Nuoširdūs patarimai karo pabėgėlių užtarėjams

Neseniai sužinojau, kad esu dvasinis degradas ir žmogiškumo neturintis padaras. Visą šią įdomią informaciją apie save sužinojau vien dėl to, kad nesutikau garsiai skanduoti nuo karo sprunkančių pabėgėlių palaikančių šūksnių.

Jie juk kenčia, jų namuose chaosas ir mirtis, o be to dar ta nuotrauka su negyvu berniuku … Žodžiu, jei aš turėčiau nors kiek dvasingumo, supratimo ir vadovaučiausi fundamentaliosiomis Europos vertybėmis, aš tiesiog privalėčiau karo pabėgėliams groti ditirambus ir džiaugtis Europos kraujo atnaujinimu.

Bet problema tame, kad, koks bedvasis padaras bebūčiau, turiu vieną bjaurią ir gyventi trukdančią savybę – esu sąžiningas ir dažnai sakau tai, ką galvoju. Na, panašiai elgiasi ir kvailiai, tad, lai mano priešininkams aš kvailiu ir telieku.

Taigi, visada maniau ir manysiu, kad apie žmogų geriausiai kalba jo darbai. Žodžiai – tik kosmetinis remontas to, ką padarei, pasiekei, sukūrei. Nežinau, gal tokia mano nuomonė taip pat mane priskiria kvailųjų būriui, bet aš, kaip ir sakiau, galiu pabūti ir kvailelio vietoje, todėl šneku toliau.

Visiems, gailintiems karo nuvargintų pabėgėlių ir norintiems jiems padėti, pasiūlyčiau tai ir padaryti. Žinoma, žinoma, kažkas sakys, kad moralinis palaikymas yra taip pat labai svarbi ir vertinga pozicija, tačiau tokiu atveju aš pasiūlyčiau pabandymui susirasti, na, kad ir kokį alkaną katinėlį, šunelį (jau nekalbant apie išalkusį vaikutį) ir vietoj to, kad jį pamaitinti, pabandyti jį „palaikyti morališkai“ ir stebėti, kaip jam darosi geriau, kaip jis staiga pasisotina ir atsigauna.

reklama

Kalbant trumpai ir aiškiai – jūsų užjaučiantys ūkavimai ir dejavimai karo pabėgėliams absoliučiai neįdomūs, o jie mielu noru iš jūsų paimtų kelias fioletinės spalvos eurų kupiūras ar realiai pasidžiaugtų, jei jūs juos nugabentumėte į Angliją. Galima ir į Vokietiją.

Padėti galite ir neišeidami iš namų. Yra tokia organizacija, kaip „Caritas“ ar Emigrantų adaptacijos centras (ir dar daugiau), kurias, su google pagalba lengvai susirasite ir galėsite su dvasingu malonumu paaukoti sumą, atitinkančią jūsų suvokimą apie pagalbą nuo karo nukentėjusiam žmogui. Aukokite drąsiai, nesinervinkit, pinigai tikrai nors kiek pagerins pabėgėlių kasdienybę. Tiesa, apie tai nesužinos jūsų feisbuko draugai, nors iki šiol jūs parašėte net 5 pabėgėlius užtariančius ir „palaikančius“ „postus“, 22 kartus pasidalinote nuskendusio berniuko makabriška nuotrauka (įsivaizduokite, kad tai – jūsų sūnus ar anūkas) ir nesuskaičiuojamą kartų „palaikinote“ kitus pozityvius ir pabėgėlius užtariančius tekstukus.

Taip pat galima sėsti į automobilį, pašokti iki Budapešto (apie 1000 km, bet tai smulkmena) ir pasiūlyti savo nemokamas vairuotojo paslaugas, pasiimti kokią didelę pabėgėlių šeimą ir nuvežti iki Berlyno. Galite iš karto važiuoti su autobusu ir siūlytis. Viskas priklauso nuo to, kaip smarkiai norite žmonėms padėti.

Dar galima sukurti, pradžiai, kad ir feisbuke, viešą grupę, pavadinimu, pav., „Pabėgėlių laimė“ ar „Dvasingųjų – gerųjų žmonių ratas“ ir ten pradėti registruoti visus, sutinkančius į savo namus priimti pabėgėlių šeimas. Aišku, kai jie čia pasirodys. Grupėje galima diskutuoti su bendraminčiais, dalintis išmintingomis mintimis ir realiai ruoštis imigrantų antplūdžiui.

Galėčiau išvardinti dar šimtą ir vieną būdą, kaip realiai, be viešų pareiškimų ir skambių žodžių, padėti nuo karo bėgantiems žmonėms.

Tik, mielieji, ar jūs to norite? Gal jums mieliau viešai šūkauti apie savo meilę artimui ir praeiviui, o realiai nieko nedaryti? Gal jums daug patogiau skaityti kraują stingdančius straipsnius apie pabėgėlių mirtis jūroje, užrakintame autobuse ir garsiai tuo piktintis? O po to dairytis aplinkui ir stebėti, kas tuo reikalu daroma?

Žinoma, tai jums labai patogu: išreiškiate savo „pozityvią nuomonę“, pašūkaujate, kitų akyse angelėliu pasirodote ir savo sąžine nuraminate.

Ne, nenuraminate – užmigdote. Juk su miegančią sąžine daug patogiau, tiesa?