos ir Jungtinių Valstijų pradžią, abi šios šalys konfliktavo dar gerokai iki Perl Harboro. Abi siekė pavergti Ramiojo vandenyno šalis, monopoliniu pagrindu užgrobti jų turtus. Tokijas vedė ginklais paremtą agresyvią ekspansionistinę užsienio politiką tam, kad iš regiono išvytų kitas imperialistinės jėgas. JAV, jau turėdamos dominuojančią poziciją Filipinuose, Guame, Havajuose ir Samoa salose., siekė savo eksportuotojams ir investuotojams atverti kelius į Kiniją. Abiejoms pusėms siekiant viešpatavimo, susidūrimas darėsi neišvengiamas.

Ramusis vandenynas prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią

Formaliai kilus karui, Vašingtonas susidūrė su erzinančia perspektyva. Jei Japonija ir būtų nugalėta, jos kolonijos pereitų Jungtinėms Valstijoms galbūt ne kaip pilnos kolonijos, bet tiesiog kaip teritorijos, kuriose JAV turėtų viešpataujantį balsą. Kitaip tariant, sėkminga karo baigtis JAV duotų viską, ko jos ir siekė iki jo.

Netrukus po Perl Harboro JAV valstybės departamentas pradėjo žaisti su idėja pastatyti pokarinius patikėtinius Korėjoje. Buvo diskutuojama, ar toks variantas suteiktų Vašingtonui pakankamą įtaką pokario Korėjos reikalams. Šitokia daugiapusės rūpybos idėja 1943 m. buvo pristatyta britams ir prancūzams, bet abi šalys atsisakė, bijodamos, kad tai susilpnintų jų imperijas.

Amerikiečių sukurtas pasidalijimas

Ne korėjiečiai padalijo Korėjos pusiasalį ties 38 lygiagrete. Tai – amerikiečių darbas. 1945 m. rugpjūčio 10 d., tarybinei kariuomenei dviem dienom anksčiau įžengus į šiaurinę Korėjos pusiasalio dalį, du JAV karininkai, Dynas Ruskas ir Čarlzas Bounstylas, gavo įsakymą padalinti Korėją į dvi okupacines zonas: amerikietišką ir tarybinę. Jie 38 lygiagretę pasirinko kaip dalijimo ribą. Tai JAV leido perimti sostinės, Seulo, kontrolę. Tarybų Sąjunga priėmė padalijimą su sąlyga, kad Tokijui pasidavus būtų sukurta tarybinės okupacijos zona šiaurės Japonijoje. JAV atsisakė.

Praėjus kelioms savaitėms nuo Japonijos pasidavimo, Seule įsisteigė korėjietiška vyriausybė. Ji pasivadino Korėjos Liaudies Respublika, kilusi iš Komiteto Korėjos nepriklausomybei parengti ir iš provincijoje įsikūrusių Liaudies komitetų. Nepaisant savo pretenzijų būti demokratijos pavyzdžiu, Jungtinės Valstijos atsisakė pripažinti šią vyriausybę ir ėmėsi veiksmų jai užgniaužti. Amerikiečiams Korėjos Liaudies Respublika turėjo du nepriimtinus bruožus: (a) ji neatsakė prieš Vašingtoną; (b) ji turėjo stiprią komunistų įtaką.

Vietoje to, kad leistų naujai susikūrusiai vietinei vyriausybei veikti, Jungtinės Valstijos sukūrė tai, ką planavo sukurti nuo 1943 m.: JAV okupacinį režimą. Ši valdžia, išlikusi iki 1948 m., susidūrė su vietinių gyventojų pasipriešinimu, kuriems jau buvo atsibodusi užsieniečių okupacija ir kurie troško nepriklausomos, vieningos Korėjos, o ne dirbtinai padalintos, kurią pietuose būtų okupavusi Korėjos reikalus tvarkyti užsimojusi užsienio valstybė.

Nekviesti svečiai

Praėjus trims mėnesiams nuo okupacijos pradžios, JAV karinis gubernatorius, generolas Džonas Hodžas, pažymėjo, kad augo nepasitenkinimas amerikiečiais, kad pietų korėjiečiai troško nepriklausomybės – ne vėliau, o dabar. „Proamerikietiškumas“, – teigė jis, tapo sinonimu „projaponiškumui“, „išdavystei“ ir „kolaboravimui“. Deja, korėjiečių antiamerikietiškas nusistatymas buvo ignoruojamas. Pietūs buvo derlinga dirva komunizmui, įspėjo Hodžas. Ir kuo toliau, tuo labiau korėjiečiai ieškojo įkvėpimo Tarybų Sąjungoje.

Hodžo požiūriui pritarė ir JAV prezidento Hario Trumano draugas Edvinas Paulis. Trumanas 1946 m. išsiuntė Paulį į Korėją, kad šis apsižiūrėtų ir praneštų apie bendrą padėtį. Paulis buvo sunerimęs. Komunizmas „čia turėtų geresnę pradžią nei bet kur kitur pasaulyje“, – sakė jis Trumanui. Skirtingai nei Tarybų Sąjunga, kurioje teko praeiti skausmingą industrializacijos laikotarpį, kad silpnos pramonęs šalį paversti pramonės milžinu, į komunizmą linkę Liaudies komitetai galėjo eksproprijuoti japonų pastatytus fabrikus, geležinkelius, infrastruktūrą ir gamtinių išteklių įmones ir pajungti jas visos visuomenės labui nuo pirmos dienos. Industrializuota ekonomika komunistų rankose parodytų socializmo nuopelnus, o dar blogiau, tai iš JAV investuotojų atimtų galimybę prieiti prie tų pačių išteklių. Kokia prasmė išvyti japonus, jei negalima pasiimti karo laimikio?

reklama

Japoniškas kolonializmas be japonų

Pirmuosius savo vykdomos okupacijos metus JAV praleido užgniauždamos vietinius Liaudies komitetus. Hodžas verbavo Japonijos imperijos kariuomenėje tarnavusius korėjiečius, kad sudarytų anglakalbių karininkų mokyklą. 1948 m. jau buvo sudaryta šešių divizijų pietų korėjiečių kariuomenė, kuriai vadovavo Japonijos imperijos kariuomenėje tarnavę karininkai. Vienas iš šių karininkų, Kim Sok-vonas, net buvo apdovanotas Hirohito už kampanijas prieš korėjiečių partizanus Mandžūrijoje. Hodžas taip pat suformavo policiją, kurios 85 proc. sudarė buvę kolonijinės policijos veikėjai, ir juos pasiuntė naikinti vietinės Korėjos Liaudies Respublikos valdžios. Italijoje nuvertus Musolinį, amerikiečiai į valdžią pastatė kolaborantą, kuris tęsė didelę dalį tos pačios Musolinio politikos. Italai naująjį amerikiečių įvestą režimą ėmė vadinti fašizmu be Musolinio. Panašiai Korėjos pusiasalyje amerikiečiai išlaikė tą patį japonišką kolonializmą, tiktai be japonų.

