Dž. Orvelas. 1984 (21)

4

Jis jautėsi kur kas geriau. Riebėjo ir stiprėjo sulig kiekviena diena, jei galima kalbėti apie dienas.

Balta šviesa ir ūžimas buvo kaip ir kitur, bet ši kamera buvo šiek tiek patogesnė už kitas. Ant lentinės lovos buvo čiužinys ir pagalvė, taburetė atsisėsti. Jį nuvedė nusimaudyti vonioje, gana dažnai leisdavo nusiprausti skardiniame dubenyje. Net atnešdavo šilto vandens. Davė naujus apatinius baltinius ir švarų kombinezoną. Opą ant kojos patepė vaistais. Ištraukė dantų liekanas ir įdėjo protezus.

Praėjo keletas savaičių ar mėnesių. Dabar jau buvo galima skaičiuoti laiką, jeigu jam tas būtų rūpėję; mat jį maitino tolygiais laiko tarpais. Jis spėjo, kad valgyti gauna tris kartus per dvidešimt keturias valandas, kartais net imdavo svarstyti, ar dieną, ar naktį. Maistas buvo stebėtinai geras, kas trečią kartą mėsiškas. Sykį net davė pakelį cigarečių. Degtukų jis neturėjo, bet nuolat tylintis sargas, kuris atnešdavo maistą, jam pridegdavo. Kai pirmą kartą užsirūkė, pasidarė bloga, bet jis ištvėrė ir ištaupė pakelį ilgą laiką, surūkydamas po pusę cigaretės po valgio.

Jam davė baltą lentelę su pieštuko galiuku, pririštu prie kampo. Iš pradžių jos jam nereikėjo. Jis visą laiką buvo apsnūdęs. Kartais nuo vieno maitinimo iki kito pragulėdavo net nepajudėjęs, kartais užmigdavo, kartais pabusdavo ir neaiškiai mąstydavo, bet akių praverti nepajėgdavo. Jau seniai buvo įpratęs miegoti plieskiant į veidą stipriai šviesai. Tai neturėjo jokios reikšmės, tik sapnai būdavo rišlesni. Visą tą laiką jis daug sapnuodavo, ir sapnai visada būdavo laimingi. Štai jis Aukso Salyje arba sėdi tarp didingų saulėtų griuvėsių su motina, su Džulija, su O’Brajenu, ničnieko neveikia, paprasčiausiai sėdi saulėje ir kalba apie paprastus dalykus. Pabudęs jis visada galvodavo apie tuos sapnus. Atrodė, kad dabar, kai dingo skausmo stimulas, jis tarsi nebeteko sugebėjimo mąstyti. Jam niekas nerūpėjo, neturėjo jokio noro kalbėtis ar apie ką nors galvoti. Norėjo tik būti vienas, nemušamas ir neklausinėjamas, kad turėtų užtektinai maisto, kad būtų švarus — to jam pakako.

Palengva jis ėmė mažiau miegoti, bet keltis iš lovos poreikio nejautė. Jam buvo geriausia ramiai gulėti ir jausti, kaip kūne kaupiasi jėgos. Retkarčiais apsičiupinėdavo, norėdamas įsitikinti, kad iš tikro raumenys apvalėja, o oda darosi stangresnė. Pagaliau jis be jokių abejonių nustatė, kad pariebėjo: šlaunys jau buvo tikrai storesnės už kelius. Tada, iš pradžių nenoriai, jis ėmė sistemingai mankštintis. Netrukus jau galėdavo nueiti tris kilometrus, žingsniuodamas kameroje, sulinkę pečiai ėmė tiestis. Jis pabandė daryti sudėtingesnius pratimus ir nustebo bei pasijuto pažemintas, pamatęs, kad nepajėgia. Jis negalėjo bėgti, negalėjo išlaikyti ištiestoje rankoje taburetės, negalėjo pastovėti ant vienos kojos. Atsitūpęs pamatė, kad atsistoti gali tik su baisiausiu skausmu šlaunyse ir blauzdose. Atsigulė kniūbsčias ir pamėgino atsispausti rankomis. Tai buvo beprasmiška, jis negalėjo kilstelėti nė centimetro. Bet dar po kelių dienų — gavęs daugiau maisto — jis įveikė ir tą negalę. Atėjo toks laikas, kai atsispaudė šešis kartus iš eilės. Net ėmė didžiuotis savo kūnu, puoselėdamas slaptą viltį, kad veidas irgi panašėja: į normalų. Tiktai netyčia palietęs pliką pakaušį, prisimindavo randuotą, subjaurotą veidą, kuris tada žvelgė į jį iš veidrodžio.

reklama

Sąmonė darėsi aktyvesnė. Jis sėdėdavo ant lovos, atsirėmęs į sieną, ir pasidėjęs ant kelių lentelę imdavo iš naujo treniruotis.

