Dž. Orvelas. 1984 (22)

5

Visą savo kalėjimo laiką jis žinojo ar bent manė žinąs, kuriame belangio pastato aukšte yra kamera. Gal nežymiai skirdavosi oro slėgis. Kameros, kur sargai jį mušė, buvo po žeme. Kambarys, kuriame jį tardė O’Brajenas, buvo aukštai, netoli stogo. Ši patalpa buvo daug metrų po žeme, pačiame dugne. Kur kas didesnė už daugumą kitų kamerų. Bet jis beveik nematė aplinkos. Pastebėjo tik du staliukus tiesiai priešais save, apdengtus žalia medžiaga. Vienas buvo per kokį metrą nuo jo, kitas toliau, prie durų. Vinstonas buvo prisegtas prie kėdės ir taip priveržtas, kad nieko negalėjo pajudinti, net galvos. Iš užpakalio pakaušį rėmė pagalvėlė, verčianti žiūrėti tiesiai prieš save.

Kiek laiko jis buvo vienas, paskui atsivėrė durys ir įėjo O’Brajenas.

— Jūs sykį klausėt mane,— tarė jis,— kas yra šimtas pirmas kambarys. Aš atsakiau, kad jūs jau žinot atsakymą. Visi jį žino. Šimtas pirmame kambaryje yra dalykas, baisiausias visame pasauly.

Durys vėl atsidarė. Įėjo sargas, nešinas kažkokiu vieliniu daiktu — krepšiu ar dėže. Pastatė jį ant tolimesnio stalo. Pro O’Brajeną Vinstonas gerai nematė, kas tai per daiktas.

— Baisiausias pasaulyje dalykas,— tarė Vinstonas,— įvairiems žmonėms yra vis kitoks. Tai palaidojimas gyvo, sudeginimas, nuskandinimas, perdūrimas ir penkios dešimtys kitokių mirčių. Kitiems tai net visai menkas dalykas, net negalintis atimti gyvybės.

reklama

Jis truputį paėjo į šalį, kad Vinstonas geriau matytų, kas yra ant stalo. Tai buvo pailgas vielinis narvelis su rankena viršuje. Prie narvelio priekio buvo pritaisyta kažkas panašu į fechtavimo kaukę. Nors iki stalo buvo trys ar keturi metrai, jis matė, kad narvelis išilgai padalintas į dvi dalis ir jose yra kažkokie gyviai. Tai buvo žiurkės.

— Jums baisiausias dalykas pasaulyje,— tarė O’Brajenas,— yra žiurkės.

Vos pamačius narvelį, Vinstoną nusmelkė nuojautos virpulys, neaiški baimė. Bet dabar jis staiga suvokė tos savotiškos kaukės paskirtį. Jo viduriai tarsi pavirto į vandenį.

— Jūs nepadarysit šitaip!—sušuko jis aukštu trūkinėjančiu balsu.— Negalit taip padaryti. Negalit. Tai neįmanoma.

— Ar jūs prisimenat,— paklausė O’Brajenas,— kaip sapnuojant jus apimdavo baimė? Prieš jus būdavo juoda siena, o ausyse ūždavo. O kitapus tos sienos – kažkas baisu. Jūs suvokdavot, kad žinot, kas tai yra, bet nedrįsdavot sau prisipažinti. Kitapus tos sienos būdavo žiurkės.

— O’Brajenai— pasakė Vinstonas, mėgindamas suvaldyti savo balsą.— Jūs žinot, kad tai nebūtina. Ką jūs norit, kad aš padaryčiau?

O’Brajenas neatsakė. Kai jis prabilo, kalbėjo tarsi mokytojas, kaip kartais mėgdavo. Susimąstęs žvelgė j tolį, lyg kreipdamasis į klausytojus kažkur už Vinstono nugaros.

— Vien skausmo,— tarė jis,— ne visada pakanka. Kartais žmogus iškenčia skausmą, net iki mirties akimirkos. Bet kiekvienas turi ką nors neištveriama, apie ką negali net pagalvoti. Tai nesusiję nei su drąsa, nei Su bailumu. Jeigu krinti iš aukštai, tai stvertis už virvės nėra bailumas. Jeigu išnirai iš gilaus vandens, tai ne bailumas įkvėpti į plaučius oro. Tai paprasčiausias instinktas, kurio neatsisakysi. Tas pats ir su žiurkėmis. Jums jos neištveriamos. Jos jums yra jėga, prieš kurią jūs neatsispiriat, net jei norėtumėt. Jūs darysit tai, ko iš jūsų reikalaujama.

— Bet kas tai, kas tai yra? Kaip aš galiu tai padaryti, jeigu nežinau, kas tai yra?

O’Brajenas paėmė narvelį, atnešė prie artimesnio stalo ir atsargiai pastatė ant balinės staltiesės. Vinstonas jautė, kaip ausyse ūžia kraujas. Jam atrodė, kad yra absoliučiai vienas. Vidury didelės tuščios lygumos, saulės nualintoje dykumoje, pro kurią visi garsai aidėjo iki jo tarsi iš didelių tolybių. Bet narvas su žiurkėmis buvo vos už dviejų metrų. Žiurkės buvo didžiulės. Tokio amžiaus, kai snukiai pasidaro buki ir pikti, o kailis iš pilko virsta rudu.

