Dar vienas atsakymas atsakymui (dėl marksizmo, TSRS žlugimo ir Stalino interpretavimo)

Ydingos ideologijos gimdo ydingą ekonomiką. Būtent šis teiginys yra viso straipsnio pagrindinė mintis. Ir labai daug emocijų, kurios veržiasi per kraštus. Nemanau, kad, kalbant apie „šūdeličio parazitinę valdymo sistemą“, galima kažką įrodyti. Bet čia tarp kitko.

Taigi. „Ydingos ideologijos gimdo ydingą ekonomiką“. Ideologijos, idėjos. politiniai sprendimai, karalių veiksmai ir pan. – per visą žmonijos istoriją buvo manoma, kad būtent tai lemia žmonijos vystymąsį. Tik kapitalizmo, kaip kokybiškai naujos ekonominės formacijos atsiradimas, leido visiškai naujai pažiūrėti į žmonijos vystymosi istoriją.

Paaiškėjo, kad feodalizmo pakeitimas kapitalizmu tapo įmanomas tik tada, kai kapitalizmo elementai jau buvo pakankamai išsivystę, kai jau buvo buržuazija, kitaip tariant, kai jau egzistavo ekonominis pagrindas kapitalizmo vystymuisi. Visa tai buvo apibendrinta Markso „Kapitale“. Marksizmo įtaka šiuolaikinės politinės minties vystymuisi yra milžiniška. Pavyzdžiui, mąstantys buržuaziniai mokslininkai savo ir buvusios Tarybų Sąjungos problemas aiškina arba stengiasi aiškinti per ekonomines priežastis. Visa tai – marksizmo įtakos pasekmė, visa tai jau yra tapę savaime suprantamu dalyku. Ir tai visiškai nepriklauso nuo to, ar patys buržuaziniai politologai tai suvokia, ar ne.

reklama

Kitaip tariant, pagrindinis marksizmo teiginys, kad ekonomika galutiniame rezultate sudaro lemiamą faktorių, lieka nepakitęs. Jei politinis antstatas neatitinka ekonominės realybės, jis žlugs. Arba reikia pravesti ekonomines reformas. Bet reformos turi būti tikslios, reikia iki galo įsisąmoninti, ką norima pasiekti. Jei reformos nepavyks, politinis antstatas vis tiek žlugs.

Dar keletas žodžių apie tai, kad ydingos ideologijos gimdo ydingą ekonomiką. Prancūzų didžiosios buržuazinės revoliucijos idealai buvo labai humanistiški. Kaip idealai tų, kurie sukūrė JAV. Džefersono Nepriklausomybės deklaracija labai humanistiškas dokumentas. Kaip ir prancūzų revoliucijos Žmogaus teisiu deklaracija. Netgi laikotarpis panašus. Amerika buvo sukurta 1776 metais, prancūzų revoliucija prasidėjo 1789 metais.

Ir kas iš to?

Kad kapitalizmas supriešina žmones ir gimdo klasių kova, kuri savo įniršiu niekuo nesiskiria nuo klasių kovos feodalizmo laikotarpiu, paaiškėjo dar prancūzų revoliucijos laikotarpiu. Kad Amerika didžiąją dalį savo istorijos buvo priešiška darbo žmonių interesams, rodo visa jos istorija. Užtenka prisiminti laukinių Vakaru epopėją, darbininkų judėjimo istoriją, negrų kovą už savo teises.

Vakaru kapitalizmo aukso amžius – tai praeito šimtmečio 50-ji, 60-ji ir iš dalies 70-ji metai. Tai, kas dabar vyksta vakaruose, yra Vakarų kapitalizmo, kurį mes pažįstame, pabaiga. Bet visa tai, kas vyksta, tik patvirtina, kad politiniai dokumentai, politinės idėjos patys savaime negimdo nei ydingos, nei geros ekonomikos. Teiginys, kad pakeitus pasaulėžiūrą iš „žmogus žmogui vilkas“ į pasaulėžiūrą „žmogus žmogui draugas“, viskas pasikeis, yra tik tuščias garsas. Atsakymas slypi ekonomikoje – kokia nuosavybes forma vyrauja.