Sukilimas pietuose

Netrukus prasidėjo plataus masto sukilimas, kartu su dideliu partizaniniu judėjimu. Iki 1948 m. dauguma provincinių kaimų buvo kontroliuojami partizanų, kurie sulaukė plataus liaudies palaikymo. 1948 m. spalio mėn. partizanai išvadavo Josu miestą, tuo būdu paskatindami sukilimus ir kituose miestuose. Buvo atkurtas Liaudies komitetas, iškelta Šiaurės Korėjos vėliava ir prisiekta ištikimybė Šiaurei. Sukilėlių laikraštis reikalavo žemės perdalijimo, japonų kolaborantų išvarymo iš valdžios pozicijų ir Korėjos suvienijimo.

Jankių teroras Korėjoje

Jankių teroras Korėjoje

Jankių teroras Korėjoje

Kol JAV karinė valdžia formaliai nedraudė žmonėms priklausyti kairiosioms organizacijoms, policija sukilėlius ir kairiuosius laikė esant išdavikais, kuriuos dera kalinti arba šaudyti. 1948 m. buvo panaudotas drakoniškasis Nacionalinio saugumo įstatymas, pagal kurį buvo suareštuota 200 tūkst. Šiaurei ir komunizmui simpatizavusių korėjiečių. Iki 1949 m. jau 30 tūkst. komunistų sėdėjo kalėjimuose, 70 tūkst. buvo koncentracijos stovyklose, eufemistiškai vadintose „mokymo stovyklomis“. Pietūs savo represijomis prieš kairiuosius ėmė priminti 20-ųjų Italiją ir 30-ųjų Vokietiją. Šis panašumas ilgainiui tik augo.

Sukilimo represavimą organizavo JAV, kurių formalus kontrolės laikotarpis Pietų Korėjos kariuomenei jau buvo pasibaigęs. Tačiau per slaptą susitarimą vadovavimas Pietų Korėjos kariuomenei liko JAV rankose. Net šiandien Korėjos Respublikos vadovybė karo atveju faktiškai priklauso JAV.

Vašingtonas PASTATO ANTIKOMUNISTINĮ DIKTATORIŲ

Korėja buvo aštriai pasidalijusi į priešingas klases su negausiu žemvaldžių elitu, kuris kolaboravo su japonų okupantais, ir gausia vargingų valstiečių populiacija. Jungtinės Valstijos įsiterpė žemvaldžių elito naudai prieš gyventojų daugumą, pratęsdamos elito privilegijas.

1948 m. išėjusiame pranešime CŽV pažymėjo, kad Pietų Korėja suskilo per konfiktą tarp „iš apačios kylančio judėjimo už nepriklausomybę, besireiškiančio per Liaudies komitetus“, kuriems vadovauja „komunistai, savo teisę valdyti grindžiantys savo pasipriešinimu japonams“, ir JAV palaikomų dešiniųjų, kurie monopolozavo šalies turtus ir kolaboravo su Japonijos imperija.

Dėl dešiniųjų nepopuliarumo buvo neįmanoma kelti kandidatus rinkimams. Todėl JAV kadrų ieškojo nekomunistų tremtinių tarpe, kurių atotrūkis nuo šalies leido jiems išsisukti nuo kolaborantų etiketės. Galiausiai į valdžią buvo pastatytas aršus antikomunistas Syngman Ri. Jis gyveno JAV 40 metų, baigė doktorantūrą Prinstono universitete ir buvo vedęs amerikietę žmoną – tai visiškai kitokia aplinka, negu Šiaurės Korėjos steigėjo Kim Ir Seno, kuris nuo 30-ųjų veikė kaip žymus pasipriešinimo japonų okupacijai lyderis.

Kamingsas pažymi, kad „beveik keturis dešimtmečius Pietų Korėja buvo valdoma karininkų ir biurokratų, kurie tarnavo tiems patiems japonams šeimininkams, prieš kuriuos Kimas su savo bendražygiais visą dešimtmetį kovojo 30-aisiais“[5].

Didysis partizanų vadas

Kimas niekino Korėjos nepajėgumą atsispirti svetimšalių viešpatavimui. Japonai jį vertino kaip pajėgų ir pavojingą partizanų vadą tiek, kad netgi sukūrė jam sumedžioti paskirtą partizaninį padalinį. Partizanai buvo nepriklausoma jėga, įkvėpta troškimo atkovoti Korėjos pusiasalį korėjiečiams ir nebuvo valdomi nei Tarybų Sąjungos, nei kinų. Nors jie ir traukėsi per pasienį į Tarybų Sąjungą, kad išvengtų japonų naikinamųjų pajėgų, iš tarybų reikšmingos materialinės paramos jie negavo.

Kim Ir Senas – korėjiečių nacionalinio išsivadavimo judėjimo vadas

Skirtingai nei JAV, kurios  įvedė karinę valdžią ir užgniaužė Liaudies komitetus, Tarybų Sąjunga savo okupacinėje zonoje laikėsi gana diskretiškai, leisdama laisvai veikti nacionalistų ir komunistų pasipriešinimo kovotojų koalicijai.

Per septynis mėnesius buvo sudaryta pirmoji centrinė vyriausybė, paremta pereinamo laikotarpio Liaudies komitetu, kuriam vadovavo Kim Ir Senas. Priešingai populiariam mitui, Kimas nebuvo Tarybų Sąjungos statytinis. Jis turėjo pakankamą prestižą ir palaikymą dėka savo ilgų metų vadovavimo partizaninei kovai ir atsidavimo nacionaliniam išsivadavimui. Iš tiesų, Tarybų Sąjunga niekada juo pilnai nepasitikėjo.

Praėjus aštuoniems mėnesiams nuo okupacijos, buvo pradėta žemės reformos programa, pagal kurią iš žemvaldžių be kompensacijų buvo atimamos žemės, paliekant jiems teisę migruoti į Pietus arba dirbti lygiai tokius pat žemės plotus, kokie buvo skiriami eiliniams valstiečiams. Po metų Kimo vadovaujama Darbininkų Partija tapo viešpataujančia politine jėga. Pagrindiniai pramonės objektai, kurių dauguma priklausė japonams, buvo nacionalizuoti. Japonų kolaborantai buvo išvaryti iš valdiškų postų.

1948 m. rugsėjo 9 d. buvo paskelbta KLDR, praėjus trims savaitėms nuo Korėjos Respublikos įkūrimo Pietuose. Besibaigiant metams tarybinių karių jau nebeliko. Tuo tarpu Pietuose nuo pat 1945 m. be perstojo bazavosi  JAV kariuomenė. Net ir šiandien Korėjos žemėje stovi apie 30 tūkst. amerikiečių kareivių.

