Laidotuves užsisakėte?

Na ką, dar netikite, jog tai pabaiga?

1. Ligotas rusų neabejingumas į migrantų antplūdį Europon yra akivaizdus liudijimas mūsų europietiško savęs identifikavimo. Mes galime Europą keikti, ją mokyti ir niekinti – galime pavydėti ir kentėti, nemokėdami pritapti prie jos klestėjimo. Bet ji tvirtai egzistuoja mūsų pasąmonėje kaip laimingas alternatyvus pasaulis – teikiantis tikėjimą ir viltį, kad geresnis gyvenimas realus, yra ko siekti; teoriškai yra kur pabėgti geresniam gyvenimui. Tai baltųjų krikščionių pasaulis, mūsų ir jų toks pats supratimas apie gyvenimą ir žmonių santykius.

Migrantai ilsisi surinkimo punkte Vengrijos Roške kaime, 2015 rugsėjo 6

Mūsų viena literatūra, viena dailė ir muzika, viena filosofija ir mokslas, vienas techninis progresas, mada, grožio kanonai ir supratimas apie gėrį ir blogį. Ir netgi raidės, ir netgi vestuvių ir laidotuvių papročiai vienodi. Vienas Dievas.

Mes – vientisa kultūrinė-ideologinė erdvė. O prieštaravimai – tai Europos šalys žymiai daugiau tarpusavyje kariavo, negu Rusija su bet kurią iš jų.

Šiandien kalbame apie antpuoli ant Mūsų pasaulio.

2. Optimistai mano, jog senutė-Europa išsikosės ir suvirškins, ir ne tai matė: galų gale, pabėgėlių ne tiek daug 500 milijonams klestinčių europiečių. Ir – taip: išmaitinti dabartinį skaičių – ne problema. Tai- požiūris sąžiningo arba piktybinio idioto.

Milžiniškas dydis ir neišsprendžiamas migrantų problemos sudėtingumas – visai ne šiandieninėje minioje. Migrantai – tai ĮSIVERŽIMO ARMIJA. Jos avangardas.

Jie čia važiuoja ne dėl to, kad būtų suvirškinti – priešingai! – jie čia važiuoja suvirškinti Europos. Skrandžio sultys jau įpurkštos į pasmerktą kūną.

Paskutinis Europos saulėlydžio etapas prasideda štai dabar – mums stebint. O socialiniai procesai vystosi eksponentiškai. Civilizacijos klestėjimo viršūnė keičiasi į krachą su nuostabiu greičiu – istorikai žino.

Priežastis ne migrantuose. O supuvusiose Europos smegenyse.

3. Kad suprastume tai, kas dabar vyksta – reikia pažvelgti į artimiausias ištakas. O tai kultūrinė revoliucija bitnikų, 50-tieji metai JAV. Krūvelė homoseksualistų ir narkomanų su asocialiomis pažiūromis ir kūrybiniais polinkiais suformulavo kontrkultūros etiką ir estetiką. Trys kultinės figūros – Alekas Ginzberg, Viljamas Berauz, Džekas Keruak. Purvinas seksas, purvini keiksmai, purvinos fantazijos, purvini lūzeriai-dykaduoniai, ir tebūnie prakeikta ši visuomenė, kurioje aš nelaimingas.

(Šioje visuomenėje – visos klestėjimo galimybės: bet šitie žmonės su nesveika psichika, su išprotėjusiomis smegenimis, mato vienintelį būdą įsitvirtinti, jauniems ir atėjusiems: pridergti visiems ant galvų ir apkaltinti dėl savo pigaus nepilnavertiškumo)

Bet! Gyvenimas – judėjimas, tai pokyčiai! O tradicinės estetika ir kultūros ideologija buvo krizėje, įstrigo išsisėmusios, didybė ir tobulybė buvo jau pasiektos praeityje – o kas gi toliau? O juk menas – tai kūrimas naujo! Ir kiekviena nauja karta reikalauja – naujo!

Mes pakeisime jūsų visuomenę – mes ją sugriausime.

