Svajonė tapti pabėgėliu savoje šalyje: 25-erių sąjūdinės laisvės metų rezultatai

„Norėčiau gauti pabėgėlio statusą“, – sako vilnietis daugiavaikės šeimos tėvas Darius Korsakas, su žmona Natalija ir šešiais iš septynių vaikų 12 metų besiglaudžiantis 15 kvadratinių metrų sodo namelyje netoli sostinės. Eilėje socialiniam būstui išsinuomoti jis – 385-as. Vyras niekaip nesupranta, kas nutiko Lietuvai, kad saviems ji tapo pamote, o atėjūnų laukia išskėstomis rankomis.

Išgyvena už 10 kartų mažiau

Valdžiai palaiminus, pabėgėliams iš Sirijos ruošiami erdvūs kambariai, minkštai klojamos lovos, skaičiuojamos pragyventi būtinos lėšos. Regis, 600 eurų per mėnesį mažoka, reikėtų daugiau. O vienam Dariaus šeimos nariui per mėnesį tenka vos 67 su trupučiu euro ir mažiau nei du kvadratinius metrus gyvenamojo ploto.

Vyras svetingai praveria savo būsto duris: du mažyčiai kambarėliai, kur daugiausia vietos užima dviem aukštais sustatytos lovos, mažoje virtuvėlėje nėra kur apsisukti – dujų balionai, viryklė, skalbyklė, miniatiūrinis staliukas. Kur šeima valgo?

„Pusryčiaujam, pietaujam ir vakarieniaujam lovose. Ten pat sėdėdami vaikai ir pamokas ruošia. Dušo nei vonios neturime, tai prisišildę vandens didžiuliame dubenyje visi paeiliui ir prausiamės“, – buities ypatumus paaiškino Darius.

Namelis apšildomas radiatoriais – priestatėlyje įrengtas malkomis kūrenamas šildymo katilas, čia pat ir tualetas su savadarbe kanalizacija.

reklama

„Žiemą kūrenti reikia dieną naktį, kitaip vanduo užšals ir susprogs vamzdžiai, – sako vyras. – Kol nėra sniego, greta sklypo esančiame miške prisirenkame sausuolių, bet žiemai neužtenka – dar keletą priekabų malkų reikia pirkti, tai maždaug 260 eurų. Anksčiau gaudavome 200 litų (58 eurų) kompensaciją, bet pasikeitus įstatymams mūsų būstas nepriskiriamas gyvenamosioms patalpoms, ir kompensacija nepriklauso, nors visa šeima gyvenamąją vietą esame deklaravę čia.“

Pajamos nepaveja kainų

Prieš 12 metų pirktą vasarnamį gyvenamuoju būstu Darius pavertė savo rankomis, bet iki normalaus vaizdo dar toli. Iki tol šeima glaudėsi nuomojamuose butuose, o nuoma surydavo didelę dalį pajamų, kurias uždirbo tik šeimos galva, o Natalija augino vaikus. Į sodus jie atsikraustė su keturiomis dukromis, čia gimė dar dvi dukros ir sūnus. Mažiausiajai dukrelei greitai sueis treji ir Darius pagaliau grįš į darbą. Jis turi paklausią šaltkalvio santechniko specialybę ir neblogai uždirbdavo, bet gimus pagrandukei nutarė imti vaiko priežiūros atostogas, mat niekur nedirbusi žmona motinystės išmokų būtų gavusi vos kelis grašius.

„Mes viską skaičiuojam iki cento, bet vis trūksta ir trūksta, – atsidūsta pašnekovas. – Visą gyvenimą dirbau, bet ir šeimai aprūpinti, ir būstui susitvarkyti pinigų niekaip neužtenka. Štai stogas ėmė varvėti – rankas turiu, galiu pats perdengti, bet neturiu už ką medžiagų nusipirkti…“

Daugybės išlaidų pareikalavo Rugsėjo 1-oji. Keturios dukros vidurinėje, sūnus – priešmokyklinėje grupėje, vyriausioji įstojo mokytis į kolegiją. Valstybės paramos vaikams išleisti į mokyklą užteko tik būtiniausioms kanceliarinėms prekėms pagal sąrašą, pratyboms nebeliko, o kur dar drabužiai, apavas? Be to, šįmet viskas gerokai pabrango.

