Ko laukti iš Vakarų demokratijos

Ar yra demokratija toji „nustipusi katė“, kurią Vakarai stengiasi įbrukti visam pasauliui už nemažus pinigus? Kaip liudija viena iš svarbiausių XX amžiaus strategijų, šita mintis daugmaž atitinka realybę.

Kaip sakė Li Kuanas Ju, žymus Singapūro valstybės veikėjas, „demokratijos perteklius veda į palaidumą ir betvarkę, o tai trukdo vystytis valstybei“.

Vakarams demokratija yra religija, ir tokia šventa, kad jie pasirengę subombarduoti bet kurią šalį iki paskutinio pastato, kad tik pasėtų ten demokratijos sėklas. Tačiau Li Kuan Ju nuomone, demokratiniai metodais patys savaime neturi jokios vertės. Visa esmė slypi valdymo kokybėje. Singapūro lyderis manė, kad svarbiausia valstybės pareiga yra stabilios ir sutvarkytos visuomenės formavimas, visuomenės, kuri užtikrina žmogui teisę į sotumą, stogą virš galvos, darbą ir sveikatą.

Li Kuan Ju formulavo savo nuomonę tokiu būdu: „demokratija – vienas iš būdų pasiekti šį tikslą, tačiau jeigu nerinkiminiai metodai pasirodo esantys efektyvesni, siekiant išsikeltų tikslų, tada aš esu prieš demokratiją. Žvelgiant moraliniu požiūriu, tikslas neturi nukentėti vardan jo siekimo priemonių“.

Per savo rinkiminę kampaniją 1980 metais Li Kuan Ju pasakojo, kiek kainavo mažos ir purvinos kolonijinės faktorijos pavertimas viena iš turtingiausių planetos valstybių: „Kad ir kas bevaldytų Singapūrą, jis turi būti griežtas, arba iš karto pasiduoti. Tai ne kortų žaidimas. Tai jūsų ir mano gyvenimas. Aš paaukojau visą gyvenimą, kad sukurčiau valstybę ir tol, kol esu valdžioje, niekam neleisiu viso to sugriauti“.

Li žinojo, ką kalba. Jam valdant, Singapūras pavirto vienpartine valstybe. Jis persekiojo kitaminčius, ribojo žodžio laisvę, įvedė kolektyvinę atsakomybę ir netgi uždraudė kramtomąją gumą. Ar buvo jis tironas? Tikslesnis būtų išsireiškimas „geranoris diktatorius“. Singapūro gyventojai mylėjo jį už tai, kad jis pakėlė jų gyvenimo lygį ir, kas dar svarbiau – tautos prestižą.

reklama

Li Kuan Ju valdė nuo 1959 iki 1990 metų. Per tą laiką šalis patyrė sukrečiantį ekonominį augimą. Kai jis tapo ministru pirmininku, metinės pajamos vienam gyventojui siekė 400 dolerių. Šiandien – apie 56 000.

Tai, kad demokratija gali tapti pražūtinga valstybei, gali pademonstruoti Indijos pavyzdys. Gremo Alisono, Roberto Blekvelo ir Ali Veino knygoje „Li Kuan Ju: meistro pamokos Kinijai, Amerikai ir visam pasauliui“ yra skyrius, skirtas Indijai. Li pasisako sau būdinga tiesmuka maniera: „Indija tuščiai iššvaistė ištisus dešimtmečius, užsiimdama valstybiniu planavimu ir kontrole, kas panardino šalį į biurokratiją ir korupciją. Decentralizuota sistema galėjo leisti tokiems centrams kaip Bangaloras ir Bombėjus augti ir klestėti… Indija – šalis, kuri taip ir netapo didi. Jos potencialas neatskleistas, nepakankamai realizuotas.

Li manymu, būtent Indijos konstitucinės sistemos ir politinės santvarkos suformuoti apribojimai sutrukdė šaliai sparčiai žengti į priekį. „Kad ir ką sugalvotų politinė vadovybė, jai tenka įveikti begalę kliūčių centre, o paskui imtis dar sudėtingesnių priemonių atskirose valstijose… Indai judės į priekį tuo greičiu, kurį lemia konstitucija, gyventojų etninė sudėtis, rinkiminės procedūros ir koalicinės vyriausybės, o tai labai apsunkina sprendimų priėmimą. Be to, populistinė demokratija daro Indijos politiką mažiau nuoseklia dėl nuolatinių pokyčių valdančiosiose partijose“.