Skelbiama Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika

Tarybų Sąjungos įtaka KLDR niekada nebuvo stipri, be to, ją atsvėrė ir tam tikra Kinijos įtaka. Tarybų Sąjungos siųstų patarėjų Šiaurėje 1947 m. nebuvo daugiau kaip 30; o korėjiečių partizanų dalyvavimas Mao valstiečių kariuomenėje per Kinijos pilietinį karą padėjo sukurti svarbius ryšius tarp Šiaurės ir Kinijos.

Tuo tarpu Korėjos Respublika buvo valdoma Japonų kolaborantų, kompradorinio elito ir dėl aršaus antikomunizmo Vašingtono pastatyto prezidento, kurio ryšiai su Korėja buvo jau 40 metų pasenę. Ri santykiai su JAV buvo dvejopi: (1) jis buvo laisvas nuo kolaboranto etiketės, todėl ir priimtinesnis korėjiečiams nei kiti dešiniųjų kandidatai; (2) jis buvo nuoseklus antikomunistas. JAV tiesiog tęsė tai, ką vykdė japonai, pastatydamos Ri kaip savąjį vietininką pagal Amerikos imperialistams būdingą metodą išlaikyti kontrolę pasinaudojant vietiniu elitu.

Korėjos karas (1945-1953)

Konvencinė Korėjos istorija Korėjos karo pradžia įvardija 1950-uosius. Tačiau kai Hiu Dinas parašė savo istoriją apie karą, jis ją pavadino šitaip: „Korėjos karas, 1945-1953“. „Amerikiečiams“, – rašė Kamingsas, kurį Dinas citavo savo knygos pradžioje, – „karas prasidėjo 1950-aisiais. Tuo tarpu korėjiečiams jis prasidėjo dar 1945-aisiais“, – tais metais, kai atvyko amerikiečiai ir pradėjo smaugti naująją vietinę valdžią[6].

Abi pusės norėjo karo, bet dėl skirtingų priežasčių. Šiaurei karas buvo tiesiog sekantis žingsnis kovoje dėl nepriklausomybės ir išsivadavimo nuo užsienio viešpatavimo. Karas prasidėjo 1945-aisiais, kada JAV išsilaipino Inčone ir ėmė smaugti naujai paskelbtą Korėjos Liaudies Respubliką. Arba, dar kitaip pažiūrėjus, karas prasidėjo 1910 m. su japonų kolonizacija. 1945 m. tiesiog pažymėjo pasikeitimą iš vieno okupacinio režimo į kitą. Pietums karo priežastis buvo žengti į Šiaurę, atšaukti Kimo Darbininkų Partijos politiką, nukreiptą prieš tradicinį elitą ir pajungti visą pusiasalį JAV viešpataavimui (tai – projektas, kurio užuomazgos buvo dar ikikariniais metais, kada JAV ir Japonija tiktai rėmė ragus dėl klausimo, kam bus lemta viešpatauti Ramiojo vandenyno baseine).

Abi pusės buvo įsiveržusios per dirbtiną liniją, kurią nubrėžė amerikiečiai ir priėmė Tarybų Sąjunga. Bet sakyti, kad tai tarptautiškai pripažintos sienos pažeidimas, būtų absurdas. Ar korėjiečiai gali patys okupuoti Korėją?

Ričardas Stauks, Britanijos Darbų ministras, šito absurdiškumą pažymėjo Ernestui Bevanui adresuotame laiške:

„Amerikos pilietinio karo metu amerikiečiai niekada nebūtų nei vienai akimirkai toleravę įsivaizduojamos linijos tarp Šiaurės ir Pietų; negalėjo būti jokios abejonės, kokia būtų buvusi jų reakcija, jei britai būtų padarę intervenciją Pietų naudai. Šis palyginimas labai artimas, nes Amerikoje tai buvo konfliktas ne vien tiktai tarp dvejų amerikiečių grupių, o tarp dvejų priešingų ekonominių sistemų, lygiai taip pat, kaip yra ir Korėjos atveju“.

Konfliktuojančios ekonominės sistemos šiuo atveju buvo viena Pietuose, kuri saugojo negausios žemvaldžių, kompradorų ir japonų kolaborantų turtus bei valdžią, ir kita Šiaurėje, kuri pradėjo plačias reformas didžiosios daugumos naudai. Tačiau redukuoti šį konfliktą vien tik į konkuruojančias ekonomines sistemas reikštų neatkreipti dėmesį į dalį istorijos. Tai tuo pačiu buvo ir kova tarp nacionalinio išsivadavimo ir neokolonializmo.

Kai tik karas pasiekė naują fazę 1950-aisiais, Šiaurės pajėgoms įžengus į Pietus, Kim Ir Senas pareikalavo Liaudies komitetų atkūrimo. Šiaurės pajėgos nesusidūrė su jokiu didesniu pasipriešinimu. Paėmus Seulą, greitai buvo atkurti Liaudies komitetai, kuriems vadovavo patys pietiečiai. Liaudies komitetai kūrėsi visur, kaip ir prieš penkerius metus ir ėmėsi radikalios žemės reformos projekto.

Bet Pietų išvadavimas trūko neilgam. Tarybų Sąjungai boikotavus JT dėl jų atsisakymo atiduoti Kinijos vietą Saugumo taryboje raudonajai Kinijai, JAV sugebėjo užsitikrinti JT palaiminimą „policiniams veiksmams“. 1953-iaisiais jau apie 3 mln. korėjiečių buvo žuvę kovose ir kiekvienas daugiau kaip vieno aukšto pastatas Šiaurėje buvo sugriautas JAV bombų. Likę gyvi slapstėsi urvuose.

Yra reikšminga, nors ir retai teminima, kad civilių gyventojų bombardavimas iš oro – imperialistinėms jėgoms ir, konkrečiai, Jungtinėms Valstijoms, nuo Antrojo pasaulinio karo įprastas kovos būdas. Pirmasis žymus orinis bombardavimas buvo 1924 m. Britanijos Leiboristų vyriausybės įsakymu nukreiptas prieš irakiečių kaimus[7]. Nacistų vykdytas Gernikos bombardavimas Ispanijos pilietinio karo metu paskatino masinio bombardavimo kampanijas, kurias Antrojo pasaulinio karo metu vykdė Vokietija, Britanija ir Jungtinės Valstijos. Nuo Antrojo pasaulinio karo būtent Jungtinės Valstijos mėto nesibaigiančias tonas sprogmenų ant civilių gyvenamų vietų. Savo „policinių veiksmų“ Korėjoje metu, JAV numetė daugiau bombų negu buvo numesta Europoje abiejų pusių per visą Antrąjį pasaulinį karą. Ir JAV bombonešiai ant korėjiečių numetė daugiau napalmo, nei vėliau ant vietnamiečių.