Jis buvo kapituliavęs, tai aišku. Tiesą sakant, buvo pasiruošęs kapituliuoti jau prieš imdamasis tos užmačios. Nuo pat tada, kai pateko Meilės ministerijon — ne, jau tomis minutėmis, kai su Džulija bejėgiai stovėjo geležinio balso ir ekrano komanduojami, ką daryti,— jau tada jis suprato, koks lengvabūdiškas ir lėkštas buvo jo pasiryžimas stoti prieš partijos jėgą. Dabar jis suprato, kad minčių policija septynerius metus stebėjo jį kaip vabalą po didinamuoju stiklu. Nebuvo tokio veiksmo, kurio jie nepastebėtų, žodžio, kurio neišgirstų, minties, kurios būtų neatspėję. Net balsvą dulkę ant jo dienoraščio viršelio jie kruopščiai padėjo atgal. Jie davė jam pasiklausyti įrašytų juostų, rodė nuotraukas. Kai kuriose buvo jis su Džulija. Taip, net… Prieš partiją jis nebegali kovoti. Be to, tiesa partijos pusėje. Kitaip neįmanoma: kaip gali klysti nemirtingas kolektyvinis protas? Pagal kokį išorinį šabloną galima patikrinti jos teiginius? Sveikas protas daugumos. Problema tik viena — išmokti mąstyti taip kaip jie. Tiktai!..

Pieštukas tarp pirštų atrodė storas ir neįprastas. Jis ėmė užrašinėti galvon ateinančias mintis. Pirmiausiai negrabiomis didžiosiomis raidėmis išvedžiojo:

LAISVĖ — TAI VERGIJA

Paskui apačioje be sustojimo parašė

DU PLIUS DU YRA PENKI

Bet staiga kažkas užsikirto. Jo sąmonė, lyg kažko drovėdamasi, nebepakluso. Jis jautė, kad žino, kas yra toliau, bet tą akimirką negalėjo prisiminti. Prisiminė tik vėliau, sąmoningai svarstydamas, kas tai galėtų būti: savaime ši mintis nekilo. Jis parašė:

DIEVAS YRA VALDŽIA

Jis su tuo sutiko. Praeitis yra pakeičiama. Praeitis niekad nebuvo keičiama. Okeanija kariauja su Rytazija. Ji visada kariavo su Rytazija. Džonsas, Aronsonas ir Rezerfordas padarė nusikaltimus, kuriais buvo kaltinami. Jis niekad nematė nuotraukos, paneigiančios jų kaltę. Jos niekada nebuvo, jis ją sukūrė. Jis prisiminė, jog prisimena ir priešingus dalykus, bet tai buvo klaidingi prisiminimai, saviapgaulės produktai. Kaip visa tai lengva! Reikia tik pasiduoti, visa kita vyksta savaime. Tas pats, lyg plauktum prieš srovę, kuri tave, nors ir kaip stengtumeis, neša atgal. Paskui staiga nusprendi grįžti ir, užuot priešinęsis, leki su tėkme. Niekas nepasikeitė, išskyrus tavo paties požiūrį; atsitiko tai, kas buvo lemta. Jis dabar beveik nesuprato, kodėl apskritai ėmė maištauti. Viskas buvo lengva, tik…

Viskas gali būti tiesa. Vadinamieji gamtos dėsniai — nesąmonės. Traukos dėsnis — nesąmonė. „Jeigu norėčiau,— pasakė O’Brajenas,— tai pakilčiau nuo šitų grindų kaip muilo burbulas“. Vinstonas apsvarstė šitai. „Jeigu jis mano, kad pakilo nuo grindų ir jeigu aš tuo pačiu metu manau matąs jį pakilusį, tai vadinasi taip ir yra“. Staiga, lyg nuskendusio laivo nuolauža, išnirusi vandens paviršiun, jo galvoje šmėstelėjo mintis: „Bet iš tikro taip nėra. Mes tik įsivaizduojame. Tai haliucinacija“. Jis tučtuojau nuvijo tą mintį šalin. Klaida aiški. Manoma, kad kažkur, tavo išorėje, yra „tikras“ pasaulis, kuriame vyksta „tikri“ dalykai. Bet kaip gali būti toks pasaulis? Juk mes viską suvokiame tik per savo sąmonę. Viskas, kas vyksta, vyksta sąmonėje. Tai, kas vyksta visų žmonių sąmonėse, vyksta iš tikro.

