Savižudiška demokratijos iliuzija

Laisvo pasirinkimo iliuzija: kairė - dešinė, o priekyje skerdykla

Žmonės – protingi. Tačiau pakanka tik jiems susirinkti į vieną vietą ir jie pavirsta banda, kurioje viešpatauja pačios masiškiausios ir dėl to pačios primityviausios ir žemiausios nuotaikos, o nepritariantys ar nepasiduodantys įtakai paprasčiausiai naikinami. Štai jinai – tikroji demokratijos esmė. Demokratijos tikslas – daugumos interesai. Tačiau tame slypi ir pagrindinė demokratijos silpnybė.

Idealistinė idėja apie tai, kad balsų daugumos pagalba galima priimti teisingiausią sprendimą neišvengiamai sudūžta į rūsčios realybės uolą: statistinė dauguma – tai tos „virėjos“, kurių net per patrankos šūvį negalima prileisti prie bet kokių valdžios svertų. Ir atvirkščiai – patys talentingiausi visuomenės nariai, į kurių nuomonę vertėtų įsiklausyti, atsiduria geriausiu atveju mažumoje, o blogiausiu – pasodinami ant kuolo.

Gerai, kai didžiulės korporacijos direktorių taryba sprendžia ginčytinus klausimus bendru balsavimu – protingų žmonių balsų dauguma nugali ir nulemia sekantį svarbų kompanijos žingsnį. Dar geriau prisiminti karaliaus Artūro Apvalųjį Stalą su analogišku sprendimo priėmimo principu, kur patys verčiausi iš verčiausių priima patį geriausią iš visų įmanomų sprendimą.

reklama

Bet pakanka tiktai pritaikyti šį principą plačiosioms masėms ir suteikti balso teisę kiekvienam keleiviui, ir laivas tuojau pat nugrims į dugną. Kokiu būdu pavaldinys – žmogus, kuris dar nepriaugo iki tokio lygio, kad dalyvautų priimant strateginius sprendimus – gali spręsti apie sprendimo, kurį turi priimti jo vadovai, teisingumą ar neteisingumą? Kas čia per naivi fantazija, atseit tauta sugeba protingai pasirinkti? Išsakyti savo nuomonę – taip, gali ir sugeba kiekvienas, tačiau išsakyti protingą nuomonę… Ar daug pažįstate žmonių, kurie sugeba pažvelgto toliau savo nosies?

Ar daug pažįstate tokių, kuriems patikėtumėte padaryti sprendimą už jus? Ar pasirengę jūs patikėti savo likimą savo pažįstamų „daugumos“ valiai? Jeigu ne, tai štai jinai – jūsų tikėjimo demokratija riba. Prezidentą gali rinkti dauguma, o kaip jums gyventi savo paties gyvenimą jūs jau kaip nors pats sugebėsite nuspręsti, teisingai? Ir kurgi tuomet tikėjimas demokratija? Demokratijos gynimas – tai tik politinis svertas, o ne tas dalykas, kurio išties reikia kiekvienam individui.

Įsivaizduokite vaikų darželį, kuriame vaikų būtų klausinėjama, kaip reikia juos auklėti ir kuo maitinti. Akivaizdu, kad vaikas negali matyti bendro vaizdo ir jo nesuprasdamas, jis pareikalaus daugiau žaislų, daugiau saldumynų, o auklėtojas apskritai išvarys lauk. Arba įsivaizduokite, kad kokia nors korporacija surengia referendumą tarp tūkstančių savo darbuotojų ir klausia jų, kaip geriau valdyti kompanijos aktyvus. Sekančią dieną pas konkurentus bus didelė šventė su šokiais ant žlugusio priešininko kaulų.

Trumpiau tariant, netgi tokiose paprastose ir siaurose sferose mes nepatikime ir niekada nepatikėsime valdžios daugumos nuomonei, o štai valstybiniame lygmenyje, kur viskas nepaprastai rimčiau, būtent demokratija ir pasikliaujame. Faktiškai mes tikime, kad sulaukę juridiškos pilnametystės, mes automatiškai įgauname tiek proto ir tokio informuotumo, kad galėtume priimti valstybinio masto sprendimus. Atleiskite, bet tai jau visiškas… finišas.

O minia vis šaukia: mes, mes, mes, mes… Ji yra tikra, kad suvokia tiesą.

www