Pabėgėliai, migrantai – ar Lietuva dar turi iš ko rinktis?

Arvydas Daunys

Visoje Europoje, o ir pasaulyje ir žinoma Lietuvoje, nuo pirmųjų MIP puslapių eilučių, nenueina migracijos-pabėgėlių tema. O ir yra apie ką pasvarstyti, – juk pirmą kartą taip akivaizdžiai vyksta atpildas Europai už savo veiksmus kitų valstybių suverenumo ir jų žmonių atžvilgiu.

Dažniausiai, kaip bažnyčia teigia, atpildas ateina po mirties, o čia šast, ir tiesiogiai, beveik iškart, poros metų bėgyje, ekonominių migrantų ir karo pabėgėlių asmenyje. Smogiama kaip tik į tą vietą, kurioje nieko nesitikėta, todėl dar labiau skauda. Ir maža to, kad skauda – nėra kaip net garsiai įvardinti priežasčių, pasiguosti – juk patys kalti. Ir vaikščiojama aplink bei šalia, bandant atrasti kažkokius mistinius kaltuosius tose šalyse iš kurių plūsta pabėgėlių minios.

Bet ką jau ten ieškosi, juk bent kiek labiau besidomintis žmogus prisimins, kaip 2003 m buvo užpultas Irakas, apkaltinus masinio naikinimo ginklo gamyba, kuris taip ir nebuvo surastas, tačiau nežiūrint į tai, jo vadovas S. Huseinas buvo kuo gražiausiai pakartas (?!) apkaltinus genocidu, nors šalis buvo užpulta masinio naikinimo ginklo pretekstu. Kadangi nieko nerado – tai negalėjo juk pripažint, kad žvalgyba susimovė ir užpuolė šalį šiaip sau – iš kvailumo – teko sugalvot naują priežastį ir apkaltinus dėl 148 žmonių nužudymo Dujailo kaime, – pakarti. Griuvo nusistovėjusi šalies sistema.

Einame toliau. Pakorus Huseiną (2006 gruodžio 30), atėjo Libijos diktatoriaus Muammaro Kadafio eilė. Jis buvo kaltas, kad labai daug skolino visiems (Tame tarpe ir Europos šalims) ir ruošėsi pereiti prie aukso dinaro modelio bei pradėti eksploatuoti didelius vandens telkinius. Bet labiausiai jis buvo kaltas tuo, kad finansavo Nikolia Sarkozy – prancūzų prezidento rinkiminę kampaniją ir esant progai ištarė lemtingą frazę: „Paslaptis gresia Sarkozy griūtimi“, o jo sūnus išklojo situaciją kur kas aiškiau.

To užteko. 2011 kovo 11 prancūzų aviacija bombardavo Tripolį ir tik po trijų valandų pranešė sąjungininkams. Žinoma ši priežastis nebuvo vienintelis Libijos užpuolimo pretekstas, tačiau minėta frazė labai padėjo dėl jo apsispręsti. Vėliau prie to prisidėjo likusios valstybės (JAV, Britanija, Belgija, Kataras, Italija…). Viešai skelbtas pretekstas – Kadafio smurtas prieš savo civilius gyventojus ir sukilėlius. Kitaip tariant už tai, kad yra diktatorius. Kas beje visai netrukdė anksčiau. 2011 spalio 20 Kadafis buvo nužudytas be jokio teismo. Griuvo visa valstybės sistema, dabar joje dvivaldystė ir chaosas.

reklama

Toliau Sirija. Irgi tas pats „arabų pavasaris“ kaip ir Libijoje, irgi 2011 metais, kai Sirijos vadovas Bašaras al-Asadas ėmė slopinti „taikius Arabų pavasario protestus“. Toliau, kaip ir visada ir visur, kai į konfliktą įsikiša užsienio interesai, šalyje kilo chaosas, kurį matome vykstant iki dabar. Keturis su viršum metus. Ir kurio atgarsius Europoje ėmėme vadinti karo pabėgėliais. Čia neapsistosiu ties „Islamo valstybe (ISIL)“, bet ji labai prisidėjo prie pabėgėlių srauto savo pjaustomų galvų vaizdais.

Yra ir dar viena priežastis: šis pabėgėlių kryptingumo procesas yra aiškiai valdomas iš šono trečiųjų jėgų, mat čia sukasi pasiutę pinigai ir geopolitiniai interesai. Bet kuris mąstantis žmogus tą pastebės. Prie šio klausimo teks grįžti sekančiame straipsnyje.

Tai štai, šiai dienai tame regione karas ir visiškas chaosas, iš kurio masiškai bėga žmonės. Ir tuos žmones reikia kažkur dėti, jei nenuspręsime kitaip.