Jis nesunkiai aptiko klaidą, jam negrėsė pavojus pasiduoti jai. Vis dėlto jis suprato, kad ji jam neprivalėjo paaiškėti. Sąmonė turėjo aklinai užsiskliausti, kilus pavojingai minčiai. Tas procesas turėjo būti automatiškas, instinktyvus. Naujakalbėje tai vadinama „kaltstabdžiu“.

Jis ėmėsi lavinti savo kaltstabdį. Ėmė vardinti teiginius— „Partija sako, kad Žemė plokščia“, „Partija sako, kad ledas sunkesnis už vandenį“— ir pratinti save nematyti arba nesuprasti argumentų, prieštaraujančių tam. Buvo nelengva. Tam reikėjo didelių proto pastangų ir improvizacijos. Aritmetinės problemos, kilusios po teiginio „du plius du yra penki“, buvo jau nebe jo protui. Čia jau reikėjo tam tikro smegenų atletizmo, gebėjimo subtiliai pasitelkti logiką ir tuo pačiu metu nesuvokti šiurkščiausių logikos klaidų. Kvailumas buvo taip pat reikalingas kaip ir protas, ir taip pat sunkiai pasiekiamas.

Visą tą laiką viena jo sąmonės dalis svarstė, kada jis bus sušaudytas. „Viskas priklauso nuo jūsų“,— pasakė O’Brajenas, bet Vinstonas žinojo, kad nėra tokio sąmoningo veiksmo, kuriuo jis galėtų tai priartinti. Gal tai atsitiks po dešimties minučių, gal po dešimties metų. Jie gali metų metus laikyti jį vieną, gali nusiųsti į darbų stovyklą, gali tam sykiui paleisti, kaip kartais daro. Visai gali būti, kad prieš sušaudant bus iš naujo suvaidinta visa jo suėmimo ir tardymo drama. Vienintelis aiškus dalykas — kad mirtis niekada neateina tada, kai lauki. Tradicija, nerašyta tradicija,— iš kažkur žinoma, nors niekas nėra girdėjęs to sakant,— kad šaunama iš užpakalio, visada į pakaušį, be įspėjimo, kai eini koridoriumi iš vienos kameros į kitą.

reklama

Vieną dieną,— bet „vieną dieną“ netikslus pasakymas, nes gal tai buvo vidurnaktį,— jį apėmė keistas, palaimingas svajingumas. Jis ėjo koridoriumi, laukdamas kulkos. Jis žinojo, kad tuojau sulauks jos. Viskas išspręsta, su viskuo susitaikyta. Nebėra abejonių, nebėra ginčų, nebėra skausmo, nebėra baimės. Jo kūnas sveikas ir stiprus. Ėjo lengvai, džiaugdamasis savo judesiais, atrodė, kad šviečia saulė. Jis — nebe siauruose baltuose Meilės ministerijos koridoriuose, o didžiulėje saulės nutviekstoje, kilometro pločio gatvėje, eina tarsi klejodamas, apsvaigintas narkotikų. Jis Aukso Salyje, eina taku per seną triušių nuėstą ganyklą. Kojomis jaučia trumpą stangrią žolę ir švelnią saulės šviesą ant veido. Pievos pakrašty — palengva siūbuojančios guobos, kažkur už jų teka upelis, kur žaliuose duburiuose po karklais plauko kuojos.

Staiga jis krūptelėjo, persmelktas siaubo. Nugarą išpylė prakaitas. Jis išgirdo save garsiai šaukiant:

— Džulija! Džulija! Džulija, mylimoji! Džulija!

Akimirką jį užvaldė nenugalimas pojūtis, kad ji yra šalia. Atrodė, kad ji net ne šalia, o jo viduje. Tarsi glūdėtų jo odoje. Tą momentą jis ją mylėjo netgi labiau negu tada, kai jiedu buvo kartu ir laisvi. Drauge jis žinojo, kad ji dar gyva ir reikalinga jo pagalbos.

Jis atsigulė ant lovos ir pamėgino nusiraminti. Ką jis padarė? Kiek metų vergovės jam pridėjo šitas silpnumo momentas?