4. Didžioji hipių revoliucija 1968 metais JAV ir Prancūzijoje kanonizavo kontrkultūrą. Chren, kad tik meną!.. Šalin buržuazinę kultūrą! Tai yra: šalin karjera ir apskritai sąžiningą darbą, šalin patriotizmą (karas Vietname nusibodo), šalin veidmainiška šeima su jos ištikimybe ir išdavystėmis, šalin turčius kraujasiurbius ir socialinę nelygybę. Ir svarbiausia – šalin bet kokius draudimus daryti viską, ko žmogus nori ir teikia malonumą. Bus brolybė ir meilė.

Rūkyti žolę, dulkintis ir groti saksofonu. Nieko neveikti: budizmas!

Persisotinusios civilizacijos pelėsis ėmė augti.

5. 1962 metais asmeniškai dalyvaujant prezidentui Kenedžiui juodaodis Džeimsas Mereditas buvo priimtas į Misisipės universitetą. Keli tūkstančiai kareivių ir nacionalinių gvardiečių saugojo jo pirmojo atėjimo į paskaitas maršrutą; kilusiuose neramumuose buvo du užmušti ir keturi šimtai sužeistų. 1965 metais atsirado „Juodosios panteros“ su jų radikaliu juodai-rasistiniu sparnu. 1967 metais buvo nušautas Martinas Liuteris Kingas.

Ir tiktai 70-tame XX amžiaus dešimtmetyje baltųjų ir juodųjų amerikiečių teisės buvo realiai sulygintos. Kovotojai už teisingumą nugalėjo.

Bet. Jeigu procesas pajudėjo – jo jau nebesustabdysi. Varykim toliau!

6. Čia ne vieta duoti charakteristiką Frankfurto filosofinei mokyklai ir dėstyti Horkhaimerio, Adorno ir kitų jos ramsčių pažiūras. Bandant susumuoti bendrą rezultatą: per dešimtmečius nenuilstamo darbo ženklių mąstytojų – Vakarų universitetų profesūra ir jaunimas persisunkė kairiomis socialistinėmis„neorevoliucionizmo“ pažiūromis.

Griovimas buržuazinės valstybės su jos institutais ir morale – filosofiškai buvo pagrindžiamas ir moraliai sveikinamas! O kadangi vartotojiškoje visuomenėje nebeliko proletariato su jo progresyvia esme – varomąja revoliucijos jėga yra pažengęs jaunimas ir marginalai.

Mes nutrauksime buržuazinę eksploataciją žmogaus žmogumi ir įrengsime teisingą brolišką laisvų žmonių bendrabutį. Tėvų moralė veidmainiška, jų kultūra veidmainiška, jų įstatymai smaugia žmogų – o juk aukščiau už viską yra teisėta prigimtinė žmogaus teisė į malonumus. Malonumas – tai ir yra laimė ir istorijos prasmė.

reklama

Prasidėjo išmirimas. Be karų, epidemijų ir bado. Tiesiog gimdyti nesinori.

7. Ir 1971 metais pasirodo epochinė Džono Rolzo (John Rolz) knyga, politinės filosofijos biblija, „Teisingumo teorija“. Praktine pasekme šio daugelio puslapių veikalo buvo praktinis diegimas į smegenis ir praktiką antrosios dalies antro principo teisingumo pagal Rolzą. O būtent: vertybių perskirstymas valstybėje privalo būti atliktas neturtingųjų naudai atimant iš daug turinčių.

Grubiai kalbant (niekam nenugriūti ir nesikeikti matut!): iš kiekvieno pagal sugebėjimus – kiekvienam pagal poreikius. Na, realybės ir sveiko proto ribose. Štai tokia vulgariai komunistinė tezė, kurią mes krimtome visuomenės mokslo pamokose tarybinėje vidurinėje mokykloje. Bet čia ji buvo ji buvo pateikiama įrėminta gausybe argumentų bei samprotavimų.

Jūs suprantate, socialiniai santykiai turi būti kaip šeimoje, kurioje stiprus ir turtingas privalo rūpintis silpnais ir neuždirbančiais vaikais arba sergančiais broliais ir taip toliau. Nereikalaudamas atlygio – tiesiog iš meilės ir žmoniškumo.

