Dž. Orvelas. 1984 (19)

2

Jis gulėjo ant kažko, panašaus į turistinę lovelę, skirtumas tik tas, kad ji buvo aukštesnė, o jis pats —kažkaip pririštas ir negalėjo judėti. Į veidą plieskė neįprastai ryški šviesa. Salia stovėjo O’Brajenas ir įdėmiai žiūrėjo į jį. Kitoje pusėje buvo žmogus su baltu chalatu, jis laikė švirkštą.

Jis jau senokai buvo atsimerkęs, bet aplinką suvokė tik po truputį. Atrodė, kad atplaukė į šį kambarį iš visiškai kito pasaulio, povandeninio, esančio labai giliai apačioje. Kiek laiko jis ten išbuvo — nežinojo. Nuo pat tos akimirkos, kai buvo areštuotas, jis nematė nei tamsos, nei dienos šviesos. Be to, prisiminimai buvo su pertrūkiais. Buvo tokių atvejų, kai sąmonė, net toji, kuri lieka žmogui miegant, visiškai dingdavo ir atsirasdavo tik po visiškai tuščio tarpsnio. Bet jis negalėjo pasakyti, ar tie tarpsniai trukdavo dienas, ar savaites, ar tik sekundes.

Košmaras prasidėjo nuo to pirmojo smūgio į alkūnę. Tik vėliau jis suprato, jog tai, kas vyko tada, tebuvo paprasčiausia įžanga, parengtinė apklausa, atliekama visiems kaliniams. Kiekvienas turėdavo prisipažinti plačią nusikaltimų skalę — šnipinėjimą, sabotažą ir panašiai. Prisipažinimas tebūdavo formalumas, bet kankinimai — tikri. Jis nebeprisiminė, kiek kartų buvo mušamas, kiek tie mušimai trukdavo. Prie jo visada būdavo penki ar šeši vyrai su juodomis uniformomis. Kartais mušdavo kumščiais, kartais guminėmis lazdomis, kartais plieniniais virbais, kartais spardydavo batais. Jis raičiodavosi ant grindų be jokios gėdos, kaip gyvulys, nesiliaudamas rangydavosi, beviltiškai stengdamasis išvengti spyrių ir tuo išprovokuodamas naujus ir naujus spyrius į šonkaulius, pilvą, alkūnes, blauzdas, kirkšnis, lyties organus, į kryžkaulį. Kartais tai trukdavo taip ilgai, jog žiauru, baisu ir nedovanotina jam atrodydavo ne tai, kad sargai jį tebemuša, o tai, kad jis negali prisiversti prarasti sąmonės. Kartais jo nervai taip pakrikdavo, kad jis imdavo šauktis pasigailėjimo dar nepradėjus mušti ir, pamatęs užsimojantį kumštį, galėdavo prisipažinti padaręs bet kokį tikrą ar įsivaizduojamą nusikaltimą. O kartais jis nusistatydavo neprisipažinti ničnieko, ir kiekvieną žodį iš jo reikėdavo traukte ištraukti pro skausmo dejones. Kai kada jis mėgindavo rasti kompromisą, kartodavo pats sau: „Prisipažinsiu, bet ne iš karto. Reikia laikytis tol, kol skausmas, pasidarys nepakenčiamas. Dar trys spyriai, dar du, tada pasakysiu viską, ko jie nori“. Kartais jį mušdavo tol, kol laikydavosi ant kojų, paskui, nuvedę į kamerą, kaip bulvių maišą numesdavo ant akmeninių grindų ir palikdavo keletą valandų gaivelėtis, vėliau išsivesdavo ir vėl mušdavo. Kartais būdavo ir ilgesnių pertraukų, bet jas prisiminė miglotai, nes tuo metu miegodavo arba apatiškai gulėdavo. Jis prisiminė kitą kamerą su lentine lova, panašia į lentyną prie sienos, ir skardine praustuve, karštą sriubą su duona, kartais net kavą. Prisiminė retsykiais ateidavusi niūrų kirpėją, kuris nugremždavo jam smakrą ir trumpai nukirpdavo plaukus, prisiminė dalykiškus, nesimpatiškus žmones su baltais chalatais, kurie čiuopdavo pulsą, tikrindavo refleksus, užversdavo akių vokus, kietais pirštais maigydavo kūną, ieškodami sulaužytų kaulų ir leisdavo į ranką vaistus, kad miegotų.

