Atviras laiškas Darbo ir socialinės apsaugos ministrei A. Pabedinskienei, Žmogaus teisių stebėjimo institutui, žiniasklaidai

Nuotr. Dalia Grybauskaitė sugeba atvykti uždegti žvakelių, bet nesidomi, kai žmonės dar būna gyvi, ir kaip gi jie laikosi konkrečioje įstaigoje.

Negali likti abejingas ir nereaguoti į įvykius, vykstančius Vilijampolės socialinės globos namuose. Jaučiu moralinę atsakomybę ir pilietinę pareigą išreikšti savo nuomonę ir požiūrį į šiuo metu ten esančią situaciją.

Šiuose namuose dirbu 15 metų, todėl situaciją žinau gerai. Žinau, kaip buvo prieš daugiau kaip 10 metų, prieš 5 metus ir kaip yra dabar. Esu ta socialinė darbuotoja, kuri visada dirbo daugiau nei apibrėžta pareigybėse, savo gyvenimą – darbinį ir asmeninį susiejusi su neįgaliaisiais žmonėmis. Su tais neįgaliaisiais, gyvenusiais ir gyvenančiais tose, dabar visaip analizuojamuosiuose Vilijampolės socialinės globos namuose.

Šiuos namus palietė nelaimė, tad skauda kiekvienam ten dirbančiajam ir gyvenančiam asmeniui. Teisti ir smerkti visada esame greiti, nukirsti „galvas“ lengviausia. Tačiau niekas nesusimąsto, kodėl įvykiai ar nelaimės šiuose globos namuose taip susiklostė. Dirbant visuose globos namuose, teikiančiuose socialines paslaugas proto ir psichinę negalią turintiems asmenims, nuo nelaimių niekas nėra apsaugotas. Visur visko įvyksta, tik vienur tai iškeliama į viešumą, kitur gražiai užglaistoma. Mes esame tie namai, kur visi įvykiai yra viešai analizuojami. Tai nėra blogai, nes tik žinant tikrą realybę galima vykdyti pokyčius.

Pastarųjų metų įvykiai Vilijampolės socialiniuose globos namuose turi kelis aspektus. Vienas iš jų aiškiai parodo, kad tai didelė specializuota globos institucija, kuri, nepriklausomai nuo dirbančiųjų valios, tampa žmogaus teisių pažeidimo objektu. Globos įstaiga susideda iš dviejų tarpusavyje glaudžiai susijusių komponentų, tai gyventojai ir dirbantieji. Cituojant gerbiamą prof. J. Ruškų matome, kad „tokios įstaigos savaime reikalauja globotinių paklusnumo, suvienodina individualius gyvenimo ritmus ir aplinkas, įtvirtina konvejerinio pobūdžio paslaugas, atskiria nuo visuomeninių santykių, sukuria likimo įstaigoje amžinai neišvengiamybę”.Taip pat ir dirbantieji „dažniausiai neatlaiko depresinės institucinės aplinkos, praranda motyvaciją ir profesinį džiaugsmą, vertybiškai palūžta“. Mūsų globos įstaigoje gyvena virš 200 gyventojų ir dirba apie 200 darbuotojų. Skaičiai yra nemaži, parodantys institucijos didumą. Lietuvoje tokių didelių įstaigų, skirtų suaugusiems neįgaliesiems, yra 33 ir juose šiuo metu gyvena 6534 gyventojai. Šios institucijos smarkiai kritikuojamos Žmogaus teisių organizacijų, juose esminiai demokratijos principai – pasirinkimo laisvė, dalyvavimas visuomenės gyvenime, piliečių lygybė, saviraiška ir žmogaus teisės yra stipriai suvaržomi.

reklama

Labai gaila, kad papuolęs į tokią įstaigą asmuo, praktiškai nebeturi galimybės iš ten išeiti. Pavyzdys, mano ilgai ugdyta globotinė, papuolusi į tokią įstaigą, surado vienintelį kelią ištrūkti  – ištekėdama už kito mano buvusio globotinio, gyvenančio Kaune, savarankiško gyvenimo namuose. Džiaugiuosi, kad pagaliau 2014 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija patvirtino vadinamąją deinstitucionalizacijos programą ir šis planas – puiki veiksmų programa grąžinant negalių turinčius asmenis į visuomenę. Suprantu, kad šis deinstitucionalizacijos kelias yra sudėtingas, reikalaujantis tiek materialinių, tiek žmogiškųjų išteklių. Kviečiu visus – Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, Kauno miesto savivaldybę, nevyriausybines organizacijas, Kaune esančioms mokslo įstaigoms, pradėti ir padėti mūsų globos namams kuo greičiau pereiti iš institucinio į bendruomeninį globos ir ugdymo modelį.

Kitas aspektas, kurį noriu aptarti, tai dabar taip visų analizuojamas Vilijampolės socialinės globos namų direktorius L. Butkus. Daugiau kaip 13 metų man teko dirbti su direktoriumi J. Laurynu, kurį gerbiu ir esu dėkinga už daugelį šiame darbe išmoktų pamokų. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, įstaigoje prieš pusantrų metų pasikeitė direktoriai, todėl pasikeitė ir jų valdymo būdai – iš griežto autoritarinio buvo pereita prie liberalaus valdymo.

