Feminizmo destrukcija - neapykantos ideologija

Amerikos demokratai tradiciškai palaiko feministes. Įsiklauso į jas. Kartais tai baigiasi konfūzais. 1995 metų kovo 21 prezidentas Klintonas padarė tokį viešą pareiškimą: jis paskelbė, kad FTB duomenimis Amerikoje kas 20 sekundžių sumušama viena moteris, o per metus 700 000 (!) išprievartaujama. Ir su tuo reikia kažką skubia daryti. Po kelių valandų Baltųjų rūmų spaudos sekretorius Maiklas Mak Karis buvo priverstas paskelbti paneigimą. Paaiškėjo, kad FTB niekad nerinko duomenų apie buitinį smurtą, kad 700 000 moterų neprievartauja ir apskritai prezidentas truputį suklydo, pasinaudojęs nepatikima statistika.

Kas gi pakišo Klintonui akivaizdžią klastotę? Feminisčių aktyvistės, kuriomis kvailas Bilas save apsupo. Kodėl Klintonas nepasinaudojo oficialiais Kriminalinės statistikos biuro duomenimis? Todėl, kad demokratų administracijoje pernelyg daug feministinių lobisčių – jos nuolat zyzė prezidentui į ausį.

Atrodytų, mainais į tokį dėmesį demokratai su Klintonu priešakyje galėjo sunkiose situacijose tikėtis feminisčių palaikymo. Ogi ne, kaip nesigerino joms demokratai pačiu atsakingiausiu momentu feministės pasirodė esančios principingomis, sunkiai suvaldomos ir nesugebančios daryti praktiškai jokių kompromisų merginomis…

Vieną kartą, tiesa, joms pavyko pavaizduoti kažką panašaus į politinį kompromisą – feministės nutylėjo, sukandusios dantis, skandalo „Klintonas-Džons“ metu. Priminsiu, kad tada viena tokia kvailelė – Pola Džons, padavė į teismą veikiantį prezidentą, kaltindama jį seksualiniu priekabiavimu. Atseit jisai, dar būdamas gubernatoriumi, nusimovė priešais ją kelnes ir mėgino įkišti išdidžiai moteriai kažką į burną. Pola, pasak jos pačios, nuo gundančio pasiūlymo atsisakė. Klintono asmens sargybinis Fergiusonas sakė, kad išeidama iš Klintono, Džons taisėsi drabužius ir murmėjo, kad yra visada gubernatoriaus paslaugoms. Katras iš jų teisus, mes nesužinosime, viskas vyko viešbučio numeryje, kur Klintonas su Džons buvo, savaime aišku, vieni. Pola tvirtina, kad įsiminė kažkokius anatominius Klintono organo ypatumus. Kitaip sakant, ji gali detaliai jį nupasakoti, o teismas tegu priverčia prezidentą nusimauti kelnaites ir prisiekusieji patikrins, ar teisingai Pola pavaizdavo prezidento aparatūrą.

Tai štai, visada aktyvioms feministėms tada pavyko išlaikyti neutralitetą. Neilgam. Nes byloje su Monika Levinski jos jau nebeištvėrė. Šio triukšmingo skandalo metu, kai Baltiesiems rūmams itin reikėjo kieno nors visuomeninės pagalbos, feministės Klintoną išdavė. Ne visos, žinoma.

reklama

Politiškai labiausiai apsišvietusi ir „priartinta prie valdžios“ jų dalis netriukšmavo, tačiau aktyviausios pareikalavo „prievartautojui“ pačios žiauriausios bausmės. Nors buvo žinoma, kad Monika – toli gražu nėra nekalta tirono gundytojo auka, o priešingai – pati padėjo daug pastangų, kad atsidurtų po prezidento stalu Oraliniame kabinete. Ir visgi, feminisčių požiūriu, Klintonas yra vyras, viršininkas, vadinasi, nusikaltėlis. O Monika – moteris, pavaldinė, vadinasi, auka.