Tuojau pasigirs žingsniai koridoriuje. Jie nepaliks nenubaudę už tokį protrūkį. Jei jie dar nežinojo, tai dabar suprato, kad jis laužo susitarimą su jais. Jis pakluso partijai, bet vis tiek nekenčia jos. Anksčiau jis slėpė eretiškas mintis po susitaikymo kauke. Dabar jis atsitraukė dar vieną žingsnį atgal: protu pasidavė, bet turėjo viltį, kad jo širdis liks nepalaužta. Jis žinojo, kad daro negerai, bet taip jam norėjosi. Jie tai supras, O’Brajenas supras. Jis išsidavė tuo vieninteliu kvailu riksmu.

Jis turės pradėti iš naujo. Gal tam reikės nemažai metų. Jis persibraukė ranka per veidą, mėgindamas įsivaizduoti, kaip atrodo. Skruostuose gilios raukšlės, skruostikauliai išsišovę, nosis plokščia. Beje, po to, kai paskutinį kartą matė save veidrodyje, gavo naujus dantų protezus. Nelengva slėpti savo emocijas, kai nežinai, kaip atrodo tavo veidas. Šiaip ar taip, tam neužtenka vien valdyti veidą. Jis pirmą sykį gyvenime suprato, kad norint išlaikyti paslaptį, ją reikia slėpti ir nuo savęs. Gali žinoti, kad ji ten yra, bet kol neprireiks, privalai neleisti jai iškilti sąmonės paviršiun jokiu įvardinamu pavidalu. Nuo šio momento jis privalo ne tik teisingai galvoti, bet ir teisingai jausti, teisingai sapnuoti. Ir laikyti savo neapykantą užrakintą savyje lyg kokį fizinį reiškinį, kuris yra jo dalis, bet kartu yra su juo nesusijęs, lyg cista.

Vieną dieną jie nuspręs jį nušauti. Neaišku, kada tai atsitiks, bet prieš keletą sekundžių tikriausiai bus įmanoma nuspėti. Sauna visada iš užpakalio, einant koridoriumi. Užteks dešimt sekundžių. Per tą laiką pasaulis jo viduje apsivers. Paskui staiga, be jokio žodžio, nesustojus žingsniui, nepasikeitus nė raukšlelei jo veide,— staiga maskuotė nukris ir pokšt! trenks jo neapykantos baterija. Neapykanta suliepsnos jame kaip didžiulis riaumojantis laužas. Ir beveik tą pačią akimirką pokšt! atlėks kulka, per vėlai arba per anksti. Jie ištaškys jo smegenis, nespėję pakeisti jų. Eretiška mintis liks nenubausta, neatgailauta, liks jiems amžinai nepasiekiama. Kulka pramuš skylę jų pačių tobulume. Numirti jų nekenčiant — štai kur ir yra laisvė.

Jis užsimerkė. Tai buvo sunkiau, negu laikytis proto drausmės. Tai savęs smukdymas, prievartavimas. Jis turi nerti į purviniausią purvą. Kas yra visų baisiausia, šlykščiausią? Jis pagalvojo apie Didįjį Brolį. Didžiulis veidas (nuolat matant jį plakatuose, atrodė, kad jis metro pločio) su tankiais juodais ūsais ir visur tave sekančiomis akimis, nejučia iškilo jam prieš akis. Kokie jo tikrieji jausmai Didžiajam Broliui?

Koridoriuje pasigirdo sunkūs žingsniai. Plieninės durys žvangtelėjo ir atsidarė. Kameron įėjo O’Brajenas. Už jo stovėjo karininkas vaškiniu veidu ir du sargai juodomis uniformomis.

— Kelkitės,— pasakė O‘Brajenas.— Eime.

Vinstonas atsistojo priešais jį. O’Brajenas tvirtomis rankomis suėmė jį už pečių ir įdėmiai pažvelgė.

— Jūs mintyse norėjot mane apgauti,— pasakė jis.— Tai kvaila, Stovėkit tiesiau. Žiūrėkit man į veidą.

Jis patylėjo, paskui jau švelnesniu balsu tarė:

— Jūs taisotės. Jūsų protas jau beveik neklaidingas. Tik jausmai nepažengė į priekį. Pasakykit man, Vinstonai,— tik atsiminkit: be jokių melų, nes žinot, kad aš visuomet suseku meluojant,— kokie yra jūsų tikrieji jausmai Didžiajam Broliui?

— Aš nekenčiu jo.

— Nekenčiat jo. Vadinasi, jums atėjo laikas žengti paskutinį žingsnį. Jūs privalot mylėti Didįjį Brolį. Nepakanka paklusti, jūs turit jį mylėti.

Jis švelniai stumtelėjo Vinstoną sargų pusėn ir tarė:

— Šimtas pirmas kambarys.