Vėliau mušimai ėmė retėti, virto bauginimu, siaubu, kurį gali bemat patirti, jeigu atsakymai bus nepatenkinami. Dabar jį tardė ne niekšai juodomis uniformomis, o partijos intelektualai, nedidukai, apvalaini, greitų judesių vyrai su blyksinčiais akiniais; jie dirbdavo pamainomis su pertraukomis, trunkančiomis dešimt ar dvylika valandų — taip jam atrodė, nors tikras nebuvo. Šie nauji tardytojai žiūrėjo, kad jis nuolatos jaustų nedidelį skausmą, bet nepasakysi, kad tas skausmas buvo pagrindinis jų ginklas. Jie mušdavo delnu per veidą, sukiodavo ausis, tampydavo už plaukų, versdavo stovėti ant vienos kojos, neleisdavo šlapintis, blizgindavo į veidą akinančia šviesa, kol akys paplūsdavo ašaromis; bet viso to tikslas būdavo paprasčiausiai pažeminti jį ir palaužti jo norą ginčytis bei protauti. Pagrindinis jų ginklas buvo negailestingas tardymas, kuris kartojosi ir kartojosi, valandą po valandos; jie spendė jam spąstus, painiojo, išversdavo jo žodžius išvirkščiai, nuolat kaltino jį melu ir prieštaravimu sau, kol jis imdavo verkti — tiek iš gėdos, tiek iš nervinio išsekimo. Kartais jis per vieną tardymą apsiverkdavo po penketą sykių. Dažniausiai jie šaukdavo ir plūsdavo jį, o bent kiek suabejojus, grasindavo vėl atiduosią sargams, bet kartais pakeisdavo toną, imdavo vadinti draugu, apeliuodavo į jį angsoco ir Didžiojo Brolio vardu, apgailestaudami klausdavo, ar net ir dabar jam nepakanka ištikimybės partijai, kad išpirktų tą blogį, kurį yra padaręs. Po daugelio valandų tardymo pakrikę nervai nebeišlaikydavo, ir net nuo tokio kreipimosi jis galėdavo apsiverkti. Galop tie graudenantys balsai imdavo gniuždyti jį labiau negu sargų batai ir kumščiai. Paprasčiausiai jo burna kalbėjo, o ranka pasirašinėjo tai, ko iš jo buvo reikalaujama. Vienintelis jo rūpestis buvo atspėti, kokių jie nori prisipažinimų, ir kuo greičiau prisipažinti, kol nepradėjo vėl tyčiotis. Jis prisipažino žudęs aukštus partijos narius, platinęs maištingas brošiūras, išeikvojęs valdiškus pinigus, pardavinėjęs karines paslaptis, vykdęs sabotažą. Prisipažino dar 1968 metais buvęs Rytazijos vyriausybės apmokamas šnipas. Prisipažino esąs tikintis, dievinąs kapitalizmą, esąs seksualinis iškrypėlis. Prisipažino nužudęs savo žmoną, nors pats žinojo ir jo tardytojai tikriausiai žinojo, kad jo žmona gyva. Prisipažino daugelį metų palaikęs asmeninius ryšius su Goldšteinu ir priklausęs pogrindinei organizacijai, kurios nariai buvę beveik visi jo pažįstami. Buvo lengviau viską pripažinti ir įvelti visus kitus. Beje, tam tikra prasme tai buvo tiesa. Tiesa, kad jis buvo partijos priešas, o partijos požiūriu nėra skirtumo tarp minties ir poelgio.

Buvo ir kitokių prisiminimų. Jie išryškėdavo sąmonėje padrikai, lyg paveikslai juodame fone.

Jis kameroje, kuri gal šviesi, gal tamsi, nes jis temato tik porą akių. Prie pat jo lėtai ir ritmiškai tiksi kažkoks instrumentas. Tos akys vis didėja ir vis labiau švyti. Jis staiga pakyla iš savo kėdės, lekia į tas akis, ir jos praryja jį.

Jis diržais priveržtas kėdėje, apsuptoje įvairių skalių, akina šviesa. Tas skales tikrina žmogus su baltu chalatu. Už sienos pasigirsta sunkių batų žingsniai. Durys su trenksmu atsilapoja. Įeina blyškaus veido karininkas su dviem sargybiniais.

— Šimtas pirmas kambarys,— sako karininkas.

Žmogus su baltu chalatu neatsisuka. Jis nežiūri ir į Vinstoną; jį domina tik skalės.

Jis ritasi didžiuliu kilometro pločio koridoriumi, nutviekstu didingos auksinės šviesos, ir juokdamasis visa gerkle šūkauja prisipažinimus. Jis prisipažįsta viską, net tuos dalykus, kurių nesakė kankinamas. Pasakoja savo gyvenimo istoriją auditorijai, kuri ją jau žino. Su juo sargai, kiti tardytojai, žmonės baltais chalatais, O’Brajenas, Džulija, Čaringtonas — visi rieda koridoriumi ir garsiai kvatoja. Kažkoks baisus dalykas, kuriam buvo lemta atsitikti ateityje, staiga liko nuošaly ir neatsitiko. Viskas gerai, skausmo nebėra, jo gyvenimas iki paskutinės smulkmenos aiškus, suprastas, už jį atleista.

reklama

Jis kilsteli nuo lentinės lovos, nes pasirodo, kad išgirdo O’Brajeno balsą. Per visas apklausas, nors ir nematė, jis jautė, kad O’Brajenas yra čia pat šalia. Tai Brajenas viskam vadovauja. Tai jis užsiundo ant jo sargus ir neleidžia jiems užmušti jo. Tai jis nusprendžia, kada Vinstonas turi rėkti iš skausmo, kada jis turi pailsėti, kada valgyti, kada miegoti, kada jam į ranką švirkšti vaistus. Tai jis klausia klausimus ir sufleruoja atsakymus. Jis jo kankintojas, jis jo gynėjas, jis inkvizitorius, jis bičiulis. O sykį — Vinstonas nebeprisiminė, ar nuo vaistų užmigus ar normaliai miegant, o gal net nemiegant — balsas jam prie ausies sušnibždėjo: „Nesijaudinkit, Vinstonai, jūs mano globoje. Aš jus stebiu jau septynerius metus. Dabar atėjo persilaužimas. Aš jus išgelbėsiu, padarysiu jus tobulą“. Vinstonas nebuvo tikras, ar tai O’Brajeno balsas, bet tai buvo tas pats balsas, kuris prieš septynetą metų aname sapne pasakė: „Mes susitiksime ten, kur nėra tamsos“.

Jis neprisiminė nė vieno tardymo pabaigos — tarpsnis juodumos, paskui kamera arba kambarys, kuriame buvo dabar. Jis gulėjo ant nugaros, pajudėti negalėjo. Visas kūnas prikaustytas. Net pakaušis kažkaip pritvirtintas. Iš viršaus į jį rimtai ir beveik užjausdamas žiūrėjo O’Brajenas. Jo veidas iš apačios atrodė stambus ir pavargęs, su maišeliais paakiuose ir nuovargio raukšlėmis nuo nosies iki smakro. Jis buvo senesnis, negu Vinstonas manė — keturiasdešimt aštuonerių arba penkiasdešimties. Po jo ranka buvo skalė su rankena ir skaičiais aplinkui diską.

— Aš jums sakiau,— tarė O’Brajenas,— kad jei dar susitiksim, tai susitiksim čia.

— Taip,— atsakė Vinstonas.

