Muamaras Kadafis - „Pakilo revoliucija“

Prieš tris metus, 2011-ųjų metų spalio 20-ąją dieną, globalistams pavaldžių banditų buvo nužudytas nacionalinės ir socialistinės Libijos Arabų Džamahirijos vadovas, Muamaras Kadafis.

Jis buvo daugiau nei tik politikas ar valstybės vadovas, bet ir tikras kovotojas už tautų laisvės ir nepriklausomybės bei socialinio teisingumo idealus.

Jo šviesiam atminimui šiemet skiriame pažintiniais tikslais leidžiamą neilgos ištraukos iš 1977-aisias jo sakytos kalbos apie Džamahiriją, lietuvišką vertimą.

Neskaičiusiems taip pat rekomenduojame perskaityti praeitais metais išėjusį mūsų straipsnį „Muamarą Kadafį prisimenant“, kuriame bendrais bruožais aptariami ir M. Kadafio laimėjimai kuriant naują ir teisingą Libiją.

reklama

Revoliucija pakilo

„Broliai iš dykumos, žodis, praeity sietas su sausra ir tuštuma, Revoliucija pakilo. Tik keli metai tepraėjo nuo jos pradžios, bet žmonės neužmiršo įvykių, sukrėtųsių Sebos miestelį ankstyvaisiais penkiasdešimtaisiais, kaip naujos ir didžios vilties gimdymo kančias. Po kelių metų užmaršieji buvo nustebinti iš Bengazio vėlais šešiasdešimtaisiais nuskambėjusio šauksmo, tos Proklamacijos, kuri sudrebino visą Libijos žemę, sunaikino visus stabus ir stabmeldystę. Ir vėl žmonės sugrįžo prie savo kasdienių gyvenimų ir palaikė tą įvykį tik dar vienu kariniu perversmu. Bet būtent šis įvykis pakeitė reakcingą karalystę į pažangią Džamahiriją ir kuris išvijo svetimas kariuomenes.“

„Praėjo keletas metų, kol istorinė kalba Zuvaroje, skirta pranašo Mahometo, su kuriuo tebūnie ramybė, metinėms, nustebino ir apstulbino žmonių protus. Tai buvo kalba, išjudinusi žmonės, kurie buvo vėl užsimiršę.“

„Šiandien, praėjus tūkstančiui trims šimtams devyniasdešimt septyniems metams nuo Pranašo Mahometo, kuriam tebūnie ramybė, gimimo, ir toje pačioje vietoje, kurioje pirma susiformavo Revoliucijos idėja Sebos miestelyje dykumos šerdyje, skelbiama liaudies valdžios Proklamacija, nuaidinti nuo vieno pasaulio galo iki kito ir skelbianti Džamahirijos gimimą.“

reklama

„IŠ dykumos žmonijai šviečia nauja era, masių era. Nes dykuma nie sausa, nie tuščia. Iš dykumos ir, šią lemtingą mūsų liaudies, nacijos ir žmonijos gyvenimo dieną, pakyla skambantis tautos balsas, skelbiantis liaudies valdžios įtvirtinimą, Džamahirijos gimimą, masių eros pradžią. Iš dykumos ir šiame dvidešimtame amžiuje nuo Jėzaus Kristaus, kuriam tebūnie ramybė, gimimo, mūsų tauta skelbia tradicinių respublikų amžiaus pabaigą, taip pat kaip prancūzų tauta pasauliui aštuonioliktame amžiuje paskelbė monarchijų amžiaus galą ir respublikų amžiaus iškilimą. Dykuma gal ir neduoda augmenijos, bet ji iškelia moralines vertybes ir gimdo amžinas civilizacijos žinias. Šiandien, tos pačios dykumos kampe, žinomoje Didžiosios dykumos vardu, arabų, arabų berberų, arabų tuaregų ir tabų genčių namuose, dedamas Džamahirijų eros, masių eros, pagrindas.“

- Ištrauka iš 1977-aisiais pasakytos kalbos.

---

LDiena.lt: teisybės dėlei reikia priminti, kad revoliucija, o tiksliau perversmas Libijoje, kurio vėliavą į savo rankas paėmė tuo metu jaunas 27-metis kapitonas Muamaras Kadafis įvyko su anglų specialiosios tarnybos MI-6 palaiminimu ir tiesiogine parama. Anglosaksai nusprendė, kad jiems patogiau bus Libijoje turėti dar vieną "arabišką demokratiją", negu patvaldį šeichą, nuo kurio kaprizų priklausė, kas siurbs Libijos naftą - anglosaksų kompanijos ar Tarybų Sąjunga...

Tačiau taip pat reikia pripažinti, kad beduinas Kadafis išsiskyrė iš visų afro-arabų "tironų" tiek savo asmeniška atsakomybe už savo šalies piliečius, tiek dorovinėmis vertybėmis. Jo "diktatoriavimo" laikotarpiu Libijos gyventojų skaičius išaugo dvigubai - nuo 2,5 milijono (lygiai tiek, kiek tuo metu gyveno ir Lietuvos Tarybų Socialistinėje respublikoje) iki 5-ių su virš. Ji tapo vienintelė Afrikos valstybė iš kurios buvo neemigruojama, o atvirkščiai - Libijoje dirbo apie milijoną imigrantų. Valstybės naftos pinigai buvo nukreipti tiesiogiai į visuomenės išsilavinimą ir buitį gerinančias programas.