Ir Vakarų intelektualai ėmė save gerbti save už supratimą šitų pažiūrų ir praktinį jų pritaikymą. Šventai tikėdami: tai tiesa, protinga ir gera.

8. Visų mosčių veltėdžiai ir parazitai sucypė iš laimės. Jų poreikių patenkinimas dirbančiųjų sąskaita įgavo ne tik įstatymo galią – bet jėgą moralinės maksimos! Nemokami: butas, švietimas, medicina, maisto talonai, humanitariniai drabužiai ir – piniginė pašalpa smulkioms išlaidoms! Kuriam krienui dirbti? Priverstinis darbas – šlykštus totalitarizmo riaugėjimas.

Tu ari? Na, tai ir mokėk mokesčius, svoločiaui! O aš nusipelniau paramos.

Į asmenybės psichologiją, ir apskritai į socialinę psichologiją Teisingumo teorija neketino atsižvelgti. Palaimintas veltėdžiavimas pasirodė įgyvendinamas itin efektyvios gamybos ir perprodukcijos epochoje.

Dirbantieji tiesiog siuto dėl būtinybės išlaikyti įžūlius parazitus. Jiems aiškino, kad toks yra įstatymas, ir jie privalo būti geresni bei žmogiškesni; gėda, ponuliai darbštuoliai! Juk tai jūsų broliai čiulpia jūsų kraują.

9. Ir štai 1969, ant bangos rasinių ir jaunimo neramumų, ant Vakarų kultūrinės-moralinės-ideologinės revoliucijos bangos, Niujorko homoseksualistai susimušė savo bare su policininkais. Ir labai greitai apiformino save kaip marginalus, engiamus, mažumą pagal seksualinę orientaciją. Tai yra: objektą atjautos pažangių pažiūrų žmonėms. Į kovą už lygybę!

Homoseksualistus praeityje mušė daug, tiktai šios muštynės įvyko pribrendusiu istoriniu momentui. Sodoma ir Gomora pažadėjo Viešpačiui, kad lengvai jam tai nesibaigs!

Homoseksualistų judėjimas, pateiktas kaip engiamos mažumos kova už savo teises, tobulai įsirašė į kontrkultūrą, antiburžuazinę kontrmoralę, kovą už asmenybės teises į visus malonumus ir pagalbą engiamiesiems kaip teisingumo principą. „Naujojo mąstymo“ apologetams požiūris į homoseksualistus tapo lakmuso popierėliu: tu už laisvę ir žmogaus teises – ar ne?!

Prie to. 70-aisiais žydrieji kovojo už teisę netarnauti armijoje. 2000-aisiais atvirkščiai – už teisę tarnauti. 70-aisiais kovojo prieš santuoką apskritai. Paskui – pasiekė įteisinimą vienalyčių santuokų. Svarbiausia – jie pasiekė, kad iš pradžių Amerikos psichiatrų asociacija, o paskui Pasaulinė sveikatos draugija, po ilgų ginčų ir balsavimų, minimalia balsų persvara išbraukė homoseksualizmą iš psichinio patologijų sąrašo ir pripažino jį „normos variantu“.

10. Agresyvusis feminizmas kovoja prieš bet kokią moterų diskriminaciją: už teisę tarnauti armijoje, daryti karjerą, proporcingai atstovauti valdymo organuose ir kilnoti štangą.

Propaguojamas įvaizdis savarankiškos moters, kuri sulaukusi ketvirtos dešimties metų pagimdo vieną kūdikį. Judėjimas „laisvė nuo vaikų“ (child free)įtvirtina visaverčio gyvenimo modelį išviso be vaikų.

11. Santuoka jau visai neprivaloma, tai buržuazinis narvas laisviems žmonėms! Mes gyvename, kas su kuo nori ir kol nori – būtent tai dorovinga.

Prasideda šeimos irimas, didėja nesantuokinių vaikų skaičius – Skandinavijoje jų greitai bus daugiau nei pusė.

Nesantuokinis vienišos motinos gyvenimas su jos vaikų tėvu ekonomiškai naudingas abiems, jei vienas ar jei abu yra bedarbiai. Tokia yra valstybinė išmokų, mokesčių ir lengvatų sistema. Faktiškai: valstybė materialiai skatina šeimos irimą.