Tiek dirbantiesiems, tiek ir gyventojams, reikėjo laiko priprasti prie naujos tvarkos, o kai dar su nauju direktoriumi susijusios pertvarkos ir reorganizacija – tikrai visiems buvo išbandymas. Pertvarkų laikotarpiu visada būna nuskriaustųjų, pas mus tokiais tapo keli specialieji pedagogai – jų paslaugų atsisakyta. Suprantama, kad ne visi nori pasiduoti reformoms ir tada prasideda kariavimas rašant skundus, kviečiant įvairias komisijas, viešinant žiniasklaidoje kompromituojančius reportažus ir pan. Kyla klausimas, su kuo kariaujama – su direktoriumi, darbuotojais, ir kur skundėjai buvo prieš tris, penkis ar dešimt metų, nes tai ką skundžia, viskas yra iš praeities, niekas dabar neatsirado.

reklama

Atėjęs direktorius L. Butkus rado paveldą – įstaigą, nepasiruošusią licenzijavimui, fiksuojamus globotinius, nesutvarkytą dienos centrą ir pan. Direktorius per pusantrų metų padarė daug gerų darbų, už kuriuos kolektyvas jį gerbia ir palaiko. Taip pat būta ir klaidų, bet iš jų mokomasi. Nesvarbu, ar direktoriumi būtų L. Butkus ar kitas asmuo, skundiko scenarijus išliktų tas pats – bet kokia kaina pasiekti savo „teisybes“. Gerbiu bet kokį direktoriaus L. Butkaus sprendimą – atsistatydinti iš pareigų ar toliau likti ir daryti reformas mūsų įstaigoje. Labai nesinori dėl globos namus ištikusios nelaimės turėti dvi netektis.

Labai svarbus man aspektas yra darbuotojai, dirbantys tokiose institucijose. Šiuo metu, kai rašau šį laišką, esu toli nuo Lietuvos, tačiau visa širdimi su visais Vilijampolės socialiniais globos namų darbuotojais. Tik dirbantis tokioje įstaigoje gali suprasti ir užjausti, ką reiškia, kai ištinka įstaigą tokia nelaimė. Žinau, kad toje tragiškai žuvusio vaiko grupėje dirba geri ir atsidavę darbuotojai ir nelinkiu niekam būti jų vietoje. Tokia nelaimė gali atsitikti bet kuriam iš mūsų dirbančiam darbuotojui, bet kurioje grupėje, bet kurioje tokio darbo pobūdžio įstaigoje, nes visur yra ne po vieną nepaprastai sudėtingo elgesio gyventojų. Pastaruoju metu mūsų įstaiga pamažu darosi sunkaus elgesio asmenų perauklėjimo namais. Drįsčiau suabejoti, ar tikrai jiems čia skirta, ar jie neužima brangių globos namams skirtų vietų. Kada paaugliai, turintys nežymią proto negalią, bet stiprų elgesio sutrikimą yra apgyvendinami kartu su žymią ar vidutinę negalią turinčiais gyventojais, kada darbuotojai ir gyventojai yra jų terorizuojami, kyla daug klausimų. Kodėl Pabradės globos namuose gyvenęs vaikinas su stipriu elgesio sutrikimu apgyvendinamas Vilijampolės globos namuose, o ne analogiškuose Pabradės socialiniuose globos namuose, ar dvylikametis atvežamas iš Klaipėdos į „ekskursiją po zoologijos sodą“ ir apgyvendinamas mūsų namuose, nors arčiau Klaipėdos yra tokie pat Ventos socialiniai globos namai. Pagarba visiems darbuotojams, dirbantiems tiek Vilijampolės, tiek analogiškuose tokio pobūdžio įstaigose. Darbas sunkus, reikalaujantis pasiaukojimo, žinių ir didelės atsakomybės. Vilijampolės globos namuose dirba daug profesionalių, turinčių kompetencijas socialinių darbuotojų, specialistų, medikų, socialinio darbuotojo padėjėjų bei aptarnaujančio personalo. Nežiūrint mažo, beveik minimumo siekiančio atlyginimo, įtampos dėl nuolat rašomų įvairių skundų, apsilankančių komisijų, žiniasklaidos, darbuotojai savo globotiniams ir toliau atstoja mamą, tėvą, atiduoda savo jėgas, širdį, veža globotinius atostogauti ir pan. Linkiu jiems stiprybės šiame sunkiame laikotarpyje.

Šiuo metu dėl įvykusios nelaimės Vilijampolės globos namuose vyksta tyrimas, tikiu kad teisėsauga viską išsiaiškins ir Socialinės apsaugos bei darbo ministerija priims tinkamus, apgalvotus sprendimus, liečiančius globos namų dabartį ir ateitį.

Pagarbiai
socialinė darbuotoja Snieguolė Butrimavičienė