Feministės kvailos kaip piranijos, jos pasiruošusios sudraskyti ne tik mėsą, bet ir tą, kuris joms tą mėsą į akvariumą mėto. Kuo gi gresia visuomenei šitoks agresyvus elementas? Objektyvų feminizmo pavojų visuomenei sudaro:

• Lyčių neapykantos kurstymas,
• Socialinių mechanizmų destrukcija.

Išnagrinėsim kiekvieną punktą iš eilės.

Įdomius dalykus pabrėžia šios problemos tyrinėtojas Karlas Glasonas. Atsakydamas į klausimą, kodėl vyrai elgiasi taip siaubingai, kaip apie tai rašoma laikraščiuose, jis pateikia tokius samprotavimus:

„Feminizmas labai giliai prasiskverbė į Vakarų vyriausybes, įstatymus, socialinę rūpybą, universitetus, koledžus, mokyklas, informacijos priemones, šeimas, miegamuosius ir protus. Ir tai įvyko per 30 metų. Feminizmas tam turėjo 10 metų daugiau, negu turėjo laiko Hitleris, kad įdiegtų masinę neapykantą žydams…

Feministės padarė viską, ką galėjo, imdamosis bet kokios veiklos, kuri žemina vyrus, ypač baltuosius heteroseksualus. Ir politinis korektiškumas šioje veikloje pasitarnavo joms kaip labai geras įrankis. Nė viena grupė nenuveikė daugiau įperšant politkorekciją Vakarų visuomenei, kaip feministės…

Tris dešimtmečius feministės ir politkorekcijos šalininkai puldinėjo baltuosius heteroseksualius vyrus… Heteroseksualūs vyrai nepaliaujamai buvo vaizduojami prievartautojais ir moterų engėjais… Visus vyrus be paliovos atakavo įvairios moterų ir vaikų grupės, gydytojai ir analitikai, kurie siekė bet kokia kaina įpiršti žmonėms, kad vyrai yra savo vaikų prievartautojai.

Visur esančios, feminisčių įbaugintos masinės informacijos priemonės nuosekliai siekė… žeminti visą vyrišką lytį… Ir visagalės Vakarų vyriausybės kartu su įstatymų leidėjais atėmė iš vyrų beveik visas teises šeimose, namuose ir santykiuose, remdamiesi tuo, kad moteris ir vaikams bus geriau be vyrų. Turint visa tai galvoje, ar verta stebėtis, kad vyrai elgiasi taip „siaubingai“?

Jeigu asmuo A nuolat tvirtins asmeniui B, kad jis niekingas ir kaltins jį dalykais, kurių tasai niekad nedarė ir nuolat griaus jo autoritetą šeimoje ir vaikų akivaizdoje, be paliovos vaizduos jį kaip prievartautoją ir engėją, tai ar verta stebėtis, jei asmuo B vieną gražią dieną atsuks nugarą asmeniui B? Iš tiesų, kas gali stebėtis, jei asmuo B nuspręs kaip reikiant užvažiuoti asmeniui A?..

Feminisčių skatinama nuolatinė vyrų demonizacija ir šmeižtas prieš juos visuose Vakaruose baigėsi tuo, kad dauguma vyrų jaučiasi nebereikalingi, todėl, kaip pasekmė, jie dabar atmeta jų visuomenių vertybes, atsisuka į nusikalstamumą, narkotikus, antisocialiai elgiasi. Be to, visuotinis neigiamas vyro vaizdavimas, kuris nepaliaujamai stiprėja masinės informacijos priemonėmis, sukuria vyrui jausmą, kad jis turi teisę elgtis atitinkamai tam, kaip jį vaizduoja.

Vakarų švietimo sistema per paskutinius kelis dešimtmečius buvo taip griežtai nusistačiusi prieš berniukus, kad jie liovėsi gerai mokytis. Maža to, kad pedagogai naudojo niekam tikusius mokymo metodus, tai ir mokymo planai buvo taip feminizuoti ir politiškai pakoreguoti, kad berniukai labai greitai prarado bet kokį susidomėjimą mokymusi. O tai, kartu su menkais disciplinos standartais, apkrovė mūsų visuomenę milijonais neišsilavinusių ir nedisciplinuotų vyrų.