12. Ir bendrai – gyvenimas tapo turtingesnis ir lengvesnis, malonumų daugiau, norėtųsi pagyventi ir sau. Du vaikai, o dažnai ir tik vienas, šeimoje tampa norma.

Gimstamumas staigiai krenta! Europos tautos jau neatgamina savęs – jų skaičius mažėja.

PRASIDĖJO IŠMIRIMAS. Be karų, epidemijų ir bado. O tiesiog gimdyti nesinori. (Paskutinį kartą taip buvo žlungant Romos imperijai.)

IŠMIRŠTANTI KULTŪRA. Štai prie ko mes priėjome. Su visomis savo lygybėmis, laisvėmis, vertybėmis ir principais.

13. Ir paraleliai! paraleliai! su visomis šiomis lygybės rūšimis! ir ne paprastai -, o „išskirtinės“ lygybės! sekė politinė atgaila.

Nes kitokie, mažesni, silpnesni, neturtingi, engiami – pagal teisingumą turėjo teisę į brolišką pagalbą ir stipriųjų meilę, o ypač jų nuskriaustieji. Ir vakarykščiai kolonizatoriai ėmė rautis savo plaukus ir vienas per kitą bandė daryti gera buvusiems kolonizuotiesiems. Ir pradėjo juos kviesti pas save, apgyvendinti, teikti pilietybę ir aprūpinti viskuo. Ir buvo draudžiama prisiminti, kaip prieš du šimtus metų neraštingi laukiniai vienas kitą valgė ir pardavinėjo baltiesiems į vergiją; ką tebedarytų iki šiol, jeigu ne prakeikti kolonizatoriai…

Kokių-tai trisdešimt metų – ir mieli Afrikos gyventojai ir kitų Pakistanų su Alžyrais pavertė rajonus ir ištisus miestus į pamazgų duobes ir nulipti nuo chaliavos (kas duoda veltui, vert. Pastaba) nesiruošia, terorizuodami užklydusius per kvailumą „vietinius gyventojus“.

Bet! Jiems būtina padėti – juk tai mūsų broliai, likimo skirti!

„Multikultūralizmas“ ir „Ksenofobija“ – išradimas beraščių idiotų, prisipumpavusių gerais kėslais.

14. Klaidelių čia yra dvi.

Pirma nuodugniausiai parodyta Ričardo Lino (Richard Linn) knygoje „Evoliucija. Rasė. Intelektas“. Knygoje gausu siaubingų statistinių lentelių. Su siaubingais duomenimis. Jei vidutinio europiečio, žodžiu, baltojo, IQ,– 100, tai Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos – 105. Afrikiečių – 70, arabų ir afroamerikiečių – 85. Skaičiai suapvalinti, knygoje viskas smulkiai sudėliota pagal šalis, amžiaus ir socialines grupes, su komentarais ir pastabomis.

Po tokios knygos autorių dera teisti pagal straipsnį „fašizmas, rasizmas, apgaulė“. Nelaimė kitur. Ši statistinių dėlionių gausa niekadada niekieno nebuvo paneigta. Jų negalima skaityti! Jų negalima minėti! Kiekvienas, kuris paminės – fašistas! Tačiau duomenys nepaneigti…

Atkreipkite dėmesį: autorius – baltasis. Jam kiniečiai, korėjiečiai, japonai protingesni už baltuosius. Ir – jie niekur nekelia socialinių neramumų. Aria. Nemaištauja. Normalūs žmonės.

…Didelių skaičių lygmenyje – pagal „teisingumo teoriją“ – protingesni atiduos  kažką tai mažiau protingiems. Visada.

Apie motyvaciją darbui ir kai kurių etninių mažumų etiką, jų darbo santykių psichologiją, mes apskritai tylime.

15. Antra klaidelė. Palaimintos saviapgaulės ekstazėje tolerantiški sociologai nusprendė indentifikuoti žmones politkorektiškai – išimtinai pagal pilietybę. Valstybėje visi lygūs? Jei Ameikoje – visi amerikiečiai, jei Anglijoje – visi anglai, Pancūzijoje – visi prancūzai.