Staiga be jokios priežasties, tik vos sujudėjus O’Brajeno rankai, Vinstono kūną užplūdo skausmas. Tas skausmas kėlė baimę, nes jis nematė, kas dedasi, tik jautė, kad jo kūnas mirtinai žalojamas. Jis nesuprato, ar tai vyksta iš tikro, ar tas pojūtis sukeltas elektros, bet jį visą tarsi gręžė, plėšė sąnarius. Nors nuo skausmo ant kaktos pasirodė prakaitas, labiausiai kankino baimė, kad tuoj lūš stuburas. Jis sukando dantis ir sunkiai kvėpavo pro nosį, stengdamasis kuo ilgiau tylėti.

— Jūs bijot,— pasakė O’Brajenas stebėdamas jo veidą,— kad tučtuojau kažkas lūš. O labiausiai bijot, kad lūš stuburas. Jūs aiškiai įsivaizduojate, kaip jis lūžta ir iš jo ima varvėti smegenų skystis. Jūs apie tai galvojat, ar ne, Vinstonai?

Vinstonas neatsakė. O’Brajenas atsuko skalės rankeną atgal. Skausmo banga nuslūgo beveik taip pat greitai, kaip buvo užplūdusi.

— Čia buvo keturiasdešimt,— tarė O’Brajenas.— Kaip matot, skaičiai šitoje skalėje kyla iki šimto. Mūsų pokalbio metu prašyčiau jus nepamiršti, kad aš bet kuriuo metu galiu jums sukelti skausmą, ir tokio stiprumo, kokio panorėsiu. Gerai? Jeigu pradėsit meluoti, mėginsit kaip nors išsisukinėti arba net jeigu atsakymai nebeatitiks jūsų normalaus protinio lygio, bemat imsite šaukti iš skausmo. Supratot šitą?

— Taip,— atsakė Vinstonas.

O’Brajenas pasidarė švelnesnis. Mįslingai pasitaisė akinius, ėmė palengva vaikštinėti. Kai prabilo, balsas buvo švelnus ir kantrus. Jis atrodė kaip gydytojas, mokytojas, netgi kaip kunigas, labiau linkęs paaiškinti ir įtikinti negu bausti.

— Aš su jumis vargstu, Vinstonai,— pasakė jis,— nes jūs to vertas. Jūs puikiai žinot, kas jums atsitiko. Jau daug metų žinojot, nors ir priešinotės tam žinojimui. Jūs esat pamišęs. Jūsų atmintis deformuota. Jūs nesugebat prisiminti tikrų įvykių ir norit įtikinti save, kad pamenat tokius dalykus, kurių nėra buvę. Laimė, tai pagydoma. Bet jūs niekada nesigydėt, nes nenorėjot. Tereikėjo tik nedidelių valios pastangų. Net dabar, esu tikras, jūs laikotės įsikibęs savo ligos, manydamas, kad ji — dorybė. Nagi paimkim pavyzdį. Su kuo šiuo metu kariauja Okeanija?

— Kai mane suėmė, Okeanija kariavo su Rytazija.

— Su Rytazija. Gerai. Ir Okeanija visą laiką kariavo su Rytazija, ar ne?

Vinstonas atsikvėpė. Prasižiojo sakyti, bet tylėjo. Jis negalėjo atitraukti akių nuo skalės.

— Sakykit teisybę, Vinstonai. Savo teisybę. Pasakykit, ką, jūsų manymu, jūs prisimenat.

— Aš prisimenu, kad tik savaitę prieš mane suimant mes visai nekariavome su Rytazija. Mes buvome jų sąjungininkai. Kariavome su Eurazija. Tai truko ketverius metus. Prieš tai…

O’Brajenas mostelėjęs ranka nutraukė jį.

— Kitas pavyzdys,— tarė jis.— Prieš keletą metų jūs labai rimtai klydot. Jūs manėt, kad trys vyrai, kadaise priklausę partijai,— Džonsas, Aronsonas ir Rezerfordas,— nubausti mirtimi už išdavystę ir sabotažą ir prisipažinę savo kaltę, nepadarė tų nusikaltimų, kuriais buvo kaltinami. Jūs manėt, kad esate matęs autentišką dokumentą, įrodantį, jog jų prisipažinimai melagingi. Buvo viena nuotrauka, kurią jūs matėt haliucinacijoje. Jums atrodė, kad jūs ją tikrai laikėt rankose. Maždaug tokią nuotrauką.

O’Brajeno pirštuose pasirodė pailga laikraščio iškarpa. Vinstonas ją matė gal penketą sekundžių. Tai buvo tikra nuotrauka, ta pati nuotrauka, Džonsas, Aronsonas ir Rezerfordas partijos suvažiavime Niujorke,— nuotrauka, kuri netyčia pateko jam į rankas prieš vienuolika metų ir kurią jis tučtuojau sunaikino. Ji tik kelias sekundes buvo prieš jo akis, paskui dingo. Bet tai buvo ta pati, jo matytoji nuotrauka, jokios abejonės. Jis sukaupęs jėgas pamėgino pasikelti, bet nepajėgė pajudėti nė per centimetrą. Tuo momentu jis pamiršo net skalę. Jam norėjosi tik vieno — pačiupinėti tą nuotrauką, dar pamatyti ją.

— Ji yra!— sušuko jis.

— Ne,— tarė O’Brajenas.

Jis perėjo per kambarį. Priešingoje sienoje buvo atminties skylė. O’Brajenas pakėlė groteles, ir gležnas lapelis sukdamasis nuplaukė šilto oro srovėje, paskui blykstelėjęs pradingo liepsnoje. O’Brajenas atsisuko.

— Pelenai,— pasakė jis.— Netgi neatpažįstami. Dulkės. Jos nebėra. Niekada nebuvo.

— Bet ji buvo! Ji yra! Ji yra atmintyje. Aš ją atsimenu. Jūs ją atsimenate.

— Aš neatsimenu,— pasakė O’Brajenas.

