Funkcinis neraštingumas

Pakalbėkime apie funkcinį neraštingumą? Manau, turėtume pradėti nuo ištraukos iš dešimtoko laiško, paruošusio ataskaitą apie L. Buniuelio filmo „Kuklus buržuazijos žavesys“ (1972) premjerą. Štai, kaip ji skamba:

„Režisieriui moka didžiulius pinigus kaip tik už tai, kad jis mums – žiūrovams viską paaiškintų. Kad mums viskas taptų aišku ir nereikėtų nieko patiems suvokti… kaip gi mes įspėsime, ką režisierius turėjo omenyje? Gali būti, kad jis visiškai nieko omenyje neturėjo, o tu turi mąstyti už jį… Nusibodo. Labai jau protingi visi.“

Vakaruose apie funkcinį neraštingumą susimąstyti pradėjo maždaug praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje. Problema yra tame, kad, nežiūrint į visuotinį raštingumą, žmonės netampa protingesni ir kaskart vis blogiau susitvarko su profesinėmis pareigomis. Keletas tyrimų parodė, jog, nors žmonės formaliai moka ir rašyti, ir skaityti, jie nesupranta perskaitytų knygų ar instrukcijų esmės, negali parašyti logiško, nuoseklaus teksto.

Funkcionaliai neraštingi žmonės atpažįsta žodžius, tačiau nemoka dekoduoti kalbos, pažinti joje meninė prasmės ar techninės naudos. Todėl jie yra prasti skaitytojai ir žiūrovai – jie labiau mėgstą grubią ir tiesmuką pop kultūrą. Kai kurie tyrinėtojai mano, jog funkcinis neraštingumas yra net didesnis blogis, nei neraštingumas apskritai, kadangi parodo daug didesnius mąstymo mechanizmo, dėmesio ir atminties pažeidimus. Galime paimti juodaodį iš Nigerijos, išmokyti jį mokslinių dalykų ir iš jo išeis protingas žmogus. Todėl, kad jo galvoje pažintiniai ir mastymo procesai vyksta adekvačiai.

Funkcinio neraštingumo išsivysčiusiose vakarų šalyse atsiradimas sutapo su pirmais ženkliais šių valstybių žingsniais link informacinės visuomenės sukūrimo. Žinios ir talentas greitai orientuotis nepažįstamoje aplinkoje tapo individo socialinio augimo kriterijais. Masačusetso technologijos institute (kaip žinote, ten mokėsi pats Gordonas Frymanas), buvo sudarytas darbuotojo rinkos vertės grafikas pagal dvi skales .

Pirmoji skalė – kasdienių, pasikartojančių veiksmų atlikimas. O antroji – mokėjimas atlikti sudėtingas operacijas, neturinčias paruošto algoritmo. Jei žmogus sugeba rasti naujus užduoties sprendimo būdus, jei gali, remdamasis atskirais duomenimis, sukurti veikiantį modelį, tai jis – funkcionaliai raštingas. Atitinkamai funkcionaliai neraštingi žmonės yra tinkami tik kasininkų ir kiemsargių darbui, ir tai tik tuomet, kai juos kas nors juos prižiūri. Jie yra netinkami euristinei veiklai.

1985 metais JAV parengė analitinę medžiagą, kurioje matosi, jog nuo 23 iki 30 milijonų amerikiečių yra visiškai neraštingi, o nuo 35 iki 54 milijonų yra pusiau raštingi – jų gebėjimas skaityti ir rašyti yra daug prastesnis, nei reikia, kad „susitvarkytų su kasdieninio gyvenimo atsakomybe“. 2003 metais tą dalį JAV piliečių, kurių rašymo ir skaitymo įgūdžiai buvo žemiau minimumo, sudarė 43 %, tai yra jau 121 milijonas.

Vokietijoje, jei tikėtume švietimo senatore Sandra Šeeres, 7,5 milijono žmonių (14 % suaugusiųjų) galime vadinti mažaraščiais. Vien Berlyne gyvena 320 000 tokių žmonių.