Vokietija, tai yra Angela Merkel, reikalauja ES šalių narių prisiimti privalomų pabėgėlių-imigrantų kvotų sistemą. Ir pateikia pavyzdžiu savo šalį, kuri, esą šiais metais žada priimti iki 800 000 migrantų. Tiesa ji neįvardina kokiu pagrindu šalys turėtų prisiimti šią naštą. Kalba tik apie kažkokį solidarumą vardan nežinia ko.

800 000 tikrai daug, net tokiai šaliai kaip Vokietija. Bet ar tai racionalu? Ar kitais metais nereikės priimti dar antra tiek, o gal ir dar daugiau? Kai pasirodys per daug net Vokietijai? Kur bus to pabaiga ir ar ji bus apskritai? Apie tai nieko nekalbama. Nes atsakymo į tai nežino niekas.

Nėra jokios bendros ES strategijos šiuo klausimu. Nei strategijos, nei net bendro sutarimo. Kiekviena šalis daro kas jai šauna į galvą, o Vyšegrado grupės šalys (Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija) apskritai atmetė privalomų kvotų sistemą, kaip nepriimtiną suverenioms šalims.

ES viduje ryškėja skilimo linija – Prancūzija, Vokietija, Britanija pasisako už pabėgėlių priėmimą, Rytų Europos šalys tam prieštarauja. Pastarosiomis dienomis buvo plačiai išreklamuotas nuskendusio berniuko video siužetas. Siekiant sukelti gailestį pabėgėliams. Vaiko gaila, jis iš tiesų vienintelis nekaltai žuvęs šioje visoje istorijoje, bet dabar pagalvokime, kiek vaikų žūsta tų aukščiau aprašytų karų metu, kurie telieka tik statistiniais vienetais straipsniuose, o kai kurie net į statistiką nepatenka. Tūkstančiai.

Kodėl dėl jų nekyla klausimai valstybių vadovams? Kodėl nestabdomi karo veiksmai Sirijoje, nenormalizuojama padėtis Libijoje ir kitur Artimuosiuose Rytuose? Todėl, kad iškėlus tuos klausimus tektų atsakyti ir į kitus – kodėl nieko nedaroma, kad tai būtų sustabdyta. O pastarasis klausimas labai skausmingas valstybių, dalyvavusių užverdant visą šią kraupią košę vadovams. Todėl jie stengiasi jo išvengti visais įmanomais būdais.

Kodėl vieninteliu pabėgėlių problemos sprendimu laikomas jų išskirstymas po ES šalis? Kodėl galų gale jų nepriima arabų šalys? Juk jie visi musulmonai, bendratikiai. Artimi dvasia. Kodėl pabėgėliai bėga į Europą, svetimą jiems pagal kultūrą, tikėjimą ir net klimato zoną?

Ir dar, kodėl, – jei jie bėga nuo karo, kaip mums bandoma įrodyti visas įmanomais būdais, – jie nenori pasilikti tose Europos šalyse, į kurias patenka? – Juk ten jau saugu, karo nėra, jų iš ten neišveja.

Betgi ne – jie ten tiesiog nenori būti. Jie visaip vengia duoti savo pirštų antspaudus, kad gink die netektų ten ir likti. Jie visi veržiasi į Austriją ar Vokietiją, kur puikiai žino (internetu naudotis moka ir visi turi išmaniuosius telefonus), kad gyvenimas ten geriau aprūpintas, nei visur kitur Europoje.

Šioje vietoje mes galime daryti prielaidą, kad ne vien karo baimė juos veja būtent į Europą, nemaža jų dalis yra ekonominiai migrantai ir būtent todėl jie nenori duoti savo pirštų antspaudų, kad netektų pasilikti – tegu ir saugiose, tačiau ne tokiose turtingose ES šalyse.

reklama

Na ir žinoma, kai A. Merkel paskelbė apie tuos 800 000 tūkstančių migrantų, kuriuos priims Vokietija – jie visi nori papulti į tą skaičių. Negalima jų už tai smerkti – žmonės ieško kur geriau, kai blogai tėvynėje. Ir mes ne kitokie. Bet kai tas skaičius bus surinktas ir Vokietija užsidarys – kur dings jau esantys Europos teritorijoje pabėgėliai, tie, kurių net pagal kvotas neturėtų būti? Juk niekas nekontroliuoja jų patekimo į ES teritoriją skaičiaus.

Tad dabar kalba eina apie tai ar Europa apskritai gali priimti migrantus, tai yra tokius jų skaičius, kai jie plūsta vis augančia banga, – nepažeisdama jau gyvenančių joje žmonių interesų?

Nes čia klausimas ne eilinis administracinis, kurio rezultatus nepavykus galima keisti – čia kardinalus, pamatinis klausimas – ar mes, Europos gyventojai, norime iš pamatų pakeisti savo gyvenimo būdą? Ar mes pasiruošę svetimos kultūros įsigalėjimui mūsų šalyse? Agresyvesnės ir nepakančios kitoms kultūros?

Jei kažkam kyla klausimai dėl tų svetimų kultūrų – tai siūlau prisiminti mečetes Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, kur tai jau tapo kasdienybe, tačiau netapo kasdienybe patys migrantai – reguliariai Vokietijoje vyksta išpuoliai prieš migrantų stovyklas – kažkodėl jų ten nelabai mėgsta, nors vokiečiai garsėja savo tolerancija kitų tautų atžvilgiu. Šiaip yra pakankamai aprašymų, video filmų, ir kitos dokumentinės medžiagos apie migrantų musulmonų elgesį juos priimančiose šalyse. Nė vienoje jie nėra giriami, kaip pilnai integravęsi į visuomenę ir tapę aktyviais bei naudingais jos nariais. Nė vienoje.

Ir net važiuodami jau Europos traukiniais, šie pabėgėliai spjauna į tą humanitarinę pagalbą, kurie jiems prie traukinių teikia vietos tarnybos. Jūsų dėmesiui trumpas video siužetas iš Vengrijos:

Aš nenoriu nieko gąsdinti ar įkalbinėti balsuoti prieš imigrantus, prieš karo pabėgėlius. Man kaip žmogui jų gaila ir jei aš galėčiau jiems padėti vieną kartą ir visiems laikams – aš tą padaryčiau.

Bet praktika rodo, jog kol nebus pašalinta jų atsiradimo priežastis, jokios mūsų pagalbos neužteks – jie plauks, plauks ir plauks, kaip nenutrūkstama srovė. Ir tegu ne jie dėl to kalti, tačiau žmonių pyktis bus nukreiptas būtent į juos. Nes jie tiesioginė priežastis (žmonių akimis), dėl kurios tokiose mažose šalyse kaip Lietuva stipriai pablogės gyvenimo sąlygos. Kur net mūsų pensininkams, išdirbusiems visą gyvenimą, valdžia negali sumokėti papildomų 6 €u, neatidėjusi to metams.

Ir ta mano minima priežastis randasi Libijoje, Irake, Sirijoje […], bet tikrai ne Europoje. Europa priimdama tuos pabėgėlius nieko neišspręs, tik pablogins savo pačios senbuvių gyvenimo sąlygas ir padidins socialinę įtampą visuomenėje. Ko jau ir dabar netrūksta.

Žinoma yra argumentų, jog, jei Lietuva prisidėjo prie tos situacijos susidarymo aukščiau minėtose šalyse – tai turi prisidėti ir padedant tų šalių žmonėms. Šioje vietoje visuomenės nuomonės kardinaliai išsiskiria – vieni sutinka su šia mano minima išvada, kiti rėžia, jog jų nuomonės niekas neklausė ir jie atitinkamai neprisiima jokios atsakomybės už tai, ką padarė savarankiškumo neturinti ir aklai sekanti Vakarų siūloma kryptimi valdžia.

Ir šioje vietoje mūsų (lietuvių) visuomenė vėl skyla, kaip jau yra buvę Ukrainos atveju.

Tad, mano nuomone, šiandien yra du keliai apsispręsti. Vyriausybė nebegali užsikrauti savo atsakomybei tokio klausimo – pilno visuomenės gyvenimo būdo pakeitimo – socialinės revoliucijos – neatsiklaususi visuomenės. Šis dalykas yra jau nebe vyriausybių kompetencija, nes toks procesas yra negrįžtamas ir jokiais įstatymo pakeitimais jo atšaukti nebepavyks.

Pirmas kelias – vyriausybė kelia iniciatyvą ES dėl skubių priemonių, stabilizuojančių padėtį minėtame regione priėmimo. O visus pabėgėlius perkelti į laikinas stovyklas jų aprūpinimą solidariai pasidalijant tarp ES šalių. Toks solidarumas dar įmanomas. Tai vienintelis būdas sustabdyt tą chaosą.

Antras kelias, jei nesiimama pirmojo – referendumas, leidžiant visuomenei pačiai nuspręsti – ar ji nori priimti tą, kasmet vis didėsiančią masę svetimos kultūros gyventojų, kuriuos pačiai teks ir išlaikyti, savo vaikų ir anūkų ateities gerovės sąskaita. Jei nori – klausimai nekyla, ką prisiimsime, tą ir turėsime. Jei ne, reikės apsispręsti kaip tą „NE“ realizuot. Aš čia neminėjau afrikiečių, tačiau jie visiškai įsitenka į tai, ką kalbėjau apie aukščiau minėtų šalių gyventojus.

Jei vyriausybė nesiims šių priemonių – tada yra ir trečias kelias, bet juo eis jau nebe vyriausybė, o visuomenė (galbūt), pati prisiėmusi atsakomybę už savo artimųjų ateitį. Nelinkėčiau to niekam išgyventi, tačiau istorija rodo, o pastarųjų dešimtmečių „pavasariai“ liudija, jog viskam yra pabaiga. Net ir tokiai angeliškai kantrybei, kurią turi lietuviai.

infa.lt