Vinstoną nukrėtė šaltis. Tai buvo dvejamintė. Jį apėmė baisus bejėgiškumas. Jeigu jis būtų tikras, kad O’Brajenas meluoja, tai atrodytų ne taip svarbu. Bet visiškai galimas dalykas, kad O’Brajenas iš tikro pamiršo tą nuotrauką. O jeigu taip, tai jis jau pamiršo ir savo prisiminimo neigimą, pamiršo patį pamiršimo faktą. Ar gali būti tikras, kad tai tik paprasčiausias apsimetinėjimas? Gal toks pamišėliškas sąmonės iškrikimas iš tikrųjų įmanomas?— pribloškė jį mintis.

O’Brajenas susimąstęs žvelgė į jį. Dabar jis kaip niekad buvo panašus į mokytoją, susirūpinusį nepaklusniu, bet gabiu vaiku.

— Yra partijos šūkis, kalbantis apie praeities valdymą,— pasakė jis.— Būkit geras, pakartokit jį.

— „Kas valdo praeitį, valdo ateitį, kas valdo dabartį, valdo praeitį“,— klusniai pakartojo Vinstonas.

— „Kas valdo dabartį, valdo praeitį“,— tarė O’Brajenas pritariamai linksėdamas galvą.— Ar jūs, Vinstonai, manot, kad praeitis iš tikro egzistuoja?

Vinstoną vėl apėmė bejėgiškumo jausmas. Jo akys nukrypo į skalę. Jis ne tik nežinojo, kuris atsakymas — „taip“, ar „ne“ — gali išgelbėti jį nuo skausmo; jis net nežinojo, kurį atsakymą pats laiko teisingu.

O’Brajenas šyptelėjo.

— Jūs ne metafizikas, Vinstonai,— pasakė jis.— Iki šiol jūs net nesusimąstėt, ką reiškia egzistencija. Aš pasakysiu jums tiksliau. Ar praeitis egzistuoja konkrečiai, erdvėje? Ar yra kur nors tokia vieta, apčiuopiamas pasaulis, kuriame dar vyksta praeitis?

— Ne.

— Tai kur tada egzistuoja praeitis, jei apskritai egzistuoja?

— Įrašuose. Ji yra užregistruota.

— Įrašuose. Ir?..

— Sąmonėje. Žmonių atmintyje.

— Atmintyje. Na puiku. Mes, partija, valdome visus įrašus ir valdome visas atmintis. Vadinasi, mes valdome praeitį, ar ne?

— Bet kaip jūs galit uždrausti žmonėms prisiminti?— sušuko Vinstonas, vėl pamiršęs skalę.— Tai yra nevalinga. Tai nepriklauso nuo žmogaus. Kaip jūs galite valdyti atmintį? Ir mano atminties nevaldot!

O’Brajenas pasidarė griežtesnis. Uždėjo ranką ant skalės.

— Atvirkščiai,— tarė jis,— tai jūs jos nevaldot. Dėl o ir atsidūrėte čia. Jūs esate čia todėl, kad pritrukote nuolankumo, vidinės drausmės. Nepajėgėte atlikti pasidavimo akto, ir todėl netekote sveiko proto. Jūs norėjote būti beprotis, mažuma, susidedanti iš vieno žmogaus. Tik drausmingas protas mato realybę, Vinstonai. Jūs manote, kad realybė yra kažkas objektyvu, išoriška, egzistuoja savaime. Jūs taip pat manote, kad realybės prigimtis yra savaime aiški. Kai apgauni save ir pradedi manyti, jog kažką matai, tai imi tikėti, kad ir kiti mato tą patį ką ir tu. Bet patikėkit, Vinstonai,— realybė nėra objektyvi. Realybė egzistuoja tik žmonių sąmonėje, daugiau niekur. Ne individo sąmonėje, kuri gali klysti ir greitai išnyksta, o tik partijos sąmonėje, kuri yra kolektyvinė ir nemirtinga. Tiesa yra tai, ką partija laiko tiesa. Realybę įmanoma pamatyti, tik žiūrint partijos akimis. Tą faktą jums privalu įsikalti į galvą, Vinstonai. Tam reikalingas visiškas savęs atsižadėjimas, valios pastangos. Jei norite pasveikti, privalote būti nuolankus.

Jis kiek patylėjo, tarsi duodamas laiko suvokti pasakytus žodžius.

— Ar jūs prisimenate,— paklausė jis,— kaip rašėte savo dienoraštyje: „Laisvė yra tai, kad gali sakyti, jog du plius du yra keturi“?

— Taip,— atsakė Vinstonas.

O’Brajenas pakėlė dešinę ranką, atsukęs delną į save, paslėpęs už jo nykštį ir išskėtęs keturis pirštus.

— Kiek aš rodau pirštų, Vinstonai?

— Keturis.

— O jeigu partija pasakys, kad ne keturis, o penkis: kiek tada?

— Keturis.

Šį jo žodį prarijo užplūdęs skausmas. Rodyklė skalėje šoktelėjo iki penkiasdešimt penkių. Visą Vinstono kūną išpylė prakaitas. Oras plūdo jam į plaučius ir veržėsi lauk pratisa dejone, kurios net sukandęs dantis negalėjo sulaikyti. O’Brajenas stebėjo jį, tebelaikydamas iškėlęs keturis pirštus. Tada pasuko rankeną atgal. Šį kartą skausmas tik nežymiai sumažėjo.

— Kiek pirštų, Vinstonai?

— Keturi.

Rodyklė pašoko iki šešiasdešimt.

— Kiek pirštų, Vinstonai?

— Keturi! Keturi! Kaip aš kitaip galiu sakyti? Keturi!

Rodyklė, matyt, vėl šoktelėjo, bet jis nežiūrėjo į ją.

Didelis, griežtas veidas užėmė visą jo regėjimo lauką. Pirštai stūksojo jam prieš akis tarsi kolonos — didžiulės, pasimiglojusios, tarsi virpančios, bet aiškiai keturios.