Dabar apie tai, kad būtent buvę partiniai tapo naujojo kapitalizmo kūrėjais. Visų pirma, Komunistų partija buvo valdančioji. Vadinasi, joje neišvengiamai turėjo būti karjeristų. Tai pirma. Ir antra: partinė demokratija Komunistų partijoje išnyko dar 1927 – 1929 metais. Būtent nuo tada partinė demokratija tapo formali, kai viskas apsiribodavo rankų pakėlimu.

reklama

Beje, šis faktas taip pat paneigia teiginį, kad ydinga ideologija gimdo ydingą ekonomiką. Kitaip tariant, kad idėjos eina priekyje. Partiniai įstatai garantavo partinę demokratiją ir, jei viskas būtų priklausę nuo jų, partinė demokratija niekad nebūtu išnykusi.

Atsakymo reikia ieškoti už partijos ribų. Visi tuometiniai vadovaujantys partiniai darbuotojai buvo įpratę prie kompromisų, jiems tai buvo elgesio norma. To laiko komunistai, kad ir patys principingiausi ir patys aktyviausi, nebuvo įpratę ginti savo poziciją, o taip pat savarankiškai kažką organizuoti be pirmo sekretoriaus leidimo. O dažnai neturėdavo netgi savo pozicijos – viskas priklausydavo nuo to, ką pasakys eilinis pirmas arba generalinis sekretorius.

Nereikia stebėtis, kad tokiomis sąlygomis vieni komunistai nuėjo tiesiog į šoną – jie nieko nedarė, nes jų niekas nemokė, kaip tokioje situacijoje elgtis. Kiti, turėję kišenėje partinį bilietą, labai greit persidažė ir visiškai sąmoningai tapo naujojo kapitalizmo gynėjais. Kiti nenorėjo kapitalizmo, bet faktiškai neturėdami jokių įgūdžių, išskyrus organizacinius, išmąstė, kad naujojo kapitalizmo sąlygomis vienintelė galimybė nemirti badu – tai, panaudojant dar egzistuojančius ryšius, privatizuoti tą nuosavybę, kuriai vadovavo. Žinoma, visa tai, kas išvardinta, nepanaikina partinių atsakomybės. Bet pirmiausia reikia žinoti kaip buvo, o ne kaip norisi.

Ir apie Staliną. Rašoma, esą „praktika parodė marksizmo ekonomines teorijos neatitikimą realybei, kurį galima buvo kentėti iki tam tikro momento, tačiau norint vystytis toliau, atėjo laikas peržiūrėti marksistines ekonomikos teorijas ir formuluotes. Pagal nutylėjimą tai reiškia, kad reikia peržiūrėti apskritai visą marksistinę politinę-ekonominę koncepciją, kaip praktikoje nepasitvirtinusią.“

„Pagal nutylėjimą“ – šie žodžiai reiškia autoriaus nuomonę, ką atseit norėjo pasakyti Stalinas. Bet pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką iš tiesu sakė Stalinas. Stalinas sakė tik tiek, kad Marksas aprašinėjo 19 amžiaus kapitalistinę Anglijos ekonomiką ir, kad 20 amžiaus vidurio socialistinei ekonomikai reikalingos naujos išvados. Ir tai iš tiesų taip.

Bet tai nereiškia, kad Stalinas atsisakė marksizmo. Klasikai (Marksas-Engelsas-Leninas) yra daugybę kartų sakę, kad marksizmo teorija yra ne dogma, o tik metodas, įrankis pažinti realybei ir daryti praktines išvadas. Kitaip tariant, kiekvienoje istorinėje epochoje atrodytų jau žinomas išvadas, pavyzdžiui, proletariato diktatūrą, reikia atrasti iš naujo. Vadovaujantis šiuo požiūriu, Stalino pozicija yra visiškai teisinga. Kitas dalykas, ar paties Stalino išvados apie socializmo ekonomiką yra teisingos. Čia galima ginčytis. Bet Stalinas niekur nėra atsižadėjęs marksizmo. Autoriaus išvados apie tai, ką atseit Stalinas norėjo pasakyti, yra paties autoriaus arba jo skaitytos literatūros kūrėjų fantazijos – jos neteisingos.