2006 metais Britanijos švietimo ministerija pranešė, jog 47 % mokinių mokyklą metė būdami 16 metų, nepasiekę bazinio lygio matematikoje ir 42 % nepajėgė pasiekti bazinio anglų kalbos lygio. Kasmet britų vidurinės mokyklos į gyvenimą išleidžia 100 000 funkcionaliai neraštingų abiturientų.

reklama

Pasijuokėme iš prakeiktų imperialistų? Dabar pasijuokime iš savęs. 2003 metais mūsų (Rusijos – vert. pastaba) mokyklose rinko panašią informaciją statistikai (berods tarp 15-mečių). Taigi, pakankamų skaitymo įgūdžių teturėjo tik 36 % mokinių. Iš jų tik 25 % sugeba atlikti vidutinio sudėtingumo užduotis, pavyzdžiui, bendrinti informaciją, esančią skirtingose teksto vietose, lyginti tekstą su savo gyvenimiška patirtimi, suprasti informaciją, perteiktą netiesiogiai, perkeltine prasme. Aukštą skaitymo lygį – gebėjimą suprasti sudėtingus tekstus, kritiškai vertinti suteiktą informaciją, formuluoti hipotezes ir išvadas, pademonstravo tik 2 % Rusijos moksleivių.

Funkcinis neraštingumas, suprantama, formuojasi ne tik vaikystėje. Jis užklupti gali ir visiškai suaugusį žmogų, kurį įtraukė monotoninio egzistavimo rutina. Suaugusieji ir senyvo amžiaus žmonės praranda skaitymo ir mastymo įgūdžius, jei jų neprireikia kasdieniame gyvenime. Juk mes mokykloje ir universitete taip pat mokomės milijonus dalykų. O chemijos, pavyzdžiui, aš visiškai nesuprantu, matematiką – šiaip ne taip, apie istoriją, jei šalia neturiu Vikipedijos, iš viso gėda kalbėti. Laimei, vis dar tebemoku paprastus, mažus žodelius perorganizuoti į milžiniškus mokslinio turinio tekstus.

Turime pripažinti, jog gyvename funkcionaliai neraštingų žmonių pasaulyje. Nesakau, kad jie patys jį sukūrė, bet daugeliu atveju pasaulius sukurtas jiems.

Nors, visa tai nuobodu. Geriau imkime nagrinėti funkcinį neraštingumą praktiškai, o būtent – išskirkime pagrindines savybes ir požymius.

1. Funkcionaliai neraštingi piliečiai vengia sudėtingų užduočių, iš anksto įsitikinę nesėkme, neturi motyvacijos imtis sudėtingesnių užduočių, kartoja tas pačias sistemines klaidas.

2. Tokie žmonės dažnai stengiasi pabėgti nuo bet kokių intelektualių užduočių, kaltindami slogą, laiko stoką ar nuovargį.

3. Sąžiningai prisipažįsta, jog nemėgsta skaityti.

4. Prašo kitų žmonių, kad paaiškintų jiems teksto esmę ar užduoties algoritmą.

5. Bandymas skaityti siejasi su siaubinga frustracija ir nenoru to daryti. Skaitant atsiranda psichosomatinės problemos: gali paskausti akis, galvą, tuojau pat atsiranda noras užsiimti kuo nors svarbesniu.

6. Funkcionaliai neraštingi, skaitydami dažnai artikuliuoja žodžius lūpomis arba skaito grasiai.

7. Susiduria su sunkumais, atlikdami bet kokias instrukcijas: nuo lieknėjimo mankštos iki branduolinio reaktoriaus remonto.

8. Nemoka sudaryti ir užduoti klausimų, kilusių perskaičius tekstą. Negali pilnaverčiai dalyvauti diskusijoje.

9. Labai pastebimas supratimo skirtumas tarp to, ką išgirdo ir to, ką perskaitė.

10. Į problemą, kurią sukėlė savo nesupratimu, reaguoja arba išmoktu bejėgiškumu, arba kaltindami aplinkinius, kadangi taip iki galo ir nesupranta, kas gi čia kaltas, o kas teisus.

Papildomas keblumas yra tai, jog skaitymo ir rašymo įgūdžiai tiesiogiai susiję su gebėjimu kurti bet kokį informacinį kūrinį – atsako už kūrybą tinkline to žodžio prasme.

