Nauja Nacionalistinė Pasaulio Tvarka

Popiežiaus Pranciškaus keturių dienų vizitas į Jungtines Valstijas pagal visus parametrus tapo asmeniniu ir politiniu triumfu.

„Minios buvo milžiniškos, o pontifiko vizito nušvietimas televizijoje ir spausdintinėse MIP užtemdė valstybinį, antrosios pagal galią pasaulio valstybės lyderio Xi Jinping’o vizitą.

O štai kiek išliekančia vertę turintys ir adekvatūs buvo jo šlovinimai įvairovei, multikultūralizmui, tolerancijai, atviroms sienoms, o taip pat visaatleidžiamumui pasaulyje, harmonijai ir meilei, pasauliui be karų, – čia jau kitas klausimas“, – rašo Patrick J. Buchanan straipsnyje paskelbtame The American Conservative.

Tą dieną, kai popiežius išvyko iš Filadelfijos, 48% Katalonijos gyventojų, esant rekordiškam 78% balsavimo aktyvumui, nubalsavo už tai, kad suteikti parlamente daugumą dviems partijoms, pasisakančios už Katalonijos atskyrimą nuo Ispanijos. Kaip škotai Britanijoje, valonai Belgijoje ir Italijos Veneto regiono gyventojai – jie nori gyventi atskirai, o ne kartu.

Nežiūrint į tai, kad Romos popiežius pakvietė Ameriką ir Europą nuoširdžiai priimti milijonus migrantų iš trečiojo pasaulio, vyskupas Laszlo Kiss-Rigo, kurio vyskupija apima pietines katalikiškosios Vengrijos sritis, kalba apie srautą įsiliejančių į Europą žmonių: „Jie ne pabėgėliai. Tai įsiveržimas. Jie ateina čia su riksmais „Allach Akbar“. Jie nori perimti valdžią“.

reklama

Vyskupas palaikė Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną, kuris pasisako prieš atvirų durų politiką:

„Viskas, kas dabar vyksta prieš mūsų akis, gresia sprogstamosiomis pasekmėmis visai Europai. Mes turime pripažinti, kad klaidinga ES imigracinė politika privedė prie susiklosčiusios situacijos.

Mes neturėtume pamiršti, jog žmonės, kurie atvyksta pas mus, išaugo auklėjami kitos religijos ir atstovauja visiškai kitokią kultūrą. Dauguma jų ne krikščionys, o musulmonai. … Tai esminė problema, kadangi Europa ir europietiškoji kultūra turi krikščioniškas šaknis“.

Čekija, Slovakija ir Lenkija prisijungė prie Vengrijos tam, kad balsuoti prieš pasiūlytą Europos Sąjungos imigrantų kvotų sistemą. Spaudžiama savo sąjungininkų iš Bavarijos net Angela Merkel iš naujo taiko pasienio kontrolę.

Negatyvi reakcija pabėgėlių atžvilgiu, migrantų ir prieglobsčio prašytojų iš Afrikos šalių ir islamo pasaulio atžvilgiu, sklinda po Europą. Marin Le Pen, prancūzų Nacionalinio fronto, stipriausios, nusistačiusios prieš ES, partijos Europoje lyderė, pakvietė Paryžių perkelti visus migrantus atgal per Viduržemio jūrą.

Panašų sprendimą priėmė Dwight Eisenhower (34-is JAV prezidentas 1953 – 1961 metais), operacijos „Nelegalus imigrantas“ metu, įsakęs generolui Džozefui Svingui (Joseph Swing) 1954 metais išsiųsti milijoną užsieniečių, gyvenusių Techase nelegaliai, atgal į Meksiką. Svingas įvykdė tai, kas buvo įsakyta.

Dar daugiau, – reikalavimas repatrijuoti 12 milijonų nelegaliai gyvenančių čia ir dabar užsienio piliečių, tapo stumiamąja jėga tikėtinam pretendentui į JAV prezidento postą nuo Respublikonų partijos – Donaldui Trampui.