Kovos galiausiai sustojo ties 38-a lygiagrete ir buvo pasirašytos paliaubos, bet tik po to, kai JAV pavyko sugriauti žemės drėkinimui skirtas užtvankas, teikusias vandeniui daugiau kaip 75 proc. Šiaurės dirbamos žemės – o tai tikrų tikriausias karo nusikaltimas. Formaliai karas taip ir nesibaigė ir šiuo požiūriu JAV su Šiaure ir toliau yra tarpusavio karo stovyje. Pchenjenas nekartą siūlė Vašingtonui normalizuoti santykius, tačiau šios taikios uvertiūros būdavo arba atmetamos (tuometinis JAV valstybės sekretorius Kolinas Pauelas 2003-aisiais teigė, kad „Mes nepriimsime nepuolimo sutarčių ar kitokių panašių dalykų“[8], arba neva priimamos, bet faktiškai ignoruojamos. Vašingtonas paliko 1994 m. preitą abipusį susitarimą, neįsteigdama ambasados KLDR ir atsisakydama nutraukti formalų karo stovį su šia šalimi, nepaisant savo pažadų būtent taip ir padaryti.

Šiaurės Korėjos ekonomika žengia į priekį

Po karo ir trijų jį sekusių atsigavimo metų, Šiaurės Korėja augo žymiai greitesniu tempu nei Pietūs tarp 1940 ir 60-ųjų vidurio. Če Gevarai vizitas Pchenjane paliko tokį didelį įspūdį, kad jis paskelbė Šiaurės Korėją esant sektinu pavyzdžiu Kubai.

Pramonė Šiaurėje per pirmuosius 10 metų nuo Korėjos karo augo po 25 proc. kasmet ir po 14 proc. nuo 1965 iki 1978 m. JAV atstovai labai nerimavo dėl Pietų Korėjos ekonomikos, kuri tuo metu buvo stipriai atsilikusi ir kėlė abejones dėl tariamų Vašingtono dešiniojo, prokapitalistinio, neokolonijinio projekto Korėjoje nuopelnų. 1980-aisiais Šiaurės Korėjos sostinė, Pchenjanas, buvo vienas geriausiai tvarkomų ir našiausių miestų Azijoje. Tuo tarpu Seulas buvo platus aptvaras „pigios darbo jėgos dirbtuvių, nuo kurių būtų apalpęs tiek Dantė, tiek Engelsas“, pripildytas benamių.

Trokšdamas pristatyti Pietų ekonominę sistemą kaip geresnę nei Šiaurės, Vašingtonas leido Korėjos Respublikai vykdyti didžiulę pramoninio planavimo programą su didžiule eile tarifų ir subsidijų, tuo pačiu pasiūlydamas Pietų Korėjos pramonei priėjimą prie pasaulio rinkos. Reikalams palengvinti į šalį buvo metamos didžiulės masės paramos. Japonija davė 800 mln. dolerių parama ir paskolomis, kaip kompensaciją už 35 metus kolonijinio pavergimo tokiu metu, kai Pietų Korėjos eksportas tebuvo lygus 200 mln. dolerių. Atsilygindamas už 50 tūkst. karių, kurie buvo pasiųsti kovoti ir mirti už JAV Vietname, Vašingtonas 1965-1970 metais sumokėjo 1 mlrd. dolerių, kurie buvo lygūs 8 proc. viso Pietų BVP. Pietų Korėjos inžinerijos firmos gavo kontaktus su JAV kariuomene ir Vietnamas sugėrė beveik visą Pietų plieno eksportą  (kuris buvo gaminamas su integruota plieno gamyba, kuri pastatyta su 800 mln. dolerių injekcijos iš Japonijos pagalba).

Tuo pačiu Šiaurė turėjo problemų dėl kai kurių neapsiskaičiavimų. Pchenjanas supykdė Tarybų Sąjungą 60-ųjų pradžioje palaikydamas Kiniją per Kinų ir TSRS išsiskirymą. Atsakydama į tai, Maskva nutraukė bet kokią paramą. Nors Tarybų Sąjungos parama niekada nebuvo tokia dosni, kokią Pietums metė JAV su Japonija, vis dėlto ji turėjo reikšmės ir jos nutraukimas (vėliau ji buvo sugrąžinta) sulėtino Šiaurės ekonominį augimą. Tuomet, 70-aisiais, Pchenjanas turėjo problemų su skolomis, pradėjęs iš Vakarų pirkti pilnus gamyklų įrenginius.

Dėka Pietų pramoninio planavimo, jų importo pakeitimo modelio, aukštų tarifų ir JAV bei Japonijos darytų paramos injekcijų, Pietų ekonomika 80-ųjų viduryje ėmė lenkti Šiaurės.

Vis dėlto, nors augimas Šiaurėje ir sulėtėjo, pragyvenimo lygio skirtumas tarp eilinio pietų korėjiečio ir šiaurės korėjiečio niekada nebuvo toks didelis, kaip bando aiškinti Pietų Korėjos šalininkai. Šiaurė taip pat turėjo savų atrakcijų. Nors plataus vartojimo prekių ir trūko, kasdienės reikmės produktai buvo gausiai prieinami su dosniomis subsidijomis. Kamingsas nurodo į CŽV pranešimą, kuris (anot jo, vos ne su pykčiu) pripažįsta gausius Šiaurės laimėjimus: „jautrų rūpinimąsį vaikais ir ypatingai karo paliktiems našlaičiams, „radikalius pokyčius“ moterų socialinėje padėtyje, iš tiesų nemokamas gyvenamąsias vietas, nemokamą sveikatos apsaugą ir prevencinę mediciną; ir kūdikių mirtingumo bei gyvenimo trukmės statistiką, kuri kuo puikiausiai lyginosi su labiausiai išsivysčiusiomis pasaulio šalimis iki pat neseniai įvykusio bado“.

Pietų Korėja: stiprioji (fašistinė?) valstybė

Pietūs turėjo tokį pat stiprų kairįjį, anti-imperialistinį judėjimą, kokį turėjo ir Šiaurė. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad Tarybų Sąjunga savoje okupacinėje zonoje jam leido klestėti ir išaugti į valstybinę formą, kol JAV su savo marionetėmis išlaikė valdžią Seule, aktyviai jį gniauždami. Iš tiesų Pietų politinė istorija pokario laikotarpiu gali būti suprantama kaip kairės užgniaužimo politika tokiais pat metodais, kokius Musolinis naudojo 20-aisiais ir Hitleris 30-aisiais, siekdami duoti atkirtį šiose šalyse kairės mestiems iššūkiams.