Dėl įstatymų „apie nekenksmingas skyrybas“ vyrams vis labiau nelieka jokios realios motyvacijos pašvęsti savo gyvenimą, meilę, pinigus ir kt. šeimoms. Kam jiems tai daryti, kai visa tai gali iš jų atimti dėl partnerės kaprizų? Be to, pražūtingi „tarpusavio santykių“ įstatymai, susiję su buitiniu smurtu ar smurtu prieš vaikus, atima iš vyrų saugumo jausmą jų santykiuose šeimose. Pridėkim prie to kasdieninį vyrų niekinimo srautą, kurį lieja feminisčių kontroliuojama žiniasklaida ir raginimus, kad moterys ir vaikai skųstų vyrus dėl visokeriopo smurto.

Vyrams belieka tik du būdai savo santykius padaryti saugiais.

Pirmas – paprasčiausiai nustoti rūpintis santykiais, kad nebūtų skriaudos, kai jie pasieks savo finišą.

reklama

Antras – apskritai vengti kokių nors ilgalaikių santykių.

Ir išties, tai būtent tas variantas, kurį, kaip rodo tyrimai, pasirenka Vakarų vyrai.

Šeima ir santuokos krachas – pagrindinė „netinkamo“ vyrų elgesio ir „nepakankamos“ jų socializacijos priežastis. O vaikai, užaugę be tėvų, greičiausiai:

• Gyvens skurde;
• Turės problemų mokykloje;
• Turės sveikatos problemų;
• Patirs fizinį, emocinį arba seksualinį smurtą;
• Bėgs iš namų;
• Patirs seksualinės sveikatos problemų;
• Taps tėvais-paaugliais;
• Pažeidinės įstatymus;
• Vartos alkoholį ir narkotikus;
• Praleidinės pamokas;
• Bus išmesti iš mokyklų;
• Bus menkai kvalifikuoti;
• Neturės darbo;
• Gaus mažas pajamas;
• Gyvens iš pašalpų;
• Taps benamiais;
• Atsidurs kalėjime;
• Turės ilgalaikių emocinių ir psichologinių problemų;
• Turės tik trumpalaikius ir atsitiktinius santykius;
• Turės nesantuokinių vaikų…

Ratas užsidaro.

Tačiau feministės visada stengėsi sugriauti tradicines šeimas ir išvaryti iš jų vyrus, mat jos įsitikinusios, kad tradicinės šeimos engia moteris. Jeigu jos toliau sieks savo tikslų, nekreipdamos dėmesio į milijonų vyrų susvetimėjimą, drįst prognozuoti, kad ne tokioje jau tolimoje ateityje jos ir jų šalininkės patirs savo kailiu labai nemalonias pasekmes. Galų gale, jeigu feministės be pasigailėjimo siekia savo tikslų, nesiskaitydamos su vyrų orumu, tai kodėl vyrai negalėtų daryti to paties? Kodėl vyrai negali būti agresyviais moterų atžvilgiu, turint galvoje tai, kokios jos dabar agresyvios jų pačių atžvilgiu?

Ir štai čia mes labai sklandžiai pereiname prie punkto „B“ – visuomeninių mechanizmų destrukcijos. Ir esmė čia netgi ne šeimų sunaikinime, apie ką rašo Glasonas.