„Visi rengiamės dėvėtų drabužių parduotuvėse, bet anksčiau per išpardavimus vieną daiktą galėjai nusipirkti po 2-5 litus, o dabar jau po 2-5 eurus, – skaičiuoja Darius. – Mokyklinės prekės irgi labai pabrangusios: pernai pigiausias sąsiuvinis kainavo 9 centus, prisipirkdavom jų krūvą visiems metams, o dabar lygiai toks pat sąsiuvinis – 9 euro centai, ir dar parašyta, kad su 40 proc. nuolaida. Guašas kainavo apie 1,90 lito, dabar žiūriu – 1,45 euro…“

reklama

Laukia socialinio būsto

Šeima yra parašiusi net kelis prašymus socialiniam būstui išsinuomoti, bet iš savivaldybės nesulaukia jokių žinių. Paskutinį prašymą rašė diktuojant socialiniams darbuotojams ir vaiko teisių apsaugos specialistams, bet pasidomėjęs šių metų pradžioje, kiek dar teks laukti, Darius sužinojo esąs eilėje 385-as. Viltys žlugo.

„Labiausiai užgauna tai, kad tu stengiesi, dirbi, o pakilti niekaip negali… Mini savivaldybės slenkstį, atvažiuoja komisijos, pasibaisi, kaip mes gyvename, siūlo rašyti prašymus ir… nieko, – sako pašnekovas ir prisipažįsta, kad praėjusią savaitę buvo užklupusi tokia depresija, kad nesinorėjo nieko. – Radau Pagalbos linijos telefoną, pusvalandį pasišnekėjau ir po truputį atlėgo širdis… Reikia gyventi, stengtis dėl vaikų.“

Bėgti – vienintelė išeitis

Itin skaudžiai Darius reaguoja į vajų dėl pabėgėlių. Apmaudu ir pikta matyti, kaip mūsų valstybės galvos demonstruoja gailestį ir supratimą, nors niekas nežino, kokie atėjūnai čia bus atvežti. Tik ir kalbama, kaip juos priims, integruos, apipils išmokomis, nuompinigiais, maistpinigiais, parūpins jiems būstus, vaikų darželius, mokyklas. Saviems piliečiams, kurie neturi namų, iš menkų algų neišgali išmaitinti vaikų, valdžia niekada tokios užuojautos nerodė.

„Anksčiau visai normaliai žiūrėdavau į tamsaus gymio žmones, užsieniečius, o dabar tie vaizdai su pabėgėliais sukelia kažkokį nenusakomą agresyvumą, vidinį pasipriešinimą, nes filmuotuose kadruose matyti, kaip iš tų žmonių sklinda agresija ir pyktis, – prisipažįsta Darius. – Pažiūrėkit, per visus kanalus tie patys pikti veidai. O kaip jie apsirengę, kokios jų kuprinės – aš per mėnesį tokiai kuprinei neuždirbu. Gerai vienas žurnalistas pasakė – ne pabėgėliai, o babajai. Ir dabar jiems dalys butus, apmokės nuomą, pagal europietiškus reikalavimus, ne mažiau kaip 15-17 kvadratinių metrų žmogui. O mano vaikams turi užtekti ir po 1,9 metro… Kad taip aš galėčiau tą pabėgėlio statusą gauti!“

Nepabėgėlis - todėl Lietuvos VALDŽIAGYVIAMS nereikalingas?

Tapti pabėgėliu – ekonominiu migrantu – Darius progų turėjo, tačiau sulaikė rūpestis dėl šeimos: išvažiuodamas neturėjo ko palikti jiems pragyvenimui, be to, buvo gaila žmonos – kaip ji suksis su būriu vaikų, be patogumų, ypač žiemą…

Tačiau savo vaikams jis Lietuvoje perspektyvos nemato: „Savo paauglėms kalu ir kalu: mokykitės užsienio kalbų ir važiuokite iš čia. Labai daug mano pažįstamų, draugų išvažiavę, sako, kad dirba sunkiai, bet gali nusipirkti visko, ko reikia, ko norisi. Dirbdami įgyja teisę į socialines garantijas ir pasijunta žmonėmis. O čia plėšykis kiek nori – savam būstui niekaip neužsidirbsi, net padorių algų čia niekas nesirengia mokėti. Ir valdžia savus žmones niekina, rūpinasi tik svetimais.“

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“