— Žiurkė,— kalbėjo O’Brajenas tarsi nematomiems klausytojams,— nors ir graužikas, yra plėšri. Jūs tą gerai žinot. Esat girdėjęs, kokių dalyki} pasitaiko šio miesto varginguose kvartaluose. Kai kuriose gatvėse motinos net penkioms minutėms nedrįsta palikti kūdikio vieno.

reklama

Žiurkės bemat užpuola. Beregint sugraužia iki kaulų. Jos taip pat puola silpnus ar mirštančius žmones. Jos tiesiog stebina savo nuovoka, kai žmogus yra bejėgis.

Iš narvo pasigirdo cypavimas. Atrodė, kad jis sklinda iš labai toli. Žiurkės pešėsi, pro pertvarą stengėsi pasiekti viena kitą. Jis išgirdo gilų nevilties atodūsį. Atrodė, kad tas garsas irgi ne iš jo, o iš kažkur toli.

Brajenas paėmė narvą ir kažką paspaudė jame. Pasigirdo spragtelėjimas. Vinstonas beviltiškai pabandė išsiplėšt! iš kėdės. Nieko iš to neišėjo: visas jo kūnas, net galva’ buvo nejudamai priveržtas. O’Brajenas atnešė narvą arčiau. Dabar jis buvo mažiau kaip per metrą nuo Vinstono veido.

— Aš paspaudžiau pirmąjį svertą,— pasakė Brajenas.— Jūs suprantat narvo konstrukciją. Kaukė apgaubs jūsų galvą be jokio plyšelio. Kai paspausiu tą kitą svertą, narvo durelės pakils. Tie išbadėję žvėrys šoks kaip kulkos. Ar esat matęs, kaip žiurkė šoka per orą? Jos šoks tiesiai ant jūsų veido ir susmigs į jį. Kartais jos pirmiausiai puola akis. Kartais perplėšia skruostus ir suryja liežuvį.

Narvas vis artėjo, buvo jau visai prie pat. Vinstonas girdėjo šaižų cypavimą, dabar jau kažkur virš galvos. Bet jis įnirtingai grūmėsi su savo baime. Galvoti, galvotu net mažą likusią sekundės dalį — štai vienintelė viltis. Staiga jo šnerves pasiekė bjaurus, sudvisęs žiurkių kvapas. Jį staiga užplūdo silpnumo banga ir jis vos neprarado sąmonės. Viskas aplink pajuodo. Kelias akimirkas jis buvo beprotis, rėkiantis gyvulys. Bet iš tos juodumos jį ištraukė mintis. Tėra vienintelis būdas išsigelbėti. Jis turi pasiūlyti kitą žmogų, tarp savęs ir žiurkių pastatyti kitą kūną.

Kaukės žiedas dabar užstojo jam viską. Vielinės durelės buvo už poros sprindžių nuo jo veido. Žiurkės suprato, kas jų laukia. Viena jų šokčiojo aukštyn, kita, sena žvynuota kanalizacijos karalienė, atsistojo, rausvomis letenomis atsirėmusi į vielą ir godžiai uodė orą, Vinstonas matė jų ūsus ir geltonus dantis. Jį vėl apėmė kraupi baimė. Jis buvo aklas, bejėgis, beprotis.

— Kinijos imperijoje tai buvo įprasta bausmė,— kaip visada pamokomai tarė O’Brajenas.

Kaukė jau buvo uždengusi jo veidą. Per skruostą brūkštelėjo vielos. Ir tada — ne, tai nebuvo palengvėjimas, tik viltis, mažutėlė vilties kibirkštėlė. Per vėlu, tikriausiai per vėlu. Bet jis staiga suprato, kad visame pasaulyje tėra vienas žmogus, kuriam jis gali užkrauti savo bausmę, vienas kūnas, kurį jis gali pastatyti tarp savęs ir žiurkių. Ir jis ėmė kaip paklaikęs šaukti:

— Darykit tą Džulijai! Darykit Džulijai! Ne man! Džulijai. Ne man! Džulijai! Ne man!

Jis aukštielninkas griuvo į begalines gelmes, tolyn nuo žiurkių. Nors buvo prisegtas kėdėje, krito per grindis, per namo sienas, per žemę, per vandenynus, per atmosferą, į kosmoso erdvę, tarp žvaigždžių — tolyn, tolyn, tolyn nuo žiurkių. Jis buvo už daugybės šviesmečių, bet šalia jo vis tiek stovėjo O’Brajenas. Prie skruosto dar glaudėsi šaltos vielos. Bet pro gaubiančią tamsą jis išgirdo dar vieną metalo žvangtelėjimą ir suprato, kad narvo durelės užsidarė, o ne atsidarė.