Europos „Gyvulių ūkis“

Europos dvejamintė. Orvelą beskaitant

Dž. Orvelo antiutopijos „Gyvulių ūkis“ ir „1984“ pasirodė prieš pusšimtį metų, tačiau jų fantastiniai siužetai tiksliai sutampa su šios dienos realijomis ir ouikiai išpranašavo Europos saulėlydį.

„Gyvulių ūkyje“ išbadėję gyvuliai alkoholiko Džonso fermoje sukyla ir dainuodami himną „Anglijos žvėrys“ išveja lauk šeimininką. Po tokios gyvuliškos „spalvotosios revoliucijos“ visą valdžią paima grupė kiaulių, kurioms vadovauja kuilys Napoleonas. Pastarasis paskelbia septynis laisvės ir lygybės priesakus. Kiaulės persikelia gyventi į fermerio Džonso namus, apsirengia jo drabužiais, geria jo vyną, pliekia kortomis su žmonėmis – kaimynais iš kitų fermų. Palaipsniui atsiminimai apie revoliuciją išsitrina ir kuilys Napoleonas panaikina šešis priesakus iš septynių, palikdamas tik vieną: „Visi gyvuliai lygus, tačiau kai kurie lygesni“. Žingsnis po žingsnio jis atsikrato buvusių bendražygių, susidorodamas su jais savo paties išdresiruotų šunų pagalba. O kuilys Spieglys drauge su besmegenėmis avimis kiekvieną dieną įtikinėja gyvulius, kad gyvenimas fermoje vis gerėja ir gerėja.

Antiutopijoje „1984“ (išleista 1949 metais) ši tema išplėtojama.

„Gyvulių ūkio“ paveikslą čionai papildoma Okeanijos supervalstybe, kuri susiformavo, susiliejus Amerikai ir Anglijai.

Okeanija kovoja dėl įsigalėjimo kitose pasaulio dalyse. Karas nėra sąžiningas, kadangi jis turi trukti nuolatos ir be pergalės, pagrindinis jo tikslas – išsaugoti egzistuojančią santvarką, naikinant ne tik žmonių gyvybes, bet ir žmogaus darbo vaisius, kadangi bendras gerovės lygio didėjimas gresia hierarchinės visuomenės žūtimi. Jeigu didžiulės žmonių masės taps raštingos, išmoks savarankiškai mąstyti, tai piliečiai atsikratys privilegijuotos mažumos kaip nereikalingos. O karas ir badas padeda išlaikyti atbukusius nuo skurdo žmones iliuzijų pasaulyje.

reklama

Valdžia Okeanijoje sukoncentruota Angsoco (anglų socializmas) partijos rankose. Partija dalinasi į Išorinę (masės) ir Vidinę (išrinktieji). Vidinės partijos rankose sukoncentruota visa valdžia ir visi turtai. Jos nariai gauna didelius atlyginimus ir turi priėjimą prie tokių rečiausių produktų kaip arbata, balta duona, pienas, tikra kava, vynas ir vaisiai. Išorinės partijos nariai gyvena skurde ir yra nuolat stebimi Minčių policijos.

Pati žemiausia kasta – nepartinis proletariatas – Proliai. Proliai palikti patys sau, jų tarpe klesti nusikalstamumas ir spekuliacija. Dar žemesnį rangą turi darbininkai iš atkariautų teritorijų. Ne to, romane užsimenama apie kastas, esančias dar aukščiau už Vidinę partiją.

Partiją įkūnija visur esantis Didysis Brolis, jo portretus nuolat galima matyti absoliučiai visur. Angsocas reikalauja visiško liaudies paklusnumo- intelektualinio, moralinio ir fizinio.

Pagrindinė Okeanijos bendravimo priemonė – naujakalbė, kuri formuojama pagal principą „Neįmanoma padaryti ir netgi pagalvoti apie tai, ko negali išreikšti žodžiais“. Sulig kiekvienu nauju naujakalbės žodyno leidimu, iš jo pašalinami žodžiai ir sąvokos, svetimos viešpataujančiai ideologijai.

Pagrindinis mąstymo būdas Okeanijoje – dvejamintė.

Ant pastato, kuriame dirba romano personažas, frontono kaba lozungai:

Taika – tai karas.

Laisvė – tai vergovė.

Nežinojimas – jėga.

Esminis žodis naujakalbėje – „juodbaltis“. Jis apjungia dvi viena kitą neigiančias sąvokas. Turimas galvoje įpratimas įžūliai, nepaisant jokių faktų tvirtinti tai, kad juoda yra balta.

Valstybės veiklą užtikrina keturios ministerijos.

Taikos ministerija, atsakinga už karinius veiksmus ir informavimą apie įvykius nesibaigiančiame Okeanijos kare su kitomis pasaulio supervalstybėmis.

Meilės ministerija, kuri užsiima minčių nusikaltėlių susekimu ir perauklėjimu – šie palaužiami fiziškai ir morališkai, o tada pasiunčiami į 101-ą kambarį, kad patirtų tai, ko labiausiai bijo pasaulyje tol, kol meilė Didžiajam Broliui nesunaikins juose savarankiško mąstymo ir žmogiškų jausmų likučių.

Tiesos ministerija – užsiima istorijos falsifikavimu, dezinformacijos platinimu ir proliams skirtos primityvios literatūros leidimu.

Gerovės ministerija paskirsto varganus resursus, kurių lieka, patenkinus karinius poreikius.

Orvelo antiutopijose ekonomika egzistuoja tiktai dėka karo ir skirta karui. Pagrindinė idėja – jei nėra karo, tai anksčiau ar vėliau ateina prekių perteklius, ideologinis chaosas, nepasitenkinimas ir, pagaliau, revoliucija. Dėl to, kad būtų išsaugota valdžia valdovų rankose, vedamas nesibaigiantis karas, kurio pagrindinis tikslas – reguliarus resursų naikinimas ir gyventojų privertimas rūpintis išimtinai išgyvenimu. Pergalės tokiame kare būti negali, smulkūs pasisekimai, vaizduojami kaip lemiamos pergalės, kaitaliojasi su smulkiais pralaimėjimais ir taip be pabaigos.

Pats sunkiausias iš visų įmanomų nusikaltimų Okeanijoje yra minčių nusikaltimas, baudžiamas mirtimi. Minčių nusikaltimu gali tapti bet kokia neatsargi angsoco nario mintis, bet koks neatsargus gestas ar žodis. Neteisinga ideologų požiūriu veido išraiška irgi – minčių nusikaltimas. Kova su mknčių nusikaltimais užsiima Minčių policija, tardymai vyksta Meilės ministerijoje. Kad būtų išaiškinti įtariamieji, naudojamas sekimas, kuriuo užsiima Minčių policijos agentai ir savanoriai, tame tarpe artimiausi įtariamųjų giminaičiai.

Skaitant knygą, parašytą daugiau kaip prieš 65 metus, negali nestebinti Orvelo kaip pranašo genijus. Tais laikais, kai po karo atsipeikėjusi Europa pradėjo kurti naują, laisvą nuo nacizmo visuomenę, anglų rašytojas įžvelgė, kurlink viskas krypsta. Entuziazmas dėl bendradarbiavimo su Vakarais, kurį patyrėme žlugus Tarybų Sąjungai, kurį laiką neleido pamatyti, kad Europos politinę sceną okupavo kuiliai ir spiegliai, įsigudrinę naudoti tokias organizacijas kaip Europos Taryba, Parlamento Asamblėja, Europos žmogaus teisių teismas savo nuožiūra ir išimtinai „gyvulių ūkio“ interesų labui. Visos tos žinybos laikui bėgant pasidarė panašios į Orvelo tiesos, meilės, taikos ir gerovės ministerijas. Ir pasidarė galutinai aišku, kad jos tarnauja pagrindinei „gyvulių ūkio“ idėjai – nesiliaujančio šiuolaikinės „Okeanijos“ karui su visu aplinkiniu pasauliu. Dabar jų dėmesio centre atsidūrė Ukraina.

reklama

Ir jie, europiečiai, kaip ir išpranašavo Orvelas, visada laikys save tais, kurie deklaruojamos laisvės sąlygomis bus „laisvesni“ už kitus.

Panašu, kad mūsų diplomatija tik dabar pradeda sveikti nuo streso, kurį sukėlė Vakarų „partnerių“ dvejamintė. Šiandien tenka mokėti už ketvirtį šimtmečio trukusias iliuzijas apie lygiateisį bendradarbiavimą su Europos ir Amerikos „gyvulių ūkiu“. Jeigu ne tos iliuzijos, niekas šiandien nesistebėtų dėl neįgyvendintų Minsko sutarties sąlygų, dėl kaltinimų Rusijai kad tai ji tų sąlygų nevykdo, dėl rengiamų naujų sankcijų, kai tuo tarpu Kijevas galutinai tas sutartis pažeidė. Atkakliai tvirtindami, kad juoda – tai balta, Vakarai pastoviai kaltina Rusiją agresyvumu. Ir nereikėtų stebėtis, kodėl Taikos ministerija supa Rusiją vis naujomis bazėmis. Lygiai taip pat neturėtų kelti nuostabos amerikiečių slaptų kalėjimų gausėjimas visame pasaulyje, juk tai tiesioginė Meilės ministerijos veikla, ministerijos, kuri po labai keisto rugsėjo 11-os teroro akto pavirto superministerija. Ir jau visai jokių klausimų nekeltų Europos publikos protų būsena, protų, kuriuos kasdien plauna Tiesos ministerija. Pridėkite prie to tai, kad šiandien Didysis Brolis atėjo į kiekvieno vakariečio namus per internetą. Kad išgyventų, kuilių ir spieglių režimas turi kontroliuoti kiekvieną. Tos vietos, kurių neįsisavino „gyvulių ūkis“, tampa antagonistiškos šiam režimui.

Europos lyderiai neatvažiavo į pergalės II Pasauliniame kare šventę Maskvoje ne tik dėl to, kad jų dvejamintės pažeistoje sąmonėje Rusija užpuolė Ukrainą. Jie neatvažiavo dar ir dėl to, kad bijo padaryti minčių nusikaltimą Didžioji Brolio iš už Atlanto akyse. Beveik užuojautą kelia Angela Merkel, aptikusi, kad iš visų pusių apkaišiota pasiklausymo įranga, priklausančia Didžiajam Broliui, kuris pavertė vokiečių žvalgybą savo tarnaite. Jai tenka su kančiomis atsikratyti iliuzijų, kad Vokietijos suverinitetas priklauso vokiečių tautai.

Negalima nepareikšti užuojautos Fransua Olandui, kuris pateko į spąstus su savo „Mistraliais“. Vargšas prancūzas blaškosi tarp būtinybės atimti duonos kąsnį iš nuosavų laivų statytojų, žinodamas, kad nei jam, nei jo partijai Prancūzijoje to nedovanos, ir tarp baimės būti pasiųstam į 101-ąjį kambarį.

Ypatingą užuojautą užsitarnauja lenkų politikai. Jie tarytum nežino, kau užatlantės kuilys Napoleonas niekad nepakylės jų iki „lygesnių už lygesnius“ lygio ir kad jų likimas – tenkintis nuograužomis nuo šeimininko stalo. O juk jie negali nesuvokti, kad draudimas rusų baikeriams važiuoti per Lenkiją – tai spjūvis ant ne tik tarybinių karių, paaukojusių gyvybes už Lenkijos laisvę, bet ir tų lenkų, kuriuos išskerdė ukrainiečių naciai Volynėje, kapų.

Ir visa tai labai liūdna, nes „gyvulių ūkio“ veikla sukasi apie vieną ašį – paversti karą dėl Okeanijos išlikimo nesibaigiančiu karu.

Orvelo romanas „Gyvulių ūkis“ baigiasi scena, kurioje suskivirčijusius žmones ir gyvulius sunku atskirti vienus nuo kitų. Tačiau mums, skirtingai nei autoriui, norisi tikėti, kad skirtumai išliks.

Europoje be kuilių ir spieglių valdžios ir be propagandos išmuštruotų avių egzistuoja blaivaus proto nepraradę žmonės, kurie atsisako klausytis Tiesos ministerijos. Jie anksčiau ar vėliau panaikins „gyvulių ūkio“ įvestą tvarką kaip prieštaraujančią ir įžeidžiančią didžios Europos civilizacijos palikuonis.

www