Singamas Ri buvo priverstas bėgti iš šalies po to, kai 1960-aisiais sukilo universitetų studentai ir profesoriai. Po jo išvykimo, pirmą kartą buvo surengti vakarietiško stiliaus rinkimai. Tuo metu Šiaurės ekonomika stipriai lenkė Pietų ir Kim Ir Senas kėlė Korėjos konfederacijos lozungą. Jo siūlymas sulaukė nemenko liaudies palaikymo pietuose ir kairiosios idėjos po Ri vykdytų represijų vėl kilo ir kėlė grėsmę nuversti kolaboracinį, pro-JAV neokolonijinį režimą.

Po metų Park Čung Hi suorganizavo karinį perversmą, įvesdamas tris dešimtmečius trukusią karinę diktatūrą kad vėl užgniaužtų kairiuosius ir Pietuose išsaugotų JAV palaikytą ir kompradorinę klasę aptarnavusią ekonominę sistemą. Išrinktoji valdžia prašė JAV, kad jos užgniaužtų pučą, bet tai buvo šauksmas tyruose. Vietoje to, kad įsiterptų,Vašingtonas iš karto pripažino naująjį karinę režimą ir ėmė jam teikti paramą.

Parkas uždraudė visą politinę veiklą, uždarė parlamentą ir priėmė oficialią griežto antikomunizmo politiką. Buvo išleistas antikomunistinis įstatymas ir visos socialistinės šalys, visų pirma KLDR, buvo įvardytos kaip priešai. Tai priminė senąjį nacistinės Vokietijos, fašistinės Italijos ir militaristinės Japonijos sudarytą anti-Kominterno paktą. Režimo antikomunizmas buvo toks stiprus, kad censoriams net buvo įsakyta šalinti Šiaurės Korėjos lyderio fotografijas, pasirodžiusias tarptautiniuose Taim (Time) numeriuose. Tuo pačiu metu ir mokyklose buvo pradėta antikomunistinio indoktrinavimo programa, nukreipta prieš bet kokias jaunosios kartos simpatijas komunizmui ar KLDR. Demonizuota Šiaurė, jos vadovai ir politinė sistema. Niu Jork Taims (New York Times) 2005-aisiais komentavo apie pietų korėjiečius, kartu su šiaurės korėjiečiais dirbusius Pietų Korėjai priklaususiam pramoniniam komplekse Kesonge: „Kai kurie pietų korėjiečiai teigia, galintys turėti… sunkumų dirbant su šiaurės korėjiečiais… nes Pietų Korėjos aršiai antikomunistinė švietimo sistema dešimtmečius mokė juos, esą šiaurės korėjiečiai yra pavojingi ir blogi žmonės. Tuo tarpu Šiaurės Korėjoje švietimo sistema moko, kad nors Pietų Korėjos valdžia ir yra Amerikos marionetė, jos žmonės yra šiauriečių broliai ir seserys“[9].

reklama

Korėjiečių tauta kovoja prieš JAV imperializmą

Šiaurėje visada būdavo pabrėžiamas socialinis solidarumas su korėjiečių tautiečiais pietuose, o taip pat ir nemokami butai, nemokama sveikatos apsauga ir moterų lygiateisiškumas; tuo tarpu Pietuose nebuvo jokios sveikatos apsaugos, jokios socialinių garantijų sistemos, ilgiausios darbo valandos pramoniniame pasaulyje, varganai menki atlyginimai ir indoktrinavimas į neapykantos ir baimės prieš tautiečius Šiaurėje kultą. Šiaurėje japonų okupacijos laikų žemvaldžiai ir korėjietiški bendrininkai seniausiai buvo išvyti iš valdžios; tuo tarpu Pietuose ta pati japonams tarnavusi kolaborantų klasė išsilaikė viršūnėje. 2005 m. Pietų Korėjos prezidentas Ro Mū Hjunas skundėsi, kad Pietūs nesugeba atsikratyti „istorinės keistenybės, kad tos šeimos, kurios kovojo už tautos nepriklausomybę trims kartoms pasmerktos skurdui, kol šeimos, palaikiusios Japonijos imperiją, tris kartas mėgaujasi sėkme“[10].

Šiaurės ekonominiai sunkumai

Kartu su socialistiniu bloku žlugusios Šiaurės eksporto rinkos, serija stichinių nelaimių, neperstojamas Vašingtono spaudimas ir negausių išteklių nukreipimas į kariuomenę žymiai susilpnino KLDR ekonomiką nuo pat Berlyno sienos griuvimo.

Gorbačiovo vadovavimo laikotarpiu, Tarybų Sąjunga vedė susitaikymo su JAV siekusią užsienio politiką. Dalis šito susitaikymo reikalavo apleisti senus sąjungininkus. Tarybų Sąjungos prekyba su Šiaurės Korėja buvo per pusę sumažinta tarp 1988 ir 1992 m., o 1991 m. stipriai nusmuko ir naftos importas.

Gorbačiovo griovikiškai politikai ėmus ardyti socialistinių valstybių ekonomiką, socialistinis blokas pasinėrė į chaosą ir galiausiai žlugo. Šiaurės eksporto rinkos išseko, neleisdamos Pchenjanui gauti jam reikalingos anglies ir naftos. Dėl nepakankamos naftos užstrigo žemės ūkio mašinos ir stipriai nukentėjo šalies cheminė pramonė. Smukus cheminei gamybai, nukentėjo ir trąšų gamyba. Žemės ūkis patyrė nuosmukį ir ėmė trūkti maisto – ir tai tik pablogėjo po eilės potvynių ir sausrų 90-ųjų viduryje.

Atkirsta nuo eksporto rinkų – ši problema tęsiasi iki šios dienos dėl JT Saugumo tarybos sankcijų ir Vašingtono manevrų siekiant izoliuoti Šiaurės Korėją nuo pasaulio finansinės sistemos – KLDR tapo vienu didžiausių balistinių raketų eksportuotojų pasaulyje tam, kad galėtų padengti būtinų importų kainas.

Kritus žemės ūkio mašinų ir gamyklų darbo našumui, Pchenjanas vargo vien tam, kad susikurtų tinkamą gynybą prieš nesibaigiančius JAV grasinimus. Po 1953 m. Pentagonas Pietuose dislokavo branduolinius ginklus ir juos kaupė, kad panaudotų, jei tik vėl įsižiebtų Korėjos konfliktas. Dešimtys tūkstančių JAV karių pasiliko Korėjos pusiasalyje ir dešimtys tūkstančių daugiau buvo dislokuoti kaimyninėje Japonijoje – juos būtų labai lengva perdislokuoti į Korėjos pusiasalį karo prieš Šiaurę atveju. Amerikos karinis laivynas patruliuoja už KLDR teritorinių ribų esančiais vandenimis, greta pasienio pratybas rengia branduoliniai bombonešiai, o pačios Šiaurės Korėjos oro erdvę pažeidinėja žvalgybiniai lėktuvai.