Bet. Žmogus indentifikuojamas pagal daugelį aspektų: lytį, amžių, profesiją, pajamas, gyvenamąją vietą tautybę, religiją, odos spalvą, šalį. Ir. „Britanijos pilietis“ – tai pavaldinys. Pilietybė, kaip juridinė sąvoka. O „anglas“ – tai priklausymas tautai – jos kalbai, kultūrai, istorijai, – susiliejimas su ja, savęs identifikavimas savęs kaip jos vaisiaus ir jos dalies. Tradicijos, papročiai ir įpročiai – tai tavo, vieninteliai prigimtiniai. Pilietybes galima turėti nors penkias – už pinigus ir ryšius. O tauta pas tave – viena.

„Dominantinis savęs indentifikavimas“ – aš įvedžiau tokią sąvoką. Tai kada susprogdinę Londono metro „mūsų vaikinai jorkšyriečiai“ buvo ne jūsų! Jie – turėjo jūsų šalies pilietybę. Bet buvo – pirmiausiai musulmonai, tada pakistaniečiai ir tik po to Britanijos piliečiai. Pakistaniečiai musulmonai susprogdino šungrybius netikėlius, tarp kurių gyveno. O kokio krieno juos reikėjo įsileisti gyventi ir laikyti „savais“. Durnius ir bažnyčioje muša.

Islamas skelbia musulmonų vienybę priešpastatydamas juos „netikėliams“. Islamo santykiai su netikėliais lankstūs ir esant reikalui leidžia viską.

Tu gali alpti dėl savo kilnumo, laikydamas musulmoną migrantą savo vargšu broliu. (Ir alpstama!..) Bet jo broliai yra musulmonai, o į santykius su tavimi jis leidžiasi dėl savo naudos.

16. Savihipnozėje savo politinių fantazijų amerikiečiai, ir apskritai Vakarai, nusprendė, kad demokratija yra geriausia politinė visuomenės sankloda. Ir jų pareiga – visiems padėti siekti laimės ir gausos, o tai įmanoma tik sukūrus demokratiją. Kaip nėra vienintelio vaisto nuo visų ligų, vieno gero maisto storuliams ir distrofikams, geriausio namo tropikams ir tundrai, taip nėra ir negali būti vienos geriausios politinės santvarkos visoms tautoms, visais laikais, visomis sąlygomis. Skirtingos demokratijos formos, aristokratijos ir autoritarizmo formos gali būti optimalios skirtingoms sąlygoms.

Bandymas įdiegti vakarietišką demokratijos modelį Rusijoje puikiai prisidėjo prie jos absoliutaus ir dar nebūto išvogimo.

Bandymas įdiegti demokratiją totalitarinėse Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų valstybėse – logiškai ir neišvengiamai atvedė į kruviną anarchiją. Didesnį blogį. Kadangi. Tiktai stiprus ir žiaurus valdovas galėjo laikyti gentis ir savo šalies tautas taikoje ir paklusnume. Tiktai ginkluotą ranką pripažįsta virš savęs įvairialypiai dariniai, kuriems europiečiai su liniuote rėžė sienas valstybių po sugriovimo Osmanų imperijos ir dekolonizacijos.

reklama

Kaip bifšteksas gali nužudyti distrofiką, kaip atmosferos slėgis gali nužudyti narą – taip demokratija gali nužudyti tautą, gyvenančią gentiniame lygyje ir turinčią gentinę sąmonę.

Tai ir bėgam. Tuo labiau kvietėme į Europą.

17. Demokratija Europoje galutinai supuvo nuo momento, kada 1979 metais vengrų prostitutė ir „pornoaktorė“ – su skandalingomis iškilmėmis buvo renkama į Italų parlamentą, bravuojanti savo profesija (ir liko Italijos politikoje dvidešimt penkerius metus).

Migrantas dergia ant galvos šeimininkui lygiai tokiu laipsniu, kokiu jam tai šeimininkas leidžia.

