Skaitau:
"...Pabėgėlė [iš Sirijos] Farah, paklausta, ar jai neužtenka tiesiog taikos ir ramios aplinkos, sakė, kad jos svajonė yra užsidirbti daugiau pinigų ir gerai gyventi, o to Lietuvoje pasiekti, anot sirės, neįmanoma.
„Keliauti i Lietuvą? Jeigu man lieptų važiuoti į Lietuvą, geriau aš grįžčiau atgal į Stambulą. Aš nekalbu apie Lietuvos tradicijas, kultūrą, aš kalbu apie jūsų žmones. Jie juk emigruoja, palieka savo šalį, kad rastų darbo ir galėtų pragyventi. Taigi ką man reikėtų daryti Lietuvoje?
reklama
Noriu susikurti gerą gyvenimą, gauti gerą išsilavinimą. Neįsižeiskite, bet aš nenoriu keliauti į vieną iš skurdžiausių ES šalių, tokia tiesa. Jauni lietuviai negali pragyventi Lietuvoje, tai kaip mums ten gyventi?
Mes norime gero gyvenimo, mes norim būti naudingi, norime būti visuomenės, kuri gali mus paremti, dalis. O ne būti toje visuomenėje, kurią pačią reikia remti finansiškai. Lietuvoje, Makedonijoje žmonės dirba ūkiuose. Apie tokias šalis galima galvoti tik kaip apie vietą atostogoms.“
Ot rėžė motera.
Kaip peiliu per pakinklius visiems tiems sadauskams-kvietkevičiams, dargiams ir kitiems svajokliams apie darbščią ir praktiškai nemokamą darbo jėgą, kuri už minimalų atlyginimą po 12 val. per dieną be išeiginių gamintų jiems pridėtinę vertę.
Sulauksite, aha...