Pasibaigus Šaltajam karui, grasinimai tik išaugo. Kolinas Pauelas, tuo metu pagrindinis JAV kareivis, skundėsi, kad jam ima trūkti demonų. Anot jo, teliko tik Kastro ir Kim Ir Senas. Besitęsiant pastoviems JAV grasinimams, Pchenjanas jau skyrė 30 proc. savo biudžeto gynybos reikalams.

1993-ųjų branduolinė krizė

1987-aisiais Šiaurė pastatė 30 megavatų branduolinį reaktorių Jongbjone. Idėja buvo sukurti branduolinę energiją kaip pakaitalą angliai ir importuojamai naftai ir pasiremti pačios Šiaurės turimais urano ištekliais. Pietūs ir Japonija taip pat statė branduolinius reaktorius ir siekė mažinti savo priklausomybęnuo naftos importo. Pusę dešimtmečio niekas Vašingtone dėl to nesijaudino – kol Tarybų Sąjunga nepasitraukė nuo scenos kaip pagrindinis JAV „demonas“, Pauelo „blogiukų“ galerijai palikdama Korėją ir Kubą. Abi šalys dabar turėjo suteikti pretekstą išlaikyti JAV kariuomenę ir rengti ją karui, kad tik JAV karo pramonės milžinai nepaprastų savo pelnų, o pasaulis liktų korporacijų direktorių, bankininkų ir nuo užsienio investicijų ir eksporto priklausomų kapitalistų dinastijų rankose.

„Amerikiečiams“, – pastebi Kamingsas, – „branduolinė krizė Korėjos pusiasalyje prasidėjo 1993 kovą, kai Pchenjanas pareiškė pasitraukiąs iš Branduolinių ginklų neplatinimo susitarimo. Bet šiaurės korėjiečiams ji prasidėjo dar 1993-iųjų kovą, kada Ly Batleris, JAV strateginės vadovybės galva, pareiškė nukreipiantis anksčiau į Tarybų Sąjungą kreiptus ginklus į Šiaurės Korėjos pusę“.

Pchenjano aliarmas tik dar sustiprėjo, kai tuometinis CŽV vadovas Džeimsas Vulsis pareiškė, kad Šiaurės Korėja yra pagrindinis Vašingtono rūpestis. Reikalų nepagerino ir tai, kad kovo mėn. dešimtys tūkstančių JAV kareivių dalyvavo karinėse pratybose prie Šiaurės pasienio, pasirengę su B-1 bombonešiais, B-52 ir ilgo nuotolio raketas nešusiais karo laivais. Būtent tada Pchenjanas nusprendė, kad jei jam teks būti naujosios Vašingtono užsienio politikos pagrindiniu priešu, tai jau geriau jis pasitrauks iš branduolinių ginklų susitarimo ir mąstys, kaip atbaidyti Jungtines Valstijas nuo galimo branduolinio puolimo.

Vašingtonas nedelsiant ėmė trukdyti Pchenjano planams. Lygiai taip pat, kaip Izraelis surengė bombonešių antskrydį, kad 1981-aisiais sunaikintų Osirako branduolinį reaktorių Irake, kad neleistų Sadamo Huseino vyriausybei pasistatyti branduolinių ginklų, taip ir Jungtinės Valstijos ketino pasiųsti bombonešius arba paleisti raketas į Jongbjono objektą. Šiaurei ne tik būtų buvę neįmanoma gauti branduoliniam ginklui reikalingų medžiagų, bet būtų žlugę ir Pchenjano planai sustiprinti savo energetikos gamybą vystant branduolinę energetiką. Vienas smūgis būtų pasiekęs du tikslus: (1) Šiaurės Korėja būtų ekonomiškai susilpninta; (2) Pchenjanas būtų netekęs veiksmingų savigynos priemonių.

Bėda buvo tame, kad Šiaurės branduolinių įrenginių sunaikinimas nebūtų sulaukęs ramios šiauriečių reakcijos. Šiaurė neišvengiamai būtų smogusi atgal. Dėka palei 38-ą lygiagretė išdėstytos gausios sunkiosios artilerijos, ne tik būtų nusiaubtas Seulas, bet ir žūtų nepakeliamai didelė 40 tūkst. vietoje dislokuotų JAV kareivių.

Galiausiai krizės buvo išvengta buvusiam JAV prezidentui Džimiui Karteriui atskridus ir Pchenjaną ir susitarus su Kim Ir Senu. Sutartyje buvo numatyta, kad Šiaurė sugrįš į branduolinių ginklų susitarimą ir uždarys Jongbjoną, o už tai JAV pasižadėjo normalizuoti santykius, pastatyti du saugius lengvus vandens reaktorius ir statybos laikotarpiu teikti naftą Šiaurei, kad ši susitvarkytų su kuro nepritekliumi.

Kim Ir Seno susitikimas su buvusiu JAV vadovu

Nors tai atrodė kaip galimas pagrindas ilgalaikei taikai, susitarimas tebuvo tik trumpas atokvėpis. Vašingtonas neturėjo jokio noro bendrauti su Šiaurės Korėja. JAV pareigūnai buvo įsitikinę, kad tai tik kelių metų reikalas, kol susikaupę ekonominių sankcijų padariniai, milžiniškos Pchenjano išlaidos gynybai ir Šiaurės eksportų rinkų žlugimas prives anti-imperialistinį Korėjos savarankiškumo eksperimentą prie žlugimo. Pagal CŽV prognozes, Šiaurės Korėja turėjo žlugti iki 2002 m.[11] Jei tik JAV tiek ištemptų, tai ir neturėtų vykdyti savo įsipareigojimų.

Vašingtono machinacijos buvo atskleistos Niu Jork Taims.

„Įsitikinimas, kad Šiaurės Korėjos ekonomika žlunga, formavo Baltųjų rūmų mąstymą nuo pat 1994-ųjų, kada jie Šiaurės Korėjai žadėjo iki 2003-iųjų suteikti lengvus vandens reaktorius už Pchenjano grįžimą prie branduolinio susitarimo“. Aukšti Klintono administracijos pareigūnai privačiai šnekėjo, kad jie netikėjo, kad pono Kimo valdžia išliks iki tol, kai Jungtinėms Valstijoms reikės įgyvendinti savo pažadą“[12].

Bet laikui bėdant ir artėjant pažadėtai datai, Kimo Darbininkų Partija, nepaisant visų spėjimų, išsilaikė valdžioje – ir nebuvo nė menkiausių artėjančio žlugimo ženklų. Suvokęs, kad Šiaurės žlugimo nebus, Vašingtonas tiesiog išsisuko. Pchenjanas, anot JAV atstovų kaltinimų, esą slapta vykdė branduolinių ginklų programą, tuo būdu pažeisdamas susitarimą – tad ir susitarimas esą nebegaliojantis. Buvo nutraukas naftos tiekimas – vienintelė dalis susitarimo, kurią JAV vykdė – ir Šiaurės Korėja pasinėrė į dar vieną energetikos krizę, ko pasekoje reaktoriaus atidarymas Pchenjanui tapo būtina sąlyga energetikos problemoms išspręsti.