Visas socialines inovacijas su savimi atsineša fanatikai. Normalus, sėslus, t.y. konservatyvus žmogus negriaus nusistovėjusios tvarkos, aukodamas tam save ir/arba kitus. Jam ir taip gerai. O štai fanatikai – neišsilavinę ar menkai išsilavinę marginalai su susiaurinta sąmone, dažnai yra pasiruošę aukoti savo ir svetimas gyvybes, ir jie įdiegia naujas idėjas į paprastų žmonių terpę. Būtent fanatikams mes esame dėkingi už visas visuomeniškai ženklias inovacijas. Ačiū jums, liepsningieji bičiuliai. Va, jei kad dar nebūtų jūsų revoliucinių perlenkimų…

Kiekviena revoliucija įveda į visuomenės valdymo sferą (įvairių mechanizmų pagalba – demokratiškų, ekonominių) vis naujus ir naujus gyventojų sluoksnius. Ir ne pačius geriausius sluoksnius. Buvusius socialinius autsaiderius įveda. Todėl iš pradžių visuomenė „smukteli“ – kol nesuvirškins eilinio papildymo.

Gavosi taip, kad antroji XX amžiaus pusė išvedė į istorijos areną „paskutinį engiamųjų rezervą“ – moteris, suteikdama joms lygias rinkimines ir visokias kitokias teises. Ir šitos, iš esmės negudrios virėjos su malonumu pradėjo valdyti valstybes. Ir taip pat kaip vakarykščiai valstiečiai ar darbininkai, iškelti revoliucijos į vadovaujančius postus, joms irgi visur vaidenosi „kontrrevoliucija“. Taip šiuolaikinėms feministėms visur vaidenasi seksizmas ir eksploatacija. O jeigu labai smarkiai ieškai – būtinai ką nors surasi. Štai, tarkim, nuūžė cunamis Azijoje. Baisi katastrofa. Tačiau atkreipkite dėmesį – moterų kai kuriuose regionuose žuvo 4 kartus daugiau negu vyrų! Kas gi tai, jeigu ne seksizmas, velniai griebtų!?

Beje, o kas gi tas seksizmas? Pagal analogiją su rasizmu galima daryti prielaidą, kad tai kitos yties neapykanta. Iš anksto turima galvoje, kad tai būtent vyrų neapykanta moterims. Bet juk tai kliedesys. Vyrai niekad nesivilko baltų KKK apsiaustų ir nereikalavo iškarstyti moteris. Jie niekad nereikalavo pritaikyti moterims netgi švelnesnių priemonių, pavyzdžiui, apartheido. Priešingai: pati gamta sukūrė vyrus tokius, kad jie myli moteris. Kokia čia neapykanta?

Neapykanta lytiniu pagrindu, t.y. seksizmas grynu pavidalu, kaip mes įsitikinom, būdinga tik vienai gyventojų grupei – rožinio atspalvio Amerikos radikalioms feministėms. Kartais jų neapykanta vyrams priveda tiesiog prie neurastenijos ir seilių taškymo. Va kas tikros seksistės. Vadinasi, būtent jas reikia uždrausti. Kaip neapykantą kurstančias organizacijas. Ir kol kas būtent šios seksistės vadovauja amerikietiškai ir europietiškai puotai.

Šiaurės Europoje feministės paėmė valdžią de jure – per kvotomis nustatytas vietas parlamente, partijose ir vyriausybėje. Apie kvotas pakalbėsim kitą kartą, o kol kas atkreipsim dėmesį į tai, kad per pastaruosius 200 metų revoliuciniai ir visuomeniniai judėjimais, kuriuos pagimdė techninis progresas, įgavo tokį mastą, tokį dažnį, kad ankstesnio elito griovimas demokratinėmis (ochlokratinėmis) bangomis gali lengvai peršokti kritinę ribą. Nebegrįžtamumo ribą.

Šviežias kraujas, žinoma, naudingas organizmui, bet šiuo konkrečiu atveju socialinio valdymo atskiedimas tokiu „šviežiu krauju“ gali visiškai ištirpdyti visuomenės valdymo stuburą. Ir tada amorfiškas Vakarų civilizacijos kūnas bus prarytas kitų organizmų – galbūt primityvesnių, bet su tvirtesne, feminizmo nesuskystinta muskulatūra.

Ištrauka iš A. Nikonovo knygos „FEMINIZMO GALAS”