Ar gali imigrantai būti lietuvybės skleidėjais? Liberalus ir tautinis požiūriai

2013 metais prie Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo apskritojo stalo apie tai diskutavo Seimo narys Eligijus Masiulis, Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas, akademikas Romualdas Grigas ir filosofas Vytautas Rubavičius. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas Jakavonis. Pateikiame ištrauką, kurioje koncentruotai atsispindi diskusijos dalyvių pažiūros į lietuvybę ir jos ateities perspektyvas.

Rolandas Paulauskas: – Norėčiau paklausti pono Masiulio, kaip liberalo. Jeigu čia būtų kunigas, aš jo paklausčiau, ar jis pirma lietuvis, ar pirma katalikas? Todėl klausiu liberalo: ar jūs pirma lietuvis, ar liberalas?

Eligijus Masiulis: – Be jokios abejonės: pirma lietuvis.

R.P.: – Tokiu atveju mes jau galime kalbėtis, bazė tam yra. Bet tokiu atveju, jūs esate netikras liberalas, nes tikras liberalas niekada nepasakys,kad jis pirma lietuvis. Nes yra tam tikra liberali ideologija, kuri to pasakyti neleidžia. Be abejo, gali iškilti ginčai, ką mes turėjome omeny, sakydami „pirma lietuvis“. Nėra aiškių kriterijų, ką mes vadiname lietuviu.

E.M.: – Pagrindinis tikslas, kuris mus turi vienyti – kad lietuvybė ir mūsų valstybė klestėtų per amžius. Jeigu mes ignoruosime demografinę situaciją, kai esame išmirštanti tauta – išmirsime. Mums reikia tarpusavyje susitarti, lygiai kaip susitarėm dėl NATO ar Europos Sąjungos, kaip padaryti, kad gyventų 4 milijonai lietuvių.

reklama

R.P.: – Vienas klausimas. O jeigu jums iš Briuselio ateis reikalavimas balsuot už imigrantų kvotas. Kaip jūs balsuosit?

E.M.: – Pirmiausia, aš kalbu apie natūralų demografinį procesą. Žinoma, galima sakyti, kad 4 milijonus galima pasiekti ir prisivežus kiniečių…

R.P.: – Jūs atsakykite į klausimą, ar balsuosite už kvotas? Nereikia gražių žodžių, atsakykite konkrečiai.

E.M.: – Aš pripažįstu Europos Sąjungos taisykles, todėl balsuosiu „už“.

R.P.: – Štai jums ir atsakymas. Kaip aš galiu su jumis būti vieningas? Jūs kalbate apie lietuvybę ir čia pat balsuosite už kvotas.

E.M.: – Na gerai. Šiuo klausimu mes tikriausiai nevieningi. Bet juk tikslas –ieškoti sąlyčio taškų, o ne skirtumų.

R.P.: – Mes galime, žinoma, paklausyti jūsų tuščių žodžių, už kurių niekas nestovi. O kai paklausiau konkretaus dalyko, paaiškėjo, kad jūs einate prieš lietuvybę.

Vytautas Rubavičius: – Aš galėčiau pasakyti, kad balsuočiau už kvotas ir paaiškinčiau, kodėl.

R.P.: – Jūs balsuokite, už ką norite, bet tokiu atveju nekalbėkite apie lietuvybę.

V.R.: – Man atrodo, kad jūs apskritai nesuvokiate, kas tai yra lietuvybė. Nors pastoviai apie ją kalbate.

E.M.: – Jeigu mes XXI amžiuje mąstysime, jog galima užsimūryti tvora sienas, teritorijas ir tokiu būdu išsaugosim lietuvybę, tai mano galva, toks požiūris naivus ir lietuvybę diskredituoja ir nepadeda atsispirti kai kuriems neigiamiems reiškiniams, kurie ateina iš globalizacijos. Žaidimo taisyklės pasaulyje seniai pasikeitė ir reikia ieškoti būdų, kaip pagal tas taisykles žaisti.

V.R.:– Jeigu mes dalyvaujame Europos Sąjungos lygmens politiniame žaidime, mes labai aiškiai matome grėsmes. Bet taip pat mes galime toms grėsmėms nepasiduoti. Mes galime tas lėšas, kurių milijardus dabar sėkmingai iššvaistome, nukreipti lietuvybės įtvirtinimui kultūroje. Bet ar mes šiuo atžvilgiu mąstome kaip nacija? Mes tas lėšas iš kultūros ministerijos iškėlėme į aplinkos ir ūkio ministeriją. Jeigu mes nemąstome kaip nacija, nors turime visus nacijos atributus, tai jokios kvotos nepadės. Mes sunyksime, nes šis pasaulis – tai raidos pasaulis. Ir lietuvybė turi būti nepaliaujamai kuriama. Jeigu mes prarandame kūrybinę lietuvybės palaikymo galią ir net nesuvokiame, kokiuose žaidimuose dalyvaujame, tai toks mūsų likimas…

R.P.: – Šiandieną Europos Sąjunga keičia tautų etninę aplinką. Mūsų šiandieninės problemos su lenkais išsispręs labai greitai, kai Vilniuje atsiras Šariato patruliai. Lietuviai dažniausiai savo prigimtimi yra kaimiečiai nuo žagrės ir nemoka pažvelgti pora žingsnių į priekį. Todėl šiandieną pavojaus nematome ir galvojame, kad tas, kas vyksta Londone, pas mus niekada neateis. Tačiau kai tą problemą pamatys kiekvienas – bus jau vėlu ją spręst. Reikia neleisti tai problemai susidaryti. Palyginus su Vakarų Europa, mes esame geroje situacijoje. Mes turime galimybę suvaldyti situaciją, bet kaip matau, jūs balsuosite, kad ateitų naujos problemos.

reklama

V.R.: – Neturiu nei genetinio, nei kitokio būdo, kuriuo galėčiau išmatuoti lietuviuose lietuvybę. Man esminis dalykas – kalba ir kultūra, ir tas gimtinės jausmas ir susisaistymas su savo valstybe.

Esminė lietuvybės problema yra lietuvybės ideologijos, kuri galėtų apjungti ir tarppartines, ir kultūrines ideologijas, nebuvimas. Šita žemė mums skirta likimo. Čia mūsų gimtinė, ir jeigu mes jos nepuoselėsim, mes viską prarasim ir išnyksim kaip bendruomenė. Žaidimuose, į kuriuos mes įsijungėme, viskas priklauso nuo mūsų savimonės.

Aš nelabai suprantu pasisakymus, kad aplinka turėtų nesikeisti. Norime mes to ar ne, bet mes gyvename besikeičiančioje aplinkoje, mes ją keičiame savo veikla. Būtų geriau, jei tas vyktų sąmoningai ir atsižvelgiant į mūsų nacionalinius interesus.

R.P.: – Gyvenimas yra ne teoriškas, bet praktiškas. Visa tai, ką jūs vadinate globalizacija, tai nėra kažkoks savaiminis procesas. Pavyzdžiui, Osle visi tie svetimkūniai atsirado Norvegijos liberalų dėka. Jie tuos žmones pakvietė atvažiuoti. (Pagimdė Breiviką – Romualdo Grigo replika). Jokia globalizacijos banga jų ten neatnešė. Tai buvo tuometinio politinio elito sprendimas: įsivežti imigrantus. Eikime toliau. Prancūzijoje kiekvienas prezidentas, pradedant nuo 1975 metų, kasmet patvirtina imigrantų kvotą. Jeigu jis to nedarytų – šiandieną Prancūzijoje nebūtų galybės problemų, kurios yra. Todėl nereikia kalbėti, kad čia yra kažkokie nevaldomi procesai, kuriems mes turime neišvengiamai pasiduoti. Jie yra labai valdomi, labai kontroliuojami ir kreipiami tam tikra linkme.

V.R.: – Kodėl Prancūzijos vyriausybė tvirtina tas kvotas? Paprastas klausimas.

R.P.: – Todėl, kad 1975 metais prancūzai, išvaryti iš Šiaurės Afrikos, iš Alžyro, iškėlė sau idėją sukurti prancūzų kontroliuojamą Viduržemio jūros civilizaciją.

V.R.: – Štai matote, yra daug didesnių tikslų, kurie sėkmingai tarnauja prancūziškumui tvirtinti ir skleisti!

R.P.: – Jeigu mes taip žiūrėsime į lietuvybę, tai be abejo. Jeigu po penkiasdešimt metų kovo 11-ą švęs susėdę kiniečiai, tai nekalbėkime apie tautą ir lietuvybę. Bus visiškai kitas sąvokos „lietuvybė“ turinys. Kovo 11-ą sėdės visai kitų spalvų, kitų rasių žmonės, galbūt lietuviškai kalbės, gal net „Pabudome ir kelkimės“ dainuos…Bet mano anūkų ten nebus!

Vytautas Rubavičius: – Labai džiaugsiuosi, jeigu taip bus.

R.P.: – Tai jūs džiaukitės, jei norite. Aš tik sakau, kad mes niekada nesusitarsime ir jokios vienybės iš principo būti negali. Tik žmonės, kurie mus žiūrės, klausys, skaitys – turi apsispręsti, su kuo jie? Ar su tokiais, kaip jūs suprantate lietuvybę, ar su tais, kurie lietuvybę supranta kitaip?

Tekstą užrašė ir redagavo Kazimieras Juraitis

Visą diskusiją galima pamatyti čia:

Šauksmas