Jeigu Singapūras būtų pasirinkęs demokratiją, ar įsmuktų į betvarkę, kaip Indija? Ar būtų jis šiandien mažiau klestintis? Atsakymų reikia ieškoti Rusijoje, kuri eksperimentavo su nežabota demokratija, o paskui, prie Putino, perėjo prie griežto centralizuoto valdymo.

Kai žlugus komunizmui Rusijoje atsirado demokratija 1991 metais, ji buvo pernelyg laisva. Šalis atiteko kriminaliniams sindikatams, oligarchams ir įvairaus plauko oportunistams. Ekonomiką, kurią distanciniu būdu valdė TVF, atsidūrė laisvo kritimo būsenoje ir sparčiai artėjo prie dugno.

Tačiau Vakarų požiūriu viskas buvo puiku. Rusų tautos kančios jiems neturėjo jokios reikšmės. Netgi priešingai, kitados išdidžių II Pasaulinio karo veteranų, kurie buvo priversti pardavinėti už duonos kąsnį savo kovinius medalius ir ordinus nuotraukas su džiaugsmu publikavo tokie įtakingi leidiniai kaip „Time“, „Newsweek“ ir „The Economist“.

Jei Maskva būtų toliau ėjusi šiuo keliu, šalis būtų sugriauta. Rusijos pramonės pagrindas būtų sunaikintas, jos karinis laivynas surūdytų uostuose, o galingos raketinės pajėgos visiškai degraduotų.

Tačiau atėjo Putinas.

Per pirmą prezidentavimo laikotarpį (1999-2008) Rusijos ekonomika augo vidutiniškai 7-iais procentais per metus. Per tuos metus pramonė išaugos 75-iais procentais, o realios gyventojų pajamos padvigubėjo. Vidutinis mėnesio uždarbis padidėjo nuo 80 dolerių iki 600. TVF, kuris iš visų jėgų stengėsi sunaikinti Rusijos valstybines korporacijas ir bankus, pripažįsta, kad nuo 2000 metų iki 2006-ųjų vidutinės klasės atstovų skaičius Rusijoje padidėjo nuo 8 milijonų iki 55 milijonų žmonių. Namų ūkių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičius sumažėjo nuo 30% 2000-aisiais iki 14% 2006-aisiais.

Kaip Putinui pavyko to pasiekti? Pirmiausiai jis atsisakė idėjos, kad vakarietiškos demokratinės vertybės yra universalios. Būtent taip savo laiku pasielgė Li Kuan Ju Singapūre. Kaip mėgsta kartoti Singapūro premjeras, „aš netikiu kad galima įdiegti šalyje vienus ar kitus standartus, kurie svetimi jos tautai ir nesusiję su šalies istorija“. Jo manymu, „reikalauti, kad Kinija pavirstų demokratija, kai per 5000 savo egzistavimo metų ji niekad neskaičiavo balsų, būtų absoliučiai įžūlu“.

reklama

Vakarų demokratijoje partija ar kandidatas, gavę daugumą balsų, tampa nugalėtojais. Tokia sistema gali pasirodyti teisinga ir sąžininga, tačiau realybėje tai gali sukelti siaubingas pasekmes. Pavyzdžiui, didelis kandidatų skaičius gali paveikti balsavimą tokiu būdu, kad absoliučiai nepopuliarus politikas sugebės prasimušti į valdžią. Taip atsitiko Indijoje, kai Nacionalinio Kongreso partija valdė šalį daugiau kaip 60 metų nežiūrint į tai, kad neturėjo balsų daugumos. Amerikoje vakarietiška demokratija nesugebėjo užkirsti kelio 2000 metų prezidento rinkimų balsavimų falsifikacijų, kai Elas Goras surinko daugiau balsų nei Bušas ir vis tiek pralaimėjo, kas privedė iki 2003 metų Irako karo.

