Prieš pasyvumo skelbėjus

1928 m. „Balse“ išėjęs lietuvių revoliucionieriaus Vinco Kapsuko straipsnis „Prieš pasyvumo skelbėjus“ aptaria kai kurių to meto veikėjų polinkį laikytis pasyviai ir laukti „kol kas nukris iš dangaus“. Pagrindinės šio teksto mintys itin aktualios ir šiandien, kuomet didžiulė dalis radikaliosios Lietuvos opozicijos iš tiesų laikosi neveiklaus, pasyvaus ir pesimistiško nusistatymo, vietoje to, kad mėgintų imti dalykus į savas rankas ir organizuotis.

PRIEŠ PASYVUMO SKELBĖJUS

Vienas didžiausių mūsų partijos trūkumų dabar – tai jos narių ir ištisų organizacijų pasyvumas. Tai yra aiškus jų pasidavimas smulkiosios buržuazijos įtakai, kuri, nepasitikėdama savo jėgomis, tūmo susitraukusi ir laukia geresnių laikų ateinant. Tam smulkiosios buržuazijos ūpui lengvai pasiduoda ir mažiukių Lietuvos dirbtuvių darbininkai, kurie beveik vieni ir priklauso mūsų partijos miesto kuopelėms. Dirbdami išmėtyti mažiukėse dirbtuvėse ir dirbtuvėlėse, jie jaučiasi bejėgiai dabartinės fašistinės reakcijos ir buržuazinio išnaudojimo metu ir šalinasi nuo bet kokios kovos. Su tuo pasyvumu mūsų partija, kaip revoliucinio proletariato partija, turi vesti ir veda griežtą kovą. Bet štai atsiranda ir jos eilėse tokių draugų, kurie dargi vadais nori būti ir ima skelbti pasyvumo mokslą.

reklama

Vienas draugas, pats užsikrėtęs didele pasyvumo liga, taip rašo mums:

„Aš matau svarbiausią klaidą tai karščiavimąsi, perdaug didelį revoliucinį ūpą, o ne šaltą, rimtą protavimą ir gudriai organizuotą darbą. Man rodos, kad daugelis mūsų partijos ir jaunimo narių ir vadų serga mūsų darbo karštlige. Jei bepartinės masės esti revoliucinio ūpo pagautos arba eiliniai partijos nariai, tai pusė bėdos; bet kuomet jau iš vadų pradeda sirgti, tai jau kenkia darbui.“

Taigi, mūsų vadukas mato didžiausią blogumą dabar ne mūsų partijos narių ir organizacijų pasyvume, o jų „per dideliame revoliuciniame ūpe“, jų „revoliucinėj karštligėj“. Iš kur tai paėmė mūsų draugas? Bene tik iš savo vaidentuvės. Paskutinių metų faktai kaip tik rodo didelį revoliucinio ūpo nupuolimą ir ne tik plačiosiose darbininkų miniose bet net ir tarp partijos narių ir jos organizacijų, dažnai rodo laukimą, kad kas nors iš šalies suteiks joms fašizmo diktatūros – buožių, dvarininkų ir kapitalistų jungo nuvertimą. Šaukdamas dabar prieš „per didelį revoliucingumą“, mūsų autorius tik pasirodė, kad jis pilnai pasidavė smulkiaburžuaziniam pasyvumui ir visiškai nustoja bebuvęs revoliucionierium ir bolševiku.

Tai dar aiškiau parodo jo tolimesni išvedžiojimai. Jis rašo:

„Tuo laiku, kuomet reikia vien rengtis prie puolimų, kad, gerai susiorganizavus, paimt valdžią į savo rankas, mūsų draugai daro mažus puolimus ir tuo išardo savo eiles, sugadina aparatą ir tiktai pripildo kalėjimo kameras…  Atrodo, kad mes esame ant barikadų, kad, nežiūrint nieko, kaunamės su priešu iki paskutinio kraujo lašo.“

reklama

Jau net barikadas įsivaizduoja mūsų „karštuolis“! Jam atrodo, kad dabar, kuomet barikadų nėra ir būti negali, reikia tik susitraukus, kaip pelė po šluota, organizuotis, organizuotis ir organizuotis, nedaryti jokių „puolimų“, nešaukti mitingų ir demonstracijų, nežymėti nieku Gegužės 1-osios, dargi streikų nekelti, nes visa tai tik „išardo mūsų eiles, sugadina aparatą ir pripildo kalėjimo kameras“. Tai yra gryna, su bolševizmu nieko bendro neturinti pasyvumo taktika, kuri nieku būdu negali privesti prie fašistų valdžios nuvertimo ir valdžios paėmimo į darbininkų rankas. To neįstengs padaryti neužsigrūdinusi nuolatinėse kovose, kad ir nedidelėse, darbininkų klasė, mūsų partijos vadovaujama. Be kasdieninės kovos negali mūsų partija nei organizuoti platesnių darbininkų ir vargingųjų valstiečių masių po savo vėliava, nei išplėsti jose savo įtaką.

Dar toliau draugas rašo:

„Reikia tik pagalvoti karštuoliams, kad jie besikarščiuodami tik kenkia darbininkų kovai. Juk kiek darbo, energijos padedi, kol suorganizuoji kuopelę, parajkomą, rajkomą, kol gauni ryšius su dirbtuvėmis, mokyklomis, dvarais ir kaimais! O dėka kokios nors karštos gyslelės tik pradėtas darbas sutrūksta. Per areštus iškrinka organizacija, apmiršta…“

Padaryk, meldžiamasis nekarštuoli, kad fašistai neareštuotų mūsų draugų, kad neardytų mūsų organizacijų! Tam jis, matyt, turi tik vieną nurodymą: „sėdėk kaip pelė po šluota susitraukus“. Bendri nurodymai jo staipsny apie konspiraciją juk didesnės reikšmės neturi. Žinoma, konspiracija yra reikalinga, daug didesnė konspiracija, negu kad iki šiol daugely vietų yra buvusi. Vienok joka konspacija negali pateisini pasyvumo.

Prie ko mūsų autorius prieina rodo tokia jo straipsnio vieta:

„Jei kokioj nors vietoj organizacija nesusitvarkius, tai ten nereikia vežti literatūros, nes jokios naudos ten neduos, o tik padarys bendrai didelių nuostolių.“

O man rodos, kad didžiausių nuostolių mūsų darbui daro ne tie nepartiniai draugai, kurie noriai ima ir platina mūsų literatūrą, o tie partiniai draugai ir net ištisos kuopelės ir organizacijos, kurios panašiai ir galvoja, kaip mūsų autorius. Ne nebuvėlę revoliucingumo karštligę reikia pirmučiausiai išgydyti mūsų draugams ir atskiroms organizacijoms, o pasyvumo džiovą, per kurią reiškiasi smulkiaburžuazinė įtaka mūsų revoliucinėje proletarinėje partijoje. Mūsų draugai turi išsiaiškinti, kad tų „nekarštuolių“ mokslas yra svetimas mūsų partijai mokslas.

„Balsas“, Nr. 16, 1928 m. rugpjūčio 25 d., p. 430-431.