— Kiek pirštų, Vinstonai?

— Keturi! Išjunkit, išjunkit! Nėra prasmės! Keturi! Keturi!

— Kiek pirštų, Vinstonai?

— Penki! Penki! Penki!

— Ne, Vinstonai, taip negerai. Jūs meluojat. Jūs vis tiek manote, kad keturi. Kiek čia pirštų, sakykit!

— Keturi! Penki! Keturi! Kiek jums patinka. Tik išjunkit, išjunkit tą skausmą!

Staiga jis pasijuto besėdįs, apkabintas O’Brajeno per pečius. Matyt, keletą sekundžių buvo be sąmonės. Raiščiai, veržę jo kūną, buvo atleisti. Jam buvo šalta, jis nesusivaldydamas drebėjo, dantys kaleno, per skruostus ritosi ašaros. Jis įsikibo į O’Brajeną kaip vaikas, ranka ant pečių kažkodėl ramino jį. Jam atrodė, kad O’Brajenas yra jo gynėjas, kad skausmas ateina iš išorės, iš kažkokio kito šaltinio ir tik O‘Brajenas gali jį išgelbėti.

— Jūs lėtai mokotės, Vinstonai,— švelniai tarė O’Brajenas.

— Kaip aš galiu pasikeisti?—sumurmėjo jis.—Kaip aš galiu nematyti to, kas yra prieš mano akis? Du plius du yra keturi.

— Kartais, Vinstonai. O kartais būna penki. Kartais trys. Kartais ir tiek, ir tiek vienu metu. Jūs privalote susikaupti, rimčiau pamėginti. Pasveikti nelengva.

Jis vėl paguldė Vinstoną ant lovos. Rankas ir kojas vėl suveržė, bet skausmas buvo nuslopęs, drebulys irgi liovėsi, jis jautė tik silpnumą ir šaltį. O’Brajenas mostelėjo galva vyrui su baltu chalatu, kuris visą laiką stovėjo nejudėdamas. Dabar jis pasilenkė ir įdėmiai pažvelgė Vinstonui į akis patikrino pulsą, priglaudė prie krūtinės ausį, šen bei ten pačiupinėjo; paskui linktelėjo O’Brajenui.

— Dar sykį,— pasakė O’Brajenas.

Vinstono kūną nudiegė skausmas. Rodyklė tikriausiai buvo prie septyniasdešimt, septyniasdešimt penkių. Šį kartą jis užsimerkė. Žinojo, kad pirštai tebėra ir jų keturi. Svarbiausia buvo kaip nors išlikti gyvam, kol pasibaigs spazmai. Jis jau nebesuprato, ar verkia, ar ne. Skausmas vėl atlėgo. Jis atsimerkė. O’Brajenas buvo nusukęs rankeną.

— Kiek pirštų, Vinstonai?

— Keturi. Man atrodo, keturi. Jei galėčiau, tai norėčiau matyti penkis. Mėginu pamatyti penkis.

— Ko jūs norite: įtikinti mane, kad matote penkis, ar iš tikro pamatyti tiek?

— Pamatyti iš tikro.

— Dar sykį,— pasakė O’Brajenas.

Rodyklė tikriausiai buvo prie aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt. Vinstonas nesuprato, koks buvo tas skausmas. Už kietai užmerktų vokų tarytum šoko pirštų miškas, jie nuplaukdavo į šalį ir vėl pasirodydavo, dingdavo vienas už kito, išnirdavo vėl. Jis mėgino suskaičiuoti juos, bet pats nesuprato, kam to reikia. Žinojo tik tai, kad jų neįmanoma suskaičiuoti ir dėl to kalta paslaptinga tapatybė tarp keturių ir penkių. Skausmas vėl dingo. Kai jis atsimerkė, suvokė, kad vis tiek tebemato tą patį. Begalė pirštų kaip judantys medžiai lėkė pro jį įvairiomis kryptimis, dingdami vienas už kito. Jis vėl užsimerkė.

— Kiek aš rodau pirštų, Vinstonai?

— Nežinau. Nežinau. Jūs mane nužudysit, jei dar pakartosit tą patį. Keturi, penki, šeši — tikrai nežinau.

— Geriau,— pasakė O’Brajenas.

Vinstonui į ranką smigtelėjo adata. Beveik tą pačią akimirką po visą kūną pasklido palaiminga, sveika šiluma. Skausmas beveik liko užmirštas. Jis atsimerkė ir dėkingas pažvelgė į O’Brajeną. Išvydęs tą didelį raukšlėtą, tokį šlykštų ir tokį protingą veidą, jis pajuto, kaip širdis jam virptelėjo. Jei jis būtų galėjęs pajudėti, būtų ištiesęs ranką ir uždėjęs ant O’Brajeno rankos. Jis niekad taip jo nemylėjo kaip tą akimirką, ir ne vien dėl to, kad jis sustabdė skausmą. Sugrįžo senas jausmas, kad pagaliau ne taip svarbu, ar O’Brajenas draugas, ar priešas. O’Brajenas — žmogus, su kuriuo galima pasikalbėti. Gal mums reikia ne tiek būti mylimiems, kiek suprastiems. O’Brajenas kankino jį kone iki beprotybės ir netrukus, be abejo, pasmerks jį myriop. Jokio skirtumo. Kažkuria prasme, gilesne už draugystę, jiedu yra artimi: jiedu turi vietą, kur gali susitikti ir pasikalbėti, nors ir be žodžių. O’Brajenas žiūrėjo į jį iš viršaus su tokia išraiška, jog atrodė, kad ir jam atėjo ta pati mintis. Jis prabilo lengvo pašnekesio tonu.

reklama

— Jūs žinote, kur esate, Vinstonai?—paklausė jis.

— Nežinau, tik spėju. Meilės ministerijoje.

— Ar žinote, kiek laiko čia išbuvot?

— Nežinau. Dienas, savaites, mėnesius… tikriausiai kelis mėnesius.