Putinas atsisakė tokių kleptokratijos formų, vagių valdžios, kurią eksportuoja Vakarai. „Mes neturime jokio noro gauti tokią pačią demokratiją kaip Irake“ – pareiškė jis Sankt Peterburge 2006 metais.

2012 metais, po pergalės rinkimuose ir trečios kadencijos pradžios Putinas pasuko griežtu kursu nesisteminės opozicijos atžvilgiu. Tarkime grupės Pussy Riot narės, sušokusios nepadorų šokį svarbiausioje Rusijos šventykloje, buvo pasodintos už grotų. Nevyriausybinės organizacijos, finansuojamos iš užsienio šaltinių, buvo įpareigotos registruotis kaip užsienio agentai. „Tiesioginis ar netiesioginis užsienio kišimasis į mūsų vidinius politinius procesus yra neleistinas“. – pareiškė prezidentas. – „Tie, kurie gauna pinigus iš užsienio savo politinei veiklai ir tarnauja svetimoms valstybėms, neturi teisės dalyvauti politinėje kovoje Rusijoje“.

Putinas ir Li Kuanas Ju laikosi panašaus požiūrio į tai, kokį demokratijos lygį laikyti pakankamu ir kur yra toji riba, kurią pasiekus demokratija pradeda virsti chaosu. Kaip ir Li, Putinas nesiteisina dėl savo veiksmų. Savo kalboje Kremliuje jis pareiškė, kad Rusija laikysis savo požiūrio į demokratiją ir atmes bet kokius iš užsienio peršamus standartus.

Li pasisakė prieš politinės demokratijos sistemos netobulumą per savo interviu 1999 metais: „Mano manymu, tautos pasirinkimas svarbus, bet aš nemanau, kad tautos pasirinkimas – tai tik dabartinės daugumos pažiūros. Sąvoka „tauta“, mano manymu, aprėpia būsimas kartas ir valstybę čia užgriūva ypatinga atsakomybė. Ji turi priešintis gyventojų siekiams sumažinti mokesčius ir didinti socialinę apsaugą, kas pablogins būsimų kartų gyvenimą. Tokiu būdu mes turime demokratija laikyti tokį valdymo būdą, kurį pasirenka tauta, įskaitant dabartinę ir ateinančią kartas“.

Skirtingai nei Putinas ir Li, kurie laikosi nacionalizmo idėjų, pirmasis Indijos premjeras Džavacharlalas Neru buvo absoliučiai neadekvatus ir paniręs į iliuzijas. Vietoje to, kad reformuotų pramonę ir padidintų gyvenimo lygį, Neru iššvaistė savo energiją visuotinės taikos chimerai. Šiandien jį vadina „šiuolaikinės Indijos griovėju“. Skirtingai nei Li Kuan Ju, Neru pasuko keliu, kurį paveldėjo iš savo ankstesnių kolonijinių globėjų. Jis įvedė vakarietišką demokratiją skurdžioje susiskaldžiusioje šalyje, kas baigėsi chaosu, sustabdžiusiu ekonomikos augimą ir sukėlė daugybę etninių bei religinių konfliktų.

Lyderis, kuris gina savo šalies interesus, nebūtinai turi būti tironas. Generolas Pinočetas, Vakarų marionetė, nužudęs tūkstančius Čilės gyventojų, buvo tironas. Li ir Putinas, priešingai, yra valstybės lyderiai. Dinamiškas Rusijos, Kinijos, Singapūro ir kitų šalių ekonomikų augimas leidžia daryti išvadą, kad autoritarinė gerovė, o ne demokratija šiandien yra protingas variantas renkantis valdymo sistemą besivystančiose šalyse. Tai dar vienas pavyzdys atsisakymo nuo Vakarų idėjų besivystančiame pasaulyje.

Prieš 2300 metų didysis indų mąstytojas, politikas ir valstybės veikėjas Čanakja pasakė savo traktate „Arthašastra“: „Pagrindinė valdovo pareiga – padaryti savo tautą laiminga ir patenkinta. Tauta yra svarbiausias jo turtas ir tuo pat metu – grėsmės šaltinis. Žmonės neparems bet kokios valdžios“.

Šiuo atžvilgiu Li ir Putinas laikosi vieningos pozicijos.

www