Ar Rusija – imperialistinė?

Anonimusas
+ 1 - 0
Автор: LTnacionalistas
Источник: http://revoliucija.org/2015/09/02/ar-rusija-imperialistine/...
7533-09-03 (2015 г.), читали 1478
0

Pažintiniais tikslais pateikiame neseniai išėjusio Olandijos „autonominių nacionalistų“ skelbiamo straipsnio „Ar Rusija – imperialistinė?“, kuriame, remiantis Vladimiro Lenino pateiktu imperializmo apibrėžimu, įrodoma, kad šiuolaikinė kapitalistinė Rusija faktiškai nėra laikytina imperialistine jėga, kokios yra JAV ir Vakarai. Pagrindžiama, kodėl socialistai ir anti-imperialistai turėtų palaikyti Donbaso žmones.

AR RUSIJA – IMPERIALISTINĖ?

 

Kriterijai, kuriais remiantis Rusija galėtų būti įvardijama kaip „imperialistinė“, yra vien tiktai karinio pobūdžio, t. y. faktas, kad ši šalis turi branduolinių ginkluotę ir yra rengusi du žiaurius karus Čečėnijoje. Tačiau karinės pajėgos ir agresija nebūtinai yra tai, pagal ką šalis apibrėžiama kaip imperialistinė.

Kaip jau yra pareiškęs Leninas, „Imperializmas yra kapitalizmas toje išsivystymo stadijoje, kada susidarė monopolijų ir finansinio kapitalo viešpatavimas, įgavo svarbią reikšmę kapitalo išvežimas, prasidėjo pasaulio pasidalijimas tarp tarptautinių trestų ir pasibaigė visos žemės teritorijos pasidalijimas tarp stambiųjų kapitalistinių šalių“ (Leninas, Vladimiras. „Imperializmas, kaip aukščiausioji kapitalizmo stadija“, Raštai 22 t., Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Vilnius, 1953, 252 psl.). Saujelės imperialistų pasaulinis viešpatavimas sudaro didžiausią kliūtį mažiau išsivysčiusių šalių ekonominiam vystymuisi ir