Problema į kiemą – galvą į Eurokanapes

Tais laikais, kai buvo „mūsų laikai“, buvo tas pats, kaip ir dabar. Jaunimas buvo: valstybės ateitis, būsimi mokesčių mokėtojai, tautos gynėjai, tautinio paveldo puoselėtojai. Aukštyn „lapais“ viskas apsivertė, tapus visiškai „laisvais“. Ta prasme, iš socializmo laisvės perėjus į kapitalizmo laisvę. Skirtumas? Tada buvo – gerai. Dabar – taip gerai, kad net akis graužia!

Nuo to gerumo jauni žmonės važiuoja į užsienį. Seni, biedni ir paliegę gyvena iliuzijomis, arba vaduojasi „proškomis“. O tų, kam iš tikrųjų gerai, neišmuši nė su kuolu – laikosi kaip prikniedinti. Pasenusiems ir paliegusiems nėra kur važiuoti. Savo žemei ir savo tautai jie jau atidavė viską, todėl neperspektyvūs. Be jaunystės, be sveikatos, be tikėjimo šviesiu rytojumi, bočeliai tinka tik balsavimui, tautos statistinių duomenų pritempimui prie trijų milijonų, vaistų ligoninėse nurašymui ir pigaus muilo gamybai. Kapitalizmui tai našta, balastas ir papildomas rūpestis. Juk dėmesys, socialinė pagalba, vienas kitas garbės raštas kažkelinto jubiliejaus proga ant žemės nesimėto! Todėl migruoja jauni, neapsiplunksnavę. Akurat tinkantys netikrų pranašų masalui.

Klausau mūsiškio užsienio reikalų ministro kalbų apie pabėgėlių situaciją Europoje ir už pilietiškai kvailos galvos imuosi.

reklama

„Kvotos neatitinka pabėgėlių lūkesčių. Kad jos – dalykas dirbtinis. Kad pabėgėliai – laisvi žmonės, o ne bagažas. Kad jie į Lietuvą užvažiuoja, tik važiuodami tranzitu: į Vokietiją, Angliją ir taip toliau“ – ten, kur kokybišku eurosviestu patepta. Tas tranzitas diena iš dienos vis tranzitėja, o jie vis nesivargina paaiškinti, kas privalo šerti tuos atbėgėlius pabėgėlių stovyklose. Jie patys maitinsis iš anksto pasidžiovintomis cukierkomis, keis atsivežtą kraitį į produktus, ar Lietuva iš savo euroskylėto biudžeto? Dar labiau skandindama savo piliečių vaikų ir anūkų ateitį ES bankų palūkanose.

Klausausi, o ausys rausta nuo per radiją transliuojamų reportažų. Iš Sirijos į Vengriją imigravęs jaunuolis atvirai kalba:

– Bėgu iš Tėvynės, nes jei būčiau pasilikęs, būtų paėmę į kariuomenę. Būtų reikėję imti ginklą ir eiti žudyti!

Štai jums ir paaiškinimas. Minama ant emocionalaus gailestingumo pedalo. O mes, lietuviškai išsižioję, tikim viskuo. Taigi, jaunam žmogui nuodėmė nepadėti, nes jis neša kudašių nuo priverstinio smurto. Iš ten, kur pilietiniai karai, politiniai perversmai, demografinis sprogimas, teroristinių organizacijų veikla ir taip toliau. Kaip gi čia nebėgsi? O natūroje – nuo pareigos atlikimo Tėvynei!

Kurioje gerai, kol gerai. Kol turintys konkrečių teritorinių tikslų, geri dėdės iš pašalies, nepakursto: tipo, nebūk durnas. Neguldyk bereikalingai savo jaunystės. Žiūrėk, koks gražus gyvenimas Europoje. Vyniok meškeres ir pirmyn į meduoliais paramstytą ateitį… O kaip duoklė Tėvynei? Kaip su Tėvynės, kurioje augai, kurioje išmokai tarti pirmą žodį, išmokai skaityti ir rašyti pirmą raidę, gynimu? Apie pirmą meilę ir pirmą pasodintą medelį aš jau nekalbu. Kai jai prireikė tavo jaunos nugaros – neri į krūmus.

reklama

Tai darosi norma. Štai iš kur toji migracija. O kaip patriotizmas? Kur jis dingsta? Nenoras žudyti, žinoma, svarus argumentas, bet jis tiktai priedanga gėdos, dėl atsisakytos atlikti prievolės savo Tėvynei. Norint, galima pateisinti viską, net savo dvasinį silpnumą ir tautos interesų išdavystę. Kai yra užtarėjų ir pritarėjų, žmogiškas ydos, įvyniotos į vatą, atrodo visai pateisinamos. Lietuviai, žinoma, kitokie. Jie pirmiausiai sulaukia kvietimo į karinį komisariatą, o tik paskui šengeniškai vizinasi gilyn į „eurokanapes“. Savi saviems eurospastukų nestato. Juk ir taip tik „trys milijonai“…

Nemaloniausia, kad LR vyriausybė geranoriškai toleruoja tokį kitų ES valstybių piliečių ne patriotiškumą. Jų Tėvynių atžvilgiu. Sakysite: „Nei tavo kiškis, nei tu kiškis“. Taigi, užsimerkti galima į viską. Galvą į smėlį ir toliau vaidinam didvyrius. Bet kuo toliau, tuo dar bus gražiau. Po pirmų pabėgėlių kibitkų bus antros ir trečios. Lietuviai Lietuvoje pasidarys mažuma. Ne dėl nenorėjimo daugintis be prezervatyvų, o dėl ES normomis apibrėžtų „genomodifikacijų, nekenksmingų ir nekaltų“ Epriedų! Nuo kurių bitės miršta nespėjusios sukalbėti poterių!

Tegul šaukiamojo amžiaus jaunimas nusispjovęs į visas morales „neša muilą“, londoniškame rūke skendinčio gero gyvenimo kryptimi? Dzin prosenelių žemė ir tėvų kapai? Jais tegul rūpinasi valdžia. Trauk devynios papročiai, kalba, pažiūros, tautinis mentalitetas.

Tačiau valdžia ne Rubiko kubas. Į visus ir į viską laiku atsisukti euroamerikonėjančiu veidu nebesuspėja. Gerai dar, kad ji tebesutinka būti tuo išganingu organu, kuris uždėjęs ranką ant Konstitucijos prisiekia: aukoti savo brangų laiką, sugebėjimus ir sveikatą dėl tautos bei valstybės interesų. Tačiau, kai valstybė valstybėje, atsiranda trintis tarp didžiųjų ir mažųjų suinteresuotumų. Deja, mažieji visada privalo nusileisti dantingesniems.

Dėl pabėgėlių antplūdžio galvą, žinoma, skauda visiems. Bet kol kas, tiesioginės grėsmės mūsų valstybei teoriškai kaip ir nėra. Jeigu ką – telefonas po ranka. Vienas skambutis į NATO viską išspręs momentaliai. Dėdė NATO ir teta Natienė gali viską. Ypač tuose daržuose, kurių nenori, arba tingi tinkamai prižiūrėti konkrečių šalių „pačių išsirinkti“ daržininkai. Ten, kur pilietiškumas ugdomas ne patriotiškumo pavyzdžiais, o kapitalizme mirkyta svetimų kultūrų patirtimi, labai patogi terpė migraciniam dilgėlizmui. Panašu, kad bus kaip su „Sasnovskio barščiais“. Lietuvių genofondo „eurogerintojai“ į nesaugomą, perparduotą žemę jau ateina – tiesiausiu keliu.

Šauksmas