Už šio vis augančio pasipriešinimo neteisėtai ir masinei imigracijai stovi žmogaus prigimtis – įgimtas vienos genties žmonių ir/ar nacijos noras, kuriuos jungia bendra kalba, istorija, tradicijos ir identitetas, noras gyventi kartu ir – atskirai nuo visų kitų – svetimų.

Tokios bendrai paplitusios nuotaikos yra stipresnės už bet kokias rašytines konstitucijas.

Koncertas pavadintas „Pasaulio pilietis“ vykęs Centriniame parke šeštadienį dalyvaujant Beyonce, galimai, palaikė globalistinius Barako Obamos (jo žmona ten dalyvavo) ir Romos popiežiaus (kuris tuo metu skrido į Filadelfiją) įsitikinimus. Tačiau realiame pasaulyje vyrauja nacionalizmas, o ne globalizmas.

reklama

„Nors generolas David Petraeus tvirtina, jog Vladimiras Putinas nori atkurti Rusijos imperiją, – jis praleidžia svarbiausią. Jeigu Putinas būtų to norėjęs, tai būdamas jau 15 metų valdžioje, galėjo prisijungti Baltarusiją ir Ukrainą, tačiau jis net neaneksavo prorusiško Donbaso“, – teigia Patrick J. Buchanan.

Putinas – nacionalistas, kuris mato savo šalį, kaip vieną iš didžių pasaulio valstybių ir laiko save rusų gynėju visur. Jis mano, jog Maskva turi turėti savo „Monro doktriną“, ir kad konkuruojančios valstybės neturi dislokuoti savo karinių bazių Rusijos pasienyje“.

Negi amerikiečiai negali to suprasti? Mums (JAV) ką, – patiko tarybinė kariuomenė ir bazės Kuboje Fidelio Kastro laikais?

Kinija, atsisakiusi pasaulinės komunistinės revoliucijos idėjos, dabar taip pat yra nacionalistinė valstybė. Ir ji siekia tokio paties dominavimo vandenyse aplink ją – Geltonojoje jūroje ir Taivano sąsiauryje, Rytų – ir Pietų-Kinijos jūrose, – dominavimo, kurį Jungtinės Valstijos palaiko jau virš šimtmečio Meksikos įlankoje ir Karibų jūroje, Atlanto ir Ramiajame vandenynuose, nuo Kalifornijos iki Kinijos pakrantės.

Kuo labiau auga Kinija, tuo daugiau ji sieks nustumti mus (JAV) į šoną, kaip mes išstūmėme europietiškąsias valstybes ir Britanijos Karališkąjį laivyną iš mūsų pusrutulio. Nors Kinija įsitraukusi į teritorinius ginčus su Japonija, Vietnamu ir Filipinais, tačiau nė vienas iš jos reikalavimų nekelia grėsmės gyvybiškai svarbiems JAV interesams.

„Taip pat ir Rusijos veiksmai susigrąžinant Krymą ar jos pagalba prorusiškiems sukilėliams pasiekti autonomiją Ukrainos rytuose nekelia grėsmės JAV interesams“, – rašo straipsnio autorius.

Tai kas realiai gresia mums šiandien, – yra Bušo Pirmojo Nauja pasaulio tvarka, „vienpoliaris pasaulis“, propaguojamas neokonų ir Bušo Antrojo, o taip pat „pagrįstas taisyklėmis“ Barako Obamos pasaulis.

Rusija, Kinija ir kitos besivystančios valstybės ruošiasi „žaisti“ pagal savas taisykles, XIX amžiaus ir XX a pradžios taisykles, kurių pagalba mes, amerikiečiai, tapome pirmąja valstybe pasaulyje.

„Amerikiečių „raudonosios linijos“ vienareikšmiškai turi būti atmestos mūsų realių gyvybinių interesų vardan. Po to mes turime pranešti savo draugams ir sąjungininkams, kad jų gynyba ir apsauga, pirmoje eilėje, yra jų pačių atsakomybės ribose“, – pabaigia Patrick J. Buchanan.

infa.lt

theamericanconservative.com