JAV politika nesikeičia

Nesiartinant jokiam žlugimui, Vašingtonas pradėjo kaitinti situaciją, pradėdamas žaisti Šaltojo karo klišėmis. Robertas Maknamara, Fordo kompanijos prezidentas, vėliau tapęs Kenedžio ir Džonsono gynybos sekretoriumi, aiškino, kad Vašingtono po Antrojo pasaulinio karo padaryta Tarybų Sąjungos analizė leido numatyti tris Maskvos tikslus, nuo paties svarbiausio: (1) atstatyti savo karo sugriautą ekonomiką; (2) atstatyti savo susilpnintą kariuomenę nuo kapitalistinio pasaulio apsiginti; (3) ieškoti draugų Rytų Europoje ir Trečiajame pasaulyje. Jei Vašingtonas sugebėtų priversti Tarybų Sąjungą iškelti antrąjį tikslą aukščiau pirmojo, tai TSRS žygis į komunizmą būtų sustabdytas. Ekonominis vystymasis sulėtėtų, tarybiniai žmonės nusiviltų ir net pačiame Kremliuje susilpnėtų prisirišimas prie marksizmo-leninizmo. Esmė buvo padidinti karinę grėsmę ir priversti Tarybų Sąjungą eskaluoti ginklavimosi varžybas, kad tuo būdu būtų stipriai iškreipta tarybinė ekonomika, ko pasekoje galbūt žlugtų ir visas tarybinis eksperimentas[13].

Po 2001-ųjų rugsėjo 11-os įvykių Vašingtonas paskelbė karą prieš „blogio ašį“, Iraką, Iraną ir KLDR. Šiaurės Korėja į šią ašį buvo įtraukta paskutinę minutę, teigė Bušo kalbų kūrėjas Deividas Frumas, nes Buto administracija norėjo, kad Pchenjanas pajaustų „stipresnę ranką“[14]. Tam, kad užtikrintų didžiulį spaudimą, Pentagonas parengė naują branduolinę strategiją, kuri skatino spaudimą prieš nebranduolines valstybes ir pasiliko teisę į prevencinius puolimus. Šiaurės Korėja buvo išskirta. Paskui Džonas Boltonas, tuo metu valstybės sekretoriaus padėjėjas ginklų kontrolei, pasinaudojo JAV invazija į Iraką, kad įspėtų Šiaurės Korėją (o taip pat ir Siriją ir Iraną), kad šios šalys iš to „pasidarytų reikiamas išvadas“[15]. JAV vykdė atnaujintą, atvirą karinį imperializmą ir KLDR tegalėjo arba kapituliuoti, arba saugotis.

Feliksas Grynas pažymėjo, kad viešai pareikštas JAV tikslas visada buvo naikinti revoliucines vyriausybes. JAV šito siėkė įvesdama blokadas ir spausdama kitas šalis jų laikytis. Ji ginkluoja ir finansuoja komunistinių valstybių priešus, puldinėja jų sienas, grasina joms branduoliniu karu, vykdo antisocialistinę ir prokapitalistinę propagandą tarp jų žmonių. Nepatingėjusi pastangų sutrikdyti šioms šalims kurti neišnaudotojiškas, klestinčias ir nepriklausomas visuomenes; į jas užblokuodama pagrindinių prekių importą; ir primesdama joms būtinybę mesti didžiules lėšas krašto apsaugai, jie neišvengiamai šių aplinkybių sukeliamus ekonominius sunkumus pristato kaip tariamą prasto valdymo bei tariamo revoliucinio socializmo neadekvatumo įrodymą[16].

Savos istorijos produktas

Šiaurės Korėja yra savos istorijos produktas, produktas japonų vykdytos kolonizacijos, 30-ųjų partizaninių karų, savo mėginimų suvienyti šalį ir išvyti pokarinį okupacinį režimą iš Pietų, Jungtinių Valstijų po JT vėliava ankstyvaisiais 50-aisiais vykdyto holokausto ir po Tarybų Sąjungos sugriovimo ir Vašingtono pasaulinės valdžios siekimo suintensyvėjusios kasdienės kovos dėl išlikimo. Šiaurės Korėja kovojo ir iš tiesų įformino tai, ką esantys kairėje įvardija kaip savo vertybes: ekonominį teisingumą, lygybę, moterų teises, laisvę nuo užsienio viešpatavimo. Tačiau ji kiekviename žingsnyje susiduria su ryžtingu Jungtinių Valstijų pasipriešinimu ir dažnai ėjo toliau be išsivysčiusio kapitalizmo šalyse esančių kairiųjų palaikymo, iš tiesų, dažnai su jų atviru priešiškumu.

Daugeliui kairiųjų Šiaurės Korėja yra diskredituojanti ir atstumianti, jos nesėkmės, tiek tikros, tiek ir išgalvotos, klaidingai suvokiamos kaip neva natūralios šalies ekonominės ir politinės sistemos savybės, visiškai neatsižvelgiant į įvykių ir aplinkybių kontekstą. Šmeižtas prieš šią šalį atrodo neblogai susimaišęs su ilgalaikiais klaidingais nusistatymais. Pchenjenas pastaruoju metu kaltinamas tariama narkotikų prekyba ir pinigų klastojimu, tuo būdu siekiant patvirtinti jam Vakarų žiniasklaidos teikiamą peikiamojo statusą. Bet yra neaišku, ar šie kaltinimai teisingi. Galbūt, tačiau jie dažniausiai apgalvojami juos ištraukus iš konteksto ir tikint neva tai visišku duodamo šaltinio (JAV valdžios) patikimumu.

Apmąstykime kontekstą. Jeigu žmogui neleidi teisėtai užsidirbti pragyvenimui, jis neturės jokio kito pasirinkimo, kaip imtis neteisėtų priemonių. JAV pastangos atkirsti Šiaurės Korėją nuo teisėtos prekybos su likusiu pasauliu iš tiesų gali priversti Pchenjaną imtis narkotikų prekybos ar pinigų padirbinėjimo kaip priemonių išgyventi. Kita vertus, labai paprasta nuo šalies atstumti galimus užsienio remėjus, prieš ją nukreipiant šmeižto laviną. Prakeiksmų kupini Baltųjų rūmų kaltinimai masinės žiniasklaidos garantuotai trimituojami po visą pasaulį. Kuomet jais nepelnytai iš karto patikima, jie gana greitai virsta priimtomis „tiesomis“. Vašingtonas gali kelti visiškai absurdiškus kaltinimus, esą Irakas turėjo nepaskelbtų masinio naikinimo ginklų sankaupas, nepaisant dešimtmečius trūkusio inspektavimo, o šie kaltinimai tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų komentatorių prieš pat  Irako invaziją buvo priimami be menkiausių abejonių. Tai, kad vėliau jie buvo pripažinti melagingais, buvo jau per vėlu. Šiaurės Korėjospa vaizdavimas bjauriais ir diskredituotais siaubo namais, apie kuriuos joks psichiškai sveikas žmogus esą nedrįstų pasakyti nieko teigiamo – tai yra Vašingtono propagandos meistrų nuopelnas. Nesugebėjimas suvokti, kad bet kuri valdžia, rimtai metanti iššūkį kapitalizmui ar imperializmui taps nesustojančios „respektabilių“ šaltinių ir „rimtų“ komentatorių vykdomo šmeižimo kampanijos objektu, bet kurį asmenį palieka galima manipuliacijos auka.