Turime pripažinti, kad gyvename funkcionaliai neraštingų žmonių pasaulyje. Nesakau, jog jie tą pasaulį ir sukūrė, tačiau daugeliu atveju jis sukurtas būtent jiems. Matau tai visur, viskas siekia pirmapradžio, vaikiško paprastumo ir lipšnumo. Reklama, Twitter iš 140 raidžių, spaudos, literatūros lygis. Pabandykite pasiūlyti kam nors perskaityti ištrauką iš Heidegerio, Lakano ar Tomo Mano. Skaityti, o tuo labiau – rašyti stambius analitinius straipsnius moka tik vienetai. Buvau nustebusi, jog ši liga nepaliko be dėmesio ir žiniasklaidos: normaliai rašantys žurnalistai šiandien yra aukso vertės ir greitai prasimuša į redaktorius. Tik todėl, kad neturi konkurentų.

Degradacija pirmiausia palietė visas veiklos sferas, kurios vienaip ar kitaip siejasi su žodžiu. Ir jei anksčiau masės išsiskirdavo tik blogu skoniu, tai dabar net ir tą šlamštą reikia jiems sumaitinti šaukšteliu, sukramtytos žėlė be kietų gumulėlių forma.

Beje, tyrime Literacy in the Adult Client Population – Jones & Barlett Publishers, pateiktos rekomendacijos, kaip rašyti tekstus funkcionaliai neraštingiems žmonėms, tai yra beveik visam B2C segmentui. Tiesioginiai patarimai dėl taisyklių, naudojamų daugelyje reklaminių tekstų. Pasidalinsiu:

1. Jie daug blogiau supranta abstrakčius ir beasmenius tekstus, nei tiesioginius kreipinius, tokius kaip „ar TU užsirašei į savanorius?“. Reikia sudaryti adresuotą žinutę, labiau personalizuotą. Manoma, jog tai – svarbiausia ir efektyviausia taisyklė, dirbant su neraštinga auditorija. Sutinkate?

2. Vertėtų naudoti žodžius iš kasdienio žodyno, patartina ne ilgesnius, nei 3-4 skiemenys. Nereikia naudoti tų ilgų sudurtinių žodžių, sudarytų vokišku stiliumi. Reikia vengti mokslinių žodžių (jie vistiek nesupras, kur link vedame), techninių ir medicinos terminų. Patartina vengti dviprasmių žodžių tiek semantikos, tiek konteksto prasme. Negalima vartoti išsireiškimų „greitai“, „retai“, „dažnai“ – tokiems žmonėms svarbu žinoti, kaip greitai ir kaip retai.

3. Abreviatūras reikia rašyti pilnai, „ir t. t.“ rašyti normaliai „ir taip toliau“, N. B. paraštėse iš viso geriau atsisakyti. Įžanginių žodžių taip pat vertėtų vengti, kad ir kaip gaila bebūtų.

4. Skaldyti informaciją į gražius blokus. Daugiau pastraipų, jokių tekstinių paklodžių. Šifruoti statistikos ir skaičių grafikų tokie žmonės iš principo nesiruošia.

5. Sakiniai neturi viršyti 20 žodžių. Antraštės turi būti trumpos ir aiškios.

6. Norėjote paįvairinti savo tekstą sinonimais? Špygą. Tokius skaitytojus naujų žodžių atsiradimas tik suklaidina. Ir tai, ką teksto pradžioje pavadinote „mašinomis“, neturi staiga virsti „automobiliais“.

7. Pati svarbiausia informacija turi būti teksto pradžioje, kadangi yra didelės rizikos, kad jeigu skaitytojas ir nusigaus iki pabaigos, tai sveikata ir suvokimas bus suprastėję.

8. Tekstą reikia atskiesti gausiais tarpais, paveikslėliais, išnašomis – viskas tik tam, kad skaitytojo neatbaidytų niūri ištiso teksto siena.

reklama

9. Atsargiau su paveikslėliais. Neturi būti jokių dekoratyvinių elementų, iliustracijų, kurios pritrauktų dėmesį. Tarp kitko, socialinėje reklamoje, skirtoje tokiai auditorijai, rekomenduojama nenaudoti, sakykim, rūkančių nėščių moterų ar nuvirtųsių po suolais mėlynanosių girtuoklių fotografijų. Reikia rodyti tik tai, ko norite iš auditorijos.