— O kodėl, jūsų manymu, mes čia laikome žmones?

— Kad prisipažintų?

— Ne, ne dėl to. Pamėginkit dar kartą.

— Kad nubaustumėt juos?

— Ne!— sušuko O’Brajenas. Jo balsas visiškai pasikeitė, veidas staiga pasidarė griežtas ir gyvas.— Ne! Nei ištraukti iš jūsų prisipažinimo, nei nubausti. Norite žinoti, kodėl uždarėme jus čia? Kad išgydytume! Kad jūs būtumėt sveikas! Supraskit, Vinstonai — nė vienas, atgabentas šiton vieton, neišeina iš mūsų rankų nepagydytas! Mums nerūpi tie kvaili nusikaltimai, kuriuos jūs esate padaręs. Partijos nedomina akivaizdus faktas: mums rūpi tik mintis. Mes ne naikinam savo priešus, o pakeičiam juos. Jūs suprantat, ką aš turiu galvoje?

Jis pasilenkė prie Vinstono. Jo veidas atrodė didžiulis ir baisiai šlykštus, žiūrint iš apačios. Be to, jis buvo kupinas dvasinio pakilimo, beprotiškos jėgos. Vinstono širdis vėl krūptelėjo. Jei būtų buvę įmanoma, jis būtų giliau įsirausęs lovon. Juk visiškai aišku, kad O’Brajenas tuojau be jokios priežasties pasuks rankeną. Bet O’Brajenas tuo momentu nusigręžė; Pavaikščiojo po kambarį ir jau be užsidegimo prabilo:

— Pirmiausia jūs turit suprasti, kad šiuose namuose nėra kankinių. Jūs esat skaitęs apie religinius persekiojimus praeityje. Viduramžiais buvo inkvizicija. Ji patyrė pralaimėjimą. Ėmėsi išrauti ereziją, o galiausiai tik įamžino ją. Mat vietoj kiekvieno eretiko, sudeginto ant laužo, atsirado tūkstančiai naujų. Kodėl? Todėl, kad inkvizicija žudė savo priešus atvirai, ir žudė tada, kai jie dar neatgailavo; tiesą sakant, todėl ir žudė, kad jie neatgailavo. Žmonės mirė todėl, kad nenorėjo atsisakyti savo įsitikinimų. Natūralu, kad visa šlovė tekdavo aukai, o visa gėda — ją sudeginusiam inkvizitoriui. Vėliau, dvidešimtame amžiuje, buvo vadinamieji totalitariniai režimai. Buvo vokiečių naciai ir rusų komunistai, rusai persekiojo eretikus dar žiauriau negu inkvizicija. Ir jie manė, kad pasimokė iš praeities klaidų; jie bent jau žinojo, kad neturi būti kankinių. Prieš parodydami savo aukas viešame teisme, jie tyčia palauždavo jų išdidumą. Palauždavo juos kankinimais ir vienatve, kol iš jų likdavo atstumiantys, susirietę luošiai, prisipažįstą viską, ką tik liepsi, įžeidinėjantys patys save, kaltinantys ir besislapstantys vienas už kito, verkšlenantys pasigailėjimo. Bet prabėgus vos keletui metų vėl atsitikdavo tas pats. Žuvusieji tapdavo kankiniais, jų nusižeminimas likdavo užmarštyje. Taigi tas pats klausimas — kodėl? Pirmiausia todėl, kad jų prisipažinimai būdavo aiškiai išplėšti per jėgą ir netikri. Mes tokių klaidų nedarome. Visi prisipažinimai, kurie sakomi čia, yra tikri. Mes padarome juos tikrais. Ir svarbiausia — neleidžiame mirusiems atsigręžti prieš mus. Liaukitės vaizdavęsis, kad būsimos kartos jus reabilituos. Tos kartos nieko nežinos apie jus. Jūs iš istorijos tėkmės būsit ištrauktas kuo sklandžiausiai. Mes paversime jus dujomis ir išleisime stratosferoje. Iš jūsų nieko neliks — nei vardo registracijos knygoje, nei atminties gyvųjų smegenyse. Jūs dingsit iš praeities ir iš ateities. Jūs būsit niekad neegzistavęs.

„Tai kam tada vargstat ir mane kankinat?“—pagalvojo Vinstonas, apimtas kartėlio. O’Brajenas staiga sustojo, lyg ši mintis būtų buvusi ištarta garsiai. Jo bjaurus veidas priartėjo, akys prisimerkė.

— Jūs pagalvojot,— tarė jis,— kad jeigu mes žadame jus sunaikinti ir viskas, ką jūs darot ar sakot, neturi jokios reikšmės, tai kam mes jus prieš tai tardome? Jūs apie tai galvojot, ar ne?

— Taip,— atsakė Vinstonas.

O’Brajenas šyptelėjo.

