Vitalijus Balkus. Maistas. Kiek jo prapuola?

Maisto suvartojimo tema tampriai susijusi su žmonių, kuriuos gali išmaitinti Žemė, skaičiaus tema. Pirmas bandymas suskaičiuoti, kiekgi gali planeta išmaitinti žmonių, buvo padarytas XVII amžiaus pabaigoje, ir tą padarė Antonis van Levenhukas. Jis suskaičiavo, kad Žemė gali išmaitinti virš 13 milijardų gyventojų. Dabartiniai mokslininkai mano, kad planeta gali išmaitinti apie 17 milijardų netgi tuo atveju, jeigu žemės ūkis bus ekologiškas.

Maisto išmetimas tampa labai svarbia tema. Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis išsivysčiusiose valstybėse maisto išmetama apie trečdalis. Daugiausia, žinoma, išmeta Vakarų Europos valstybės ir JAV, tačiau nereikia manyti, kad jo neišmeta ir vargingesnės šalys. Įdomu tai, kad per pastaruosius 70 metų išmetamo maisto kiekis padvigubėjo. Kol maisto verslas buvo smulkus – smulkus gamintojas, smulkus pardavėjas – tol maisto išmetimas buvo sąlyginai mažas. Kuo labiau stambėja gamyba, kuo labiau centralizuojasi prekyba – tuo didėja išmetamo maisto kiekiai.

Kartais galvojama, kad maistą meta turtingieji. Tačiau tyrimais nustatyta, kad turtingi maisto išmeta mažiau, o turintys vidutines ir mažas pajamas maisto išmeta daugiau. Žmogus jaučiasi saugesnis, kai pas jį prikrauti „pilni aruodai“. Be to, žemesnes pajamas gaunantys žmonės linkę labiau paklusti reklamai. Marketingo specialistai tą puikiai žino ir tuo naudojasi.

reklama

Maistas – tai ne tik augalinės kilmės produktai, bet ir mėsa. Šiandieniniame pasaulyje mes įpratę žiūrėti į gyvūniją humaniškai. Tad štai: Švedijoje kasmet 30 000 galvijų užauginama, paskerdžiama, išdorojama, nuvežama į parduotuves ir – išmetama. Čia vien tik Švedijoje.

Labai aktualus šiandienos klausimas – badas Trečiosiose pasaulio šalyse ( nors šio pavadinimo aš labai nemėgstu, nes jis neatitinka realybės). Vakaruose išmetama maisto tiek, kiek jo pagaminama apskritai Centrinėje Afrikoje.

Dažnai iškyla klausimas, kas didžiausias maisto švaistūnas, ar vartotojas, ar pramonė ir prekyba? Į šį klausimą yra atsakymas. Statistika sako, kad europiečiai privatūs asmenys išmeta apie 100 kg maisto per metus ( kiekis vienam žmogui), o prekybos tinklai išmeta apie 300 kg per metus, skaičiuojant vienam žmogui. Akivaizdu, kad švaistant maistą jų indėlis didesnis, negu pavienių asmenų.

Dar vienas svarbus aspektas – vartojimo egoizmas. Sakoma: kodėl aš turėčiau maitinti Afrikos gyventojus? Už savo pinigus perku, noriu – valgau, nenoriu – išmetu. Toks požiūris liečia visus, nes nemaža dalis dabar į Europą plūstančių imigrantų iš savo šalių bėga ir nuo maisto stygiaus.

Su maisto klausimu susijęs ir vanduo, jo trūkumo problema. Vakaruose išmetam maistui tenka ketvirtadalis viso suvartojamo gėlo vandens. Tai – milžiniški kiekiai.

Dažnai sakoma, kad maisto problema neišsprendžiama, nes žmonių perdaug. Toks požiūris atsirado dar XIX amžiuje,kad žmonių skaičius Žemėje buvo milijardas su trupučiu. Toks požiūris– tai būdas pateisinti karus, socialinę nelygybę ir yra melagingas. Bet dabar atsirado modernesnė tokio požiūrio versija: neva maisto trūkumas toks didelis, jog jį išspręsti gali tik kažkokia moderni technologija. Tikriausiai jau supratote, kad kalbu apie GMO – genetiškai modifikuotus produktus. Tokia versija buvo paplitusi iki 2008 – ųjų metų, kai Jungtinių Tautų ekspertai pripažino, jog GMO – joks vaistas nuo bado, maisto trūkumas – sisteminė vadybos problema. Maisto trūkumas atsiranda dėl prasto maisto paskirstymo.

Dėl GMO naudojimo bendras derlingumas padidėjo nuo 10 iki 30 procentų. JTO ekspertai pažymėjo, kad tokius rezultatus galima gauti ir taikant tradicinius selekcijos būdus, jau žinomas tradicines agrotechnologijas. Bet esminė GMO problema ta, kad tai yra būdas per autorines teises, per patentinę apsaugą monopolizuoti maisto auginimą ir deja, bet mes labai sparčiai link to artėjame.