Jei prieš keturiasdešimt metų mokslininkai ieškojo, kaip kovoti su funkciniu neraštingumu, tai dabar jie ieško kelių, kaip su juo sugyventi. Taip išplito ši diagnozė.

Kokios funkcinio neraštingumo priežastys? Čia mokslininkai nesutaria, bet aš įsitikinusi, kad tai susiję su informacinių srautų, užtvindžiusių žmogaus gyvenimą, kiekiu. Funkcinio neraštingumo fenomenas ėmė formuotis maždaug septintajame, aštuntajame dešimtmetyje, tuomet, kai televizija tapo spalvota ir masiškai prieinama. Prieš porą metų skaičiau tyrimo Prancūzijoje ataskaitą, kurioje tvirtinama, jog 1-3 metų amžiaus vaikai, praleidžiantys prie televizoriaus po kelias valandas per dieną, netenka dalies kognityvinių funkcijų.

Klausiau pažįstamų pedagogų ir pediatrų, jie vienbalsiai teigia, jog vaikai, gimę po 2000 metų, visi iki vieno kenčia nuo DTH (dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo – vert. pastaba) sindromo, nemoka nei mokytis, nei susikoncentruoti, nei skaityti. Tuo pat metu matomas ir socialinės dezadaptacijos didėjimas. Vaikams daug patogiau susirašinėti vieniems su kitais internetu, nei bendrauti gyvai. Japonijoje jau susiformavo geimerių ir hikių, niekada neišeinančių iš savo kambario, kultūra. Mums tai irgi gresia.

Suprantu, jog tai skamba gana neįtikėtinai, jog vaikai nesugeba dirbti su tekstais ir tuo pat metu sėdi tinkle, kur viskas ir remiasi tekstais. Bet jūs geriau įsižiūrėkite į jų pranešimų lygį. Tinkle turinį generuoja keletas entuziastų ir vienas, du šimtai komercinių firmų – visa kita yra tik informacijos pakartojimas – perspausdinimas. Ir visai nesvarbu, ką žmogus perspausdina – kačiukų nuotraukas ar straipsnį apie Bodrijarą, bet kokiu atveju tai gali liudyti apie jo funkcinį neraštingumą. Juk ne veltui naująją kartą tuojau pat pavadino „žudančiu vėžiu“.

Visuotinis raštingumas apnuogino faktą, jog mokykla ne visada išleidžia kompetetingus žmones. Tačiau tik išplitus naujiems komunikaciniams kanalams problemos ignoruoti jau nebepavyksta. Ir jei prieš keturiasdešimt metų mokslininkai ieškojo būdų, kaip kovoti su funkciniu neraštingumu, tai dabar jie ieško būdų, kaip su juo sugyventi. Taip išplito ši diagnozė.

Aš kaltinu būtent televiziją, o po to ir kompiuterizaciją, digital-media. Radijas – irgi sudėtingas daiktas. Kad klausydamiesi suvoktume žinias, ar Ruzvelto „Pokalbius prie židinio“ reikia susikaupti ir susikoncentruoti. Televizija tapo pirmuoju informacijos šaltiniu, nereikalaujančiu jokių pastangų suvokimui ir analizei. Paveikslėliai pakeičia diktoriaus tekstą, veiksmas, nuolatinis kadrų ir dekoracijų pasikeitimas neleidžia atsitraukti, nuobodžiauti.

Tais laikais, kai hikiai kūrė tinklą, Internetas buvo užverstas protingais tekstais. Tinklui populiarėjant ėmė prisijungti žmonės, atitolę nuo mokslo ir kvalifikuoto darbo. Dabar gi daugeliui „jūzerių“ tereikia žinoti vos kelis žodžius, tokius kaip „porn“ ar „flashgames“, kad gautų tai, ko ieškojo. Galima akimirksniu persijungti nuo horoskopų prie naujienų, nuo naujienų prie anekdotų, o paskui į youtube ar „Linksmąją fermą“. Beveik tas pats, kas junginėti TV kanalus. Kai aš augau, man reikėjo atitinkamai laiko ir pastangų, kad galėčiau prasiblaškyti. Žaidimai daugiau ar mažiau suteikdavo pažintinių impulsų.