18. Europos savigarbos akivaizdžiai nėra nuo 2002 metų, kai Palestinos teroristai užėmė Kristaus Prisikėlimo Bažnyčią, vienuolius paimdami įkaitais. Daug dienų vyko derybos, šventvagystės tema nebuvo liečiama, nė vienas teroristas nenukentėjo – buvo paleisti ir net priglausti Europoje. Įsivaizduokime veidrodišką situaciją – krikščionių teroristai užgrobia mečetę Mekoje. Kiek atsakomųjų pogromų krikščionims sukeltų musulmonai visame pasaulyje?

19. Savisaugos instinkto Europa neteko, kai buvo atšaukta mirties bausmė net baisiausiems žudikams – žmogžudžiams; ką jie beiškrėstų, iš anksto garantuota gyvybė.

20. Europa prarado pergalės siekį nuo to laiko, kai saujelė teroristų išdrįsta kelti reikalavimus valstybei – šantažuodami ją įkaitų gyvybe. Vietoje grasinimo sunaikinti visus teroristų partnerius, draugus, artimuosius ir gimines, kas visada – visada istorijoje! – garantavo reikiamą rezultatą, valstybė gėdingai vizgina uodegą ir ištaria sąlygas, paleisdama iš kalėjimų anksčiau jau suimtus žmogžudžius (kuriuos reikėjo nušauti iškart).

Vietoj to, kad skandinti „Somalio piratus“ vietoje– vienas rankinis kulkosvaidis laivui, – Vakarai plepa ir gabena juos, jeigu ką pavyksta sučiupti, į „eurokalėjimus“; o taip moka išpirką.

Vietoj to, kad pasitaikius pirmai progai sušaudyti visus teroristus – ISIL narius, ir išmesti iš šalies visus, kuriuos specialiosios tarnybos įtaria terorizmu – intelektualai samprotauja, kaip grąžinti mūsų piliečius visuomenei.

21. Protas apleido Europą, kada po sprogimų Londono metro karalienė Elžbieta pasisakė ir pažadėjo, jog „teroristams nepavyks mus priversti atsisakyti mūsų vertybių“. „Vertybėmis“, matyt, reikia laikyti pasirengimą ir toliau priimti, išlaikyti ir saugoti anglus niekinančius ir ciniškai jais besinaudojančius islamo teroristus.

Užtai migrantai jau reikalauja iš krikščionių, kad jie atsisakyti savų vertybių: nešvęsti Kalėdų, nepardavinėti svaigalų ir kiaulienos, nevaikščioti po paplūdimį su maudymukais ir nesideginti parkuose – reikalauja su įsiūčiu!

22. „Multikultūrizmas“ ir „ksenofobija“ – išradimas neraštingų idiotų, prisipumpavusių gerais ketinimais. Šios sąvokos iš principo atmeta sociumą kaip sistemą – ir žmogų kaip organišką sudedamąją vieningame sociume. Tai atkaklus ketinimas atomizuoti ir suskaidyti sociumą, kur ryšiai tarp žmonių šventeiviškai suvedami į abipusę meilę ir savitarpio pagalbą. Tai socialinio organizmo neigimas ir bandymas jį pakeisti hibridu. Bandymas sudėti būtybę iš liūto galvos, elnio kojų, dramblio liemens ir povo uodegos. Chimera.

Bet. Sociumas – tai sistema žmonių, kur kiekvienas žino, ko tikėtis iš kito; kur bendrabūvio taisyklės vienodos, vienodos tradicijos ir įpročiai. Bendrabūvis – tai vieningas suvokimas apie šventes ir kasdieną, imperatyvus ir tabu, virtuvę ir poilsį, drabužius ir jumorą: tai viena gyvenimo terpė, kur žmogaus nelaukia nemalonūs ir nesuprantami netikėtumai.

Žmogus yra vienas vienetas su supančia aplinka – materialia ir informacine, biologine ir socialine.

Sociumas – tai kultūrinė vienybė. Ir niekaip kitaip.

Kitos kultūrės grupės, iškeliamos kaip lygiateisės, neišvengiamai siekia pakeisti šalį pagal savo pažiūras – arba spjauti į ją ir tiesiog naudotis jos gėrybėmis.

Sulydytos religine brolybe ir kolektyvine atsakomybe etninės bendrijos dažnai terorizuoja „civilizuotą“, ją priglaudusią krikščionių daugumą.