— Jūs esat išimtis, Vinstonai. Jūs esat dėmė, kurią reikia ištrinti. Argi aš jums ką tik nesakiau, kad mes skiriamės nuo praeities kaltintojų? Mūsų nepatenkina nei priverstinis paklusnumas, nei nuolankus pasidavimas. Kai jūs galutinai mums pasiduosit, turėsit tą padaryti laisva valia. Mes nesunaikiname eretiko už priešinimąsi mums; kol jis priešinasi, mes jo nenaikiname. Mes pakeičiame jį, užvaldome jo sąmonę, performuojam jį. Išdeginame iš jo visą blogį ir iliuzijas, patraukiame jį savo pusėn ne formaliai, o iš tikro, su visa širdimi ir siela. Prieš nužudydami padarome jį vienu iš mūsų. Mes nepakęstume, kad kažkur pasaulyje egzistuotų ydinga mintis, kad ir kokia slapta ir silpna ji būtų. Net mirties akimirką mes negalime leisti jokio nukrypimo. Senovėje eretikas eidavo ant laužo, būdamas eretikas, skelbdamas savo ereziją, mėgaudamasis ja. Net Rusijos valymų auka, eidama koridoriumi ir laukdama kulkos, galėjo mintyse tebemaištauti. Bet mes, prieš ištaškydami smegenis, padarome jas tobulas. Senųjų despotų įsakymas būdavo „Nedaryk to“. Totalitarininkų įsakymas buvo „Daryk taip“. Mūsų įsakymas yra „Būk toks“. Nė vienas, atgabentas į šią vietą, niekada nebebylos prieš mus. Visi švariai nuprausiami. Netgi tuos tris niekingus išdavikus, kurių nekaltumu jūs kadaise tikėjot,— Džonsą, Aronsoną ir Rezerfordą — mes pagaliau palaužėme. Aš pats dalyvavau jų tardyme. Mačiau, kaip jie pamažu išseko, ėmė inkšti, pataikauti, verkti, galiausiai nebe iš skausmo ar baimės, o tik atgailaudami. Kai mes baigėme, jie buvo tik žmonių lukštai. Juose neliko nieko, tik graužatis dėl to, ką padarė, ir meilė Didžiajam Broliui. Net graudu buvo žiūrėti, kaip jie jį mylėjo. Jie meldė nušaunami greitai, kad mirtų, kol jų sąmonė tebėra švari.

Jo balsas pasidarė beveik svajingas. Veide tebebuvo pakilimas, pamišėliškas entuziazmas. Jis neapsimeta, galvojo Vinstonas, jis ne veidmainys, jis tiki kiekvienu žodžiu, kurį sako. Labiausiai Vinstoną slėgė savo proto menkumo pajautimas. Jis žiūrėjo, kaip stambus, bet grakštus kūnas vaikštinėja po kambarį, čia patenka į jo matymo lauką, čia išnyksta. O’Brajenas visom prasmėm didesnis už jį. Vinstonas tiesiog negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors patyrė ar galėjo patirti tai, ko O’Brajenas jau seniai nebūtų žinojęs, ištyręs ir atmetęs. Jo sąmonėje buvo Vinstono sąmonė. Bet ar tokiu atveju įmanoma, kad O’Brajenas pamišęs? Tada jis pats, Vinstonas, turi būti pamišęs. O’Brajenas sustojo ir pažvelgė į jį. Jo balsas vėl buvo griežtas.

— Nemanykit, kad jūs išsigelbėsite, Vinstonai, net galutinai mums pasidavęs. Pasigailėjimo nesulaukia nė vienas, kuris bent kartą nuklydo į šalį. Net jeigu mes leisime jums nugyventi tiekį kiek skirta gamtos, jūs vis tiek neišvengsite mūsų. Tai, kas žmogui atsitinka čia — lieka visam laikui. Supraskit tą ateičiai. Mes jus sutriuškinsime taip, kad kelio atgal neliks. Jums čia atsitiks tai, ko neatsikratoma, net jei gyventumėt tūkstantį metų. Jūs jau niekada nebeturėsit normalių žmogiškų jausmų. Viskas jumyse numirs. Jūs niekada nebegalėsit mylėti, draugauti, džiaugtis gyvenimu, juoktis, kuo nors domėtis, būti drąsus arba doras. Jūs būsit tuščias. Mes jus sausai išsunksime ir pripildysim savęs.

Jis nutilo ir davė ženklą žmogui baltu chalatu. Vinstonas jautė, kad jam už galvos buvo pristumtas kažkoks didelis aparatas, O’Brajenas atsisėdo šalia lovos, ir jo veidas dabar buvo beveik viename aukštyje su Vinstono.

— Trys tūkstančiai,— pasakė jis žmogui už Vinstono galvūgalio.

Prie Vinstono smilkinių prilipo dvi drėgnos pagalvėlės. Jis krūptelėjo. Tuojau vėl bus skausmas, naujas, kitoks. O’Brajenas raminamai, beveik švelniai uždėjo delną ant jo rankos.

— Šį kartą neskaudės,— pasakė jis.— Žiūrėkit man į akis.

Tą pačią akimirką trenkė naikinantis smūgis arba taip tik atrodė, nors jokio garso lyg ir nebuvo. Tik aiškus akinamas šviesos blyksnis. Vinstonui neskaudėjo, jis tik pasijuto gulįs paslikas. Nors prieš tam atsitinkant jis ir taip gulėjo išsitiesęs, dabar kažkodėl atrodė, kad buvo blokšte parblokštas. Jį paklojo baisus beskausmis smūgis. Be to, kažkas atsitiko galvai. Kai akys vėl pradėjo matyti, jis prisiminė, kas jis toks, kur esąs, pažino veidą, įdėmiai žiūrintį į jį, bet jautė kažkur atsiradus tuštumą, lyg būtų išimtas gabalas smegenų.

— Tai ilgai netruks,— pasakė O’Brajenas.— Žiūrėkite man į akis. Su kuria šalimi kariauja Okeanija?

Vinstonas ėmė galvoti. Jis žinojo, kas yra Okeanija, kad jis pats yra Okeanijos pilietis. Prisiminė Euraziją ir Rytaziją, bet kas su kuo kariauja, nežinojo. Tiesą sakant, nebuvo tikras, ar apskritai vyksta karas.

— Neprisimenu.

— Okeanija kariauja su Rytazija. Ar dabar prisimenate?

— Taip.

— Okeanija visą laiką kariavo su Rytazija. Nuo tada, kai jūs gimėt, nuo tada, kai atsirado partija, nuo tada, kai prasidėjo istorija, vyksta tas karas — be pertraukos, visada tas pats karas. Ar prisimenate tai?

— Taip.

— Prieš vienuolika metų jūs sukūrėt legendą apie tris vyrus, kurie buvo pasmerkti mirti už išdavystę. Jūs vaizdavotės matęs popierių, įrodantį jų nekaltumą. Tokio popieriaus niekada nebuvo. Jūs išgalvojot jį, o paskui patikėjot juo. Jūs dabar prisimenate tą momentą, kai jį sugalvojot. Ar prisimenat?