Bendri interesai

Yra aišku, kodėl Šiaurės Korėjos kova dėl suvereniteto ir ekonominių teisių susiduria su valdančiosios klasės lemiamos Jungtinių Valstijų užsienio politikos pasipriešinimu. Susiduria judviejų interesai. Bet nėra jokio panašaus interesų susikirtimo tarp Šiaurės Korėjos ir daugumos žmonių, gyvenančių išsivysčiusio kapitalizmo šalyse. Daugumos kairiųjų šaltumas, jei ne priešiškumas Šiaurės Korėjai reikalauja detalesnio paaiškinimo.

Dalis to yra „patriotinis“ psichozas ir nepakankamas klasinis sąmoningumas – mintis, esą mes turime daugiau bendro su mūsų pačių šalies užsienio politiką lemiančią valdančiąja klase, negu su pietų ar šiaurės korėjiečiais, kovojančiais dėl suvereniteto ir ekonominio teisingumo. Taip pat šito dalis yra ir dėsningas „minkštosios kairės“ lyderių polinkis išduoti principą po principo vien dėl balsų ir respektabilumo, aukoti pamatinius tikslus dėl trumpalaikės naudos – tai dar viena esminė save griaunančio šaltumo KLDR atžvilgiu priežastis.

Dalis paaiškinimo yra ir abejingas neišmanymas – tiek Šiaurės istorijos ir valdžios, tiek ir iškreipiančių, nemalonių, distopiškų padarinių, kuriuos atneša Jungtinių Valstijų vykdoma karo, gąsdinimo ir ekonominio smaugimo politika, siekiant Šiaurės Korėjos sužlugdymo. Nemalonu turėti nepakankamai maisto, būti ilgai savo gyvenimo atkarpai šaukiamam į kariuomenę ar būti priverstam gyventi po branduoliniu Damoklo kardu, bet šių sąlygų šiaurės korėjiečiai juk nepasirinko patys. Jos buvo jiems primestos iš išorės, kaip bausmė už tai, kad jie vis dėlto siekia kai ko geresnio, nei ką siūlo kolonializmas, kapitalizmas ir imperializmas. Siekiantys to paties kitose šalyse Šiaurės Korėjai mažų mažiausiai turėtų būti supratingi.

Aišku, kodėl Če Gevara ir kiti revoliucionieriai 60-ųjų, 70-ųjų ir netgi ankstyvų 80-ųjų Šiaurės Korėją laikė įkvėpimo šaltiniu. Iškilusi iš 30-ųjų partizaninių karų, Šiaurė susikovė prieš du imperializmus. Ji nugalėjo japonų imperializmą ir sustabdė JAV. Ji nesibaigiančio JAV priešiškumo akivaizdoje statė link komunizmo progresuojančią socialistinę visuomenę. Šalis siūlė nemokamą sveikatos apsaugą, nemokamą švietimą, praktiškai nemokamus būstus, radikalią žemės reformą, moterų lygiateisiškumą, o jos pramonė lenkė Pietus. Tuo tarpu kitoje 38-os lygiagretės pusėje buvusi Vašingtono neo-kolonija buvo Anglijos pramonės perversmą primenančių lūšnynų aptvaras. Žmonės gyveno sunkius, vargingus, neužtikrintus gyvenimus, neperstojamoje kovoje su JAV palaikomomis karinėmis diktatūromis, primenančiomis Europos ikikarinius fašistinius režimus.

Ar Če būtų įkvėptas šiandieninės Šiaurės Korėjos, nuskurdusios šalies, kovojančios su maisto deficitu? Tikriausiai taip. Pasikeitė tik šito įkvėpimo aplinkybės, bet ne jo priežastys. Projektai, kuriuos sau išsikėlė Šiaurės Korėja – nepriklausomybė, lygybė, socializmas – pasidarė žymiai sunkesni, skausmingesni ir pavojingesni Tarybų Sąjungą ir Rytų Europą nusinešusios kontrrevoliucijos ir Kinijos nuėjimo kapitalistiniu keliu akivaizdoje. Ar Če būtų ėmęs peikti Šiaurės Korėją dėl to, kad dešimteriopai išaugo prieš ją nukreiptas pasipriešinimas? Abejoju. Revoliucionierius, kaip sakoma, verčiau miršta stovėdamas, negu gyvena klupėdamas. Šiaurės Korėja niekada negyveno klupėdama. Manau, kad Če tai būtų patikę.

Stephen Gowans, What’s Left, 2006

[1] Bruce Cumings, „Korea‘s Place in the Sun: A Modern History papildytas leidimas), W.W. Norton & Company, 2005; p. 404. Visos Kamingso citatos –  Bruce Cumings, „North Korea: Another Country,“ The New Press, 2004.

[2] Kamingsas – istorijos profesorius Čikagos universitete.

[3] Anna Louise Strong, „In North Korea: First Eye-Witness Report,“ Soviet Russia Today, New York, 1949.

[4] „Absent from the Korea Talks: Bush’s Hard-Liner,“ The New York Times, rugsėjo 2, 2003.

[5] Bruce Cumings, „We look at it and see ourselves,“ London Review of Books, gruodžio 15, 2005.

[6] Hugh Deane, „The Korean War: 1945-1953,“ China Books & Periodicals, San Francisco, 1999.

[7] R. Palme Dutt, „Problems of Contemporary History,“ International Publishers, New York.

[8] New York Times, rugpjūčio 13, 2003.

[9] New York Times, vasario 8, 2005.

[10] New York Times, sausio 5, 2005.

[11] „In ’97, U.S. Panel Predicted a North Korea Collapse in 5 Years,“ New York Times, spalio 27, 2006.

[12] Ten pat.

[13] Bahman Azad, „Heroic Struggle, Bitter Defeat: Factors Contributing to the Dismantling of the Socialist State in the USSR,“ International Publishers, New York, 2000, p. 138.

[14] David Frum, „The Right Man: An Inside Account of the Bush White House,“ National Post, sausio 8, 2003.

[15] Cituota iš Workers World, October 9, 2006.

[16] Felix Greene, „The Enemy: What Every American Should Know About Imperialism,“ Vintage Books, New York, 1971.