Kodėl Styvas Džobsas ir Bilas Geitsas iš savo vaikų atiminėjo elektroninius prietaisus? Krisas Andersonas, namų prietaisuose dėdavęs slaptažodžius taip, kad jais naudotis tebuvo galima tik porą valandų per dieną, pasakojo:

„Mano vaikai kaltina mane ir žmoną tuo, kad esame fašistai, kurie per daug susirūpinę technologijomis. Jie sako, kad nė vienas iš jų draugų neturi tokių apribojimų namuose. O tai yra todėl, kad aš labiau nei daugelis kitų matau per didelio domėjimosi internetu žalą. Mačiau, kokias problemas turėjau pats, todėl nenoriu, kad mano vaikai turėtų tokių pat problemų“.

O juk tai žmonės, kurie šiaip jau turėtų visokeriopai dievinti naujas technologijas.

Reklamos ir socialinio marketingo skyriams reikalingi vartotojai. Kas gi daugiau gali tapti geriausiu vartotoju, nei funkcionaliai neraštingas žmogus? Nors tie žmonės ir uždirba mažai, tačiau jų – ištisa armija, o dėl žemo IQ jie lengvai pasiduoda manipuliacijoms.

Būkime sąžiningi, juk iki šiol visuomenė taip ir nesukūrė atitinkamos informacinės kultūros. Priešingai – kasmet viskas darosi tik blogiau ir blogiau, priklausomai nuo to, kaip komercinės struktūros užgrobia informacinę erdvę. Reklamos ir socialinio marketingo skyriams reikalingi vartotojai. Kas gi daugiau gali tapti geriausiu vartotoju, nei funkcionaliai neraštingas žmogus? Nors tie žmonės ir uždirba mažai, tačiau jų – ištisa armija, o dėl žemo IQ jie lengvai pasiduoda manipuliacijoms. Pavyzdžiui, beveik visi, kurie skolingi už kreditą – žmonės, nesugebantys teisingai perskaityti banko sutarties, išsiaiškinti išmokų tvarkos ir apskaičiuoti savo biudžeto.

Skurdas gimdo skurdą. Tame tarpe ir intelektualųjį. Dažnai matau, kaip jauni tėvai, norėdami nors pusvalandžiui atsikratyti vaiku, duoda jam planšetę su žaidimais. Ir tai – pusantrų, dviejų metų vaikui. Asmeniškai aš žaisti ir kiurksoti prie televizoriaus pradėjau būdama penkerių-šešerių, ir tokiame amžiuje mano sąmonėje jau buvo susiformavę informacinės savisaugos būdai. Aš mokėjau filtruoti reklaminį šlamštą ir kritiškai žvelgti į bet kokį atvaizdą ekrane. Galėjau daugeliui valandų susikoncentruoti vienos knygos skaitymui. O ankstyvas priėjimas prie malonumą ir atsipalaidavimą teikiančių informacinių srautų veda prie sintetinių mąstymo funkcijų degradacijos ir atrofijos.

Jūs turbūt jau pastebėjote, jog pasaulyje didėja nelygybė tarp turtuolių ir vargšų. Tai štai, greitai 10 % visų žmonių turės ne tik 90 % visų turtų, bet ir 90 % intelektinio potencialo. Skirtumas didėja. Vieni žmonės tampa protingesni, vis mikliau operuoja nesibaigiančiais informacijos srautais, o kiti virsta nuolankiais kredituotais gyvuliais. Ir absoliučiai savanoriškai. Net pasiskųsti nėra kam. Aiškaus sąryšio tarp skurdo ir funkcinio neraštingumo nėra. Daug daugiau reikšmės turi tėvų įtaka ir auklėjimas. Taip pat ir jų pačių funkcinis raštingumas.

Pamenate tokį senolį Lunačarskį? Jis, matyt, išrado geriausią receptą nuo bet kokio neraštingumo. Viename susirinkime kažkoks darbininkas Anatolijaus Vasiljevičiaus paklausė:

– Drauge Lunačarski, štai tu toks protingas. Ir kiek gi institutų reikia baigti, kad taptum tokiu?

– Tik tris, – atsakė jis. – Vieną turi baigti jūsų senelis, vieną – tėvas, o trečiąjį – jūs pats.

Parengė: Darius Dimbelis

infa.lt