— Taip.

— Ką tik aš jums rodžiau savo rankos pirštus. Jūs matėt penkis pirštus. Ar prisimenat?

— Taip.

O’Brajenas pakėlė kairę ranką su užlenktu už delno nykščiu.

— Čia penki pirštai. Ar jūs matot penkis pirštus?

— Taip.

Ir jis iš tikro juos matė kelias akimirkas. Matė penkis pirštus, ir niekas nebuvo iškreipta. Bet netrukus viskas grįžo į normalią būseną, jį iš naujo užplūdo sena baimė, neapykanta ir painiava. Bet prieš tai buvo laiko tarpsnelis — jis nesuprato, ar ilgas, gal trisdešimt sekundžių,— skaidraus tikrumo, kai kiekviena nauja O’Brajeno pakišta mintis krito į tą tuštumą ir tapo absoliučia tiesa, kai du ir du kuo lengviausiai galėjo būti trys arba penki, jeigu to reikia. Kai O’Brajenas paleido jo ranką, šis jausmas dingo, bet nors jis negalėjo jo sugrąžinti, vis dėlto prisiminė, panašiai kaip prisimeni kokį nors įvykį tolimoje praeityje, kai buvai visai kitoks žmogus.

— Dabar matote,— tarė O’Brajenas,— tai vis dėlto įmanoma.

— Taip,— atsakė Vinstonas.

O’Brajenas patenkintas atsistojo. Vinstonas pamatė, kaip žmogus su baltu chalatu kairėje pusėje nulaužė ampulę ir ėmė traukti vaistus į švirkštą. O’Brajenas šypsodamasis atsisuko į Vinstoną. Beveik kaip senais laikais pasitaisė ant nosies akinius ir paklausė:

— Ar jūs prisimenat, kaip rašėt savo dienoraštyje, jog nesvarbu, ar aš draugas, ar priešas, nes esu mažų mažiausia žmogus, kuris supranta jus ir su kuriuo galima pasikalbėti? Jūs buvot teisus. Man patinka kalbėtis su jumis. Jūsų mąstysena man daro įspūdį. Ji panaši į mano, skirtumas tik toks, kad jūs esat nesveikas. Gal jūs pageidautumėt ko paklausti prieš užbaigiant seansą?

— Ko tik noriu?

— Ko tik norit.— Vinstonas pamatė, kad O’Brajeno ranka ant skalės.— Jis išjungtas. Koks jūsų pirmas klausimas?

— Ką jūs padarėt Džulijai?— paklausė Vinstonas.

O’Brajenas šyptelėjo.

— Ji išdavė jus, Vinstonai. Tuojau pat, besąlygiškai. Nedažnai matydavau, kad žmogus taip noriai pereitų mūsų pusėn. Jūs vargiai pažintumėt ją, jei pamatytumėt. Visas jos maištingumas, melas, kaprizai, nešvarios mintys — visa tai išdeginta iš jos. Tai buvo tobulas perversmas, tiesiog vadovėlinis atvejis.

— Jūs kankinot ją?

O’Brajenas neatsakė.

— Kitas klausimas,— tarė jis.

— Ar egzistuoja Didysis Brolis?

— Žinoma, egzistuoja. Ir partija egzistuoja. Didysis Brolis yra partijos įkūnijimas.

— Ar jis egzistuoja taip pat kaip aš?

— Jūs neegzistuojat,— atsakė O’Brajenas.

Vinstoną vėl užplūdo bejėgiškumas. Jis žinojo arba įsivaizdavo argumentus, kuriais bus įrodinėjama, kad jis neegzistuoja, bet jie yra nesąmonė, vien tik žodžių žaismas. Argi teiginys „Jūs neegzistuojat“ nėra loginis absurdas? Bet kokia nauda, jei tai pasakysi? Jį užplūdo bejėgiškumas, pagalvojus apie tuos neįveikiamus pamišėliškus argumentus, kuriais O’Brajenas jį triuškins.

— Aš manau, kad egzistuoju,— nuvargusiu balsu tarė jis.— Aš suvokiu pats save. Aš gimiau ir kada nors mirsiu. Aš turiu rankas ir kojas. Užimu tam tikrą vietą erdvėje. Tos vietos tuo pačiu metu negali užimti joks kitas kietas kūnas. Ar ta prasme Didysis Brolis egzistuoja?

— Tai neturi reikšmės. Jis egzistuoja.

— Ar Didysis Brolis kada nors numirs?

— Žinoma, ne. Kaip jis gali numirti? Toliau.

— Ar yra Brolija?

— To jūs niekada nesužinosit, Vinstonai. Jei mes panorėsim jus paleisti, kai viską užbaigsim, ir jūs išgyvensit iki devyniasdešimties metų, jūs vis tiek nesužinosit, ar atsakymas į tą klausimą yra „taip“, ar „ne“. Kol jūs gyvensit, šis dalykas jums bus neišsprendžiama mįslė.

Vinstonas tylėjo. Jo krūtinė ėmė kilnotis tankiau. Jis vis dar nepaklausė to klausimo, kuris atėjo galvon pats pirmas. Jis turi paklausti, bet liežuvis tarsi negali apsiversti ir ištarti. O’Brajeno veide pasirodė susidomėjimas. Atrodė, kad net jo akiniai žiba ironiškai. Jis žino, staiga pagalvojo Vinstonas, jis žino, ko aš noriu paklausti! Su ta mintimi jis išpyškino:

— Kas yra šimtas pirmas kambarys?

O’Brajeno išraiška nepasikeitė. Jis abejingai atsakė:

— Jūs žinot, kas yra šimtas pirmas kambarys, Vinstonai. Visi žino, kas yra šimtas pirmas kambarys.

Jis pamojo pirštu žmogui su baltu chalatu. Matyt, seansas baigėsi. Į Vinstono ranką smigtelėjo adata. Beveik tuoj pat jis nugrimzdo į gilų miegą.