Tarp kitko, mes įpratę manyti, kad maisto trūksta vargingesnėse šalyse. Nieko panašaus. Kompleksiniai tyrimai parodė, jog Jungtinėse Valstijose 26 procentai žmonių turi problemų dėl maisto. Reikia neužmiršti, kad yra ne tik kiekybės, bet ir kokybės klausimas.

Dar vienas dėsningumas: kuo didesnė dalis pramoninio maisto yra rinkoje, tuo daugiau jo išmetama. Nes didžiulės įmonės ir ūkiai, užėmę didelę rinkos dalį, gali sau leisti ir didelius nuostolius, nes praktiškai tampa monopolistais. Jie gali sau leisti išmesti ir 20, 30 procentų savo produkcijos, ir vistiek jų veikla bus pelninga.

reklama

Reikia neužmiršti, kad maisto atliekos yra ir taršos šaltinis. Dabar madinga kalbėti apie globalinį atšilimą. Siūlau netikėti viskuo, kas apie globalų atšilimą šnekama. Tačiau 1 tona maisto atliekų sukuria 4,2 tonos CO2, t.y. anglie dvideginio, ir priedo metano, kuris yra toksiškas. Yra ir kitų taršos problemų – užteršimas hormonais (mėsos pramonėje), antibiotikais. Štai anglai tyrimais nustatė, kad pusė upinių žuvų dėl užteršimo hormonais tapo nevaisingomis.

Be abejo, yra tokių, kurie korporaciniam maisto pasauliui priešinasi. Vienas iš tokių pavyzdžių – tai prieštaringas, kontraversiškas Freedom judėjimas. Jam priklausantys žmonės susirenka maistą iš atliekų konteinerių ir jį suvartoja. Be abejo, nekviečiu tuo užsiimti, nes ne visiems tai priimtina, bet toks reiškinys egzistuoja. Monopoliniam pasauliui galima priešintis ir kitaip. Juk ne viskas dar monopolizuota. Galime pirkti iš smulkių gamintojų, pirkti ne daugiau, kiek mums reikia. Bet tuo mes problemų neišspręsime. Reikalingi ir politiniai sprendimai.

Tokie sprendimai turėtų būti susiję su maisto perskirstymu ir maisto rinkos reguliavimu. Buvo labai keista girdėti, kaip prieš rinkimus Prancūzijoje Orlandas kalbėjo apie būtinybę perskirstyti maistą. Nes maisto pramonė yra labai stambus verslas ir be abejo turi įtaką politikams. Nenuostabu, kad po rinkimų tos kalbos dingo.

Tas, kas nori pakeisti situaciją, turi kalbėti ne apie maisto problemą, o apie pačią sistemą. Sistemą, kuri paremta begalinio plėtimosi teorija, kad turime vis daugiau gaminti ir daugiau suvartoti. Tai – liberalioji, laisvosios rinkos doktrina.

Kyla natūralus klausimas, kodėl to nedaro Žalieji? Todėl, kad bet kokia stambi partija priklauso nuo kokios nors pramonės ar ūkio šakos. Lietuvoje yra dvi veikiančios Žaliųjų partijos. Viena iš jų susijusi su utilizavimo verslais, kita – kryptingai atstovauja stambų agroverslą.

Dar vienas argumentas, kuris galėtų paskatinti egoistus susimąstyti. Jei mes nepaliaujamai didiname maisto gamybos ir jo suvartojimo kiekį – žemė alinama. Kuo daugiau pagaminama, tuo daugiau trąšų reikia jai atstatyti. Ne veltui juk nustatyta,jog vitaminų ir vertingų medžiagų kiekis daržovėse nuolatos mažėja. Ir jokiomis papildomomis priemonėmis negalime to sumažėjimo atstatyti.

Jeigu norite valgyti švarų ir pilnavertį maistą –jis turi būti auginamas nenualintoje žemėje.

Dar vienas svarbus dalykas – utilizavimo verslas, kaip paskata maisto švaistymui. Neseniai teko kalbėti su vieno neįgaliųjų dienos centro vadove. Ji papasakojo, kad kartais iš prekybos centrų gauna perteklinio maisto. Pasirodo, kad nors tą maistą įstaiga ir gauna veltui, bet prekybos centrai verčiami mokėti už jo utilizavimą. Tokiu būdu utilizavimo verslo interesai statomi aukščiau už visuomenės interesus. Tokia yra visos tariamai „pažaliavusios“ Europos liga.

Bendrai paėmus, maisto planetoje išmetama 1,3 milijardo tonų. Vakaruose išmetama 230 mln. tonų, o Afrikoje išauginama 218 tonų. Jei visas Vakaruose išmetamas maistas atsidurtų Afrikoje – maisto problemos ten nebūtų.

Tiek trumpai apie maisto švaistymo problemą.

Domėkimės, švieskimės ir būkime sąmoningi!

Šauksmas