Svetimas – tai streso veiksnys, jis kelia įtampą; reikia saugotis, kad niekas nieko nenuskriaustų, neperžengtų raudonos ribos: jūsų su juo supratimai apie mandagumą ir bailumą, gėrį ir silpnumą, leistiną ir neleistiną – dažniausiai skiriasi.

Tavo tauta, su kuria esi vieningas, įdirbo ir apgynė šią žemę bei gyvena pagal savas taisykles. Kai migrantas neturi sąryšio su tavo istorija, nesutinka su tavo tautos pažiūromis ir taisyklėmis, o kartu skelbiasi tokiu pat lygiateisiu šeimininku kaip tu – tai griauna tautos socialinę esmę, prieštarauja kiekvieno jos nario socialiniam instinktui.

Tuo tarpu kiekviena migranto agresija prieš aborigeną suvokiama kaip svetimo etnoso agresija prieš tavo gimtąjį tavo paties žemėje! O daugelio islamą išpažįstančių tautų elgsena labai agresyvi ir konfliktiška.

22. Senas klausimas: ar reikalingas pakantumas tam, kas nepakantus tau? Ir iki tam tikro laiko tavimi naudojasii?

Dauguma musulmonų visiškai rimtai žiūri į mintį apie būsimą Pasaulinio Kalifato sukūrimą.

Jau eilėje Europos miestų – iki pat milijoninio Bitmingeno – musulmonų moksleivių daugiau, negu vietinių. Dar dešimt – penkiolika metų – ir islamo dauguma susikurs šariato zonas.

Ir tai bus sąskaitų apmokėjimas!

Jie parodys jums gėjų paradus, įžeidžiančius jų jausmus! Jūs pas juos imsite šuoliuosite priekyje savo užpakalių! Džiaukitės, jei namie, naktį,po antklode, gyvi būsite.

Jie jums parodys feminizmą, child free ir su šortais gatvėje! Sijonas iki žemės, išteki – ir tylėti, kol vyras nepklaus!

Jie jums parodys rokerius nuleistomis kelnėmis! Štai čia nupjaus – tikrai daugiau nieko neišaugs!

Jie jums parodys laisvą seksą, greitą ir apsaugotą! Pasirinkimas bus – užmėtyti akmenimis arba parduoti į bordelį.

Alachas neturi mažumų ir daugumų – visi gyvena pagal Jo įstatymus, kuriuos atskleidė Jo pranašas (tebūnie šviesus Jo vardas) – arba visai neturite gyventi!

O kol kas – mes gyvename jūsų namuose ir valgome jūsų duoną: dirbkite mums, netikėliai.

23. Jie važiuoja į Europą – po jų lieka apdergtos aikštės ir išplėšti traukiniai: juos maitino ir vežė nemokamai.

„Europos vertybės“ pribaigia Europą. Jos tolygios morfijaus perdozavimui.

Dauguma – tvirti jauni vyrai. Jų skaičių galima padauginti iš dešimties. Jie gaus leidimą gyventi, išsikvies savo tėvus ir brolius, susituoks ir prigimdys vaikų.

Štai jums ir sena daina: „Drebėkite, sukrešę kaulai!“ (Tarp kitko – Jasiro Arafato dėdė, Jaruzalės muftijus, buvo pasikabinęs ant sienos Hitlerį ir buvo Hitlerio priimtas CC kanceliarijoje.)

24. Migrantas dergia ant šeimininko galvos lygiai tiek, kiek leidžia jam šeimininkas. Šiandien tolerantiškas europietis bijo migrantui pasakyti pastabą, bijo bent kiek užkabinti svečią-kitatikį – na tai pats kaltas, kad tampa niekinamas ir terorizuojamas.

Ne migrantai pribaigs Europą.

„EUROPINĖS VERTYBĖS“ PRIBAIGIA EUROPĄ.

Jos panašios į morfijaus perdozavimą, kai kaifo perteklius įstumia organizmą į saldų mirties miegą.

25. Išeitis ne tiktai griežtame kvotų laikymesi ir nelegalios migracijos uždraudime. Tiktai griežta atvykėlių asimiliacija gali išsaugoti mūsų pasaulį. Pakantumas įmanomas, kol atvykėliai tavęs neišstūmia.

26. Dešimties milijonų europiečių-krikščionių pabėgėlių priėmimas apskritai nebūtų problema dabartinei Europai – tai būtų tik buitinis ir laikinas klausimas.

Europos politikai dorybingas kvailumas pramaišiui su veidmainyste nenori pripažinti, kad problema – būtent svetimame ir agresyviame idetitete.

Prometėjas sustambėjo ir tapo dosniu tiek, kad nutarė maitinti savo kepenimis visus maitvanagius, o jie ir laukia, kuriam laikui jiems užteks viso kūno.

27. Kada savigyna vadinsi fašizmu – reiškia valdžioje vilkai avių kailiuose. Jų kalbos – kaip avių, o mirties dantys vis arčiau.

Fašizmas pasikeitė į nuostabią anti-fašizmo formą. Jei fašizmas siekia išnaikinti kitas tautas – tai šiuolaikinis anti-fašizmas siekia sunaikinti savo tautą, tame skaičiuje ir su svetimųjų pagalba. Jei fašizmas savo užduotis sprendė ginklu ir krauju, tai šiuolaikinis anti-fašizmas (neo-antifašizmas) savo uždavinius sprendžia švelnumu ir šokoladu. Bet rezultatas pasiekiamas žudantis! Metodo efektyvumas sukeltų fašizmo tėvų susižavėjimą! Minkštai ir be nukrypimų slopinant pasipriešinimą, iki pat kitamintystės, neo-fašizmas vykdo genocidą savo tautos – aiškindamas jai, kad tame yra jos laimė ir laisvė. Tauta išnyksta fiziškai – giedant himną laisvei ir žmogaus teisėms. Jėzuitų ordino įkūrėjas mirtų iš pavydo.

28. Taip yra. Reikalas ne emigrantų jėgoje - bet sau įteigtame Europos bejėgiškume. Jėgų kiek nori – o dvasios, valios, aistros nėra.

Viešpatavimą išsikovojusi konjunktūra – tik pralenkiantis civilizacijos suirimo atspindys (taip buvo visais laikais).

Šiandieninis moralės suirimas – tai idėjinis civilizacijos suirimas, už kurio negrįžtamai ir neišvengiamai seka suirimas realus, politinis ir ekonominis (ir taip irgi buvo visais laikais).

Ir kai Europa verčia save, verčia savo tautas, visaip slopindama jų savisaugos instinktą, kur jis dar yra, save keičiant migrantais – atleidžiant jiems chamizmą, agresyvumą, įžūlumą, nedrįsdama paliesti jų išbujojusios savimeilės, jų interesus vertindama aukščiau savo piliečių interesų – piliečių ne pagal pasą, o pagal gyvenimą, kultūrą, likimą – tai tėra mirties kvietimo materializavimas; potraukio į susinaikinimą.

Sugriovimas kultūros, moralės, šeimos griovimas, parazitų skatinimas, iškrypimų prilyginimas normai, asmeninės gerovės absoliutizavimas ir malonumai aukščiau už viską – ir kaip rezultatas fizinis išmirimas – visame tame musulmonai apskritai ir migrantai musulmonai konkrečiai nė kiek nėra kalti.

29. Kas tvirtai pasiryžo padvėsti – tam niekuo nepadėsi.

Mes mylime ir vertiname ne dabartinius impotentiškus europinius išsigimėlius – bet jų didžiuosius protėvius, sukūrusius pačią nuostabiausią, galingą ir didingą civilizaciją žmonijos istorijoje.

Artimiausi metai pateiks galutinį rezultatą: nudvės Europa su savo išsigimusiu požiūriu į pasaulį, kurį ji vadina „europietiškomis vertybėmis“, ir taps islamiška – arba dar suras savyje jėgų ir nusiųs šiuos kliedesius na… (toliau).

O kol kas musulmonų pabėgėliai važiuoja jos pribaigti.

Iš http://glavpost.com/post/13sep2015/blogs/58900-mihail-veller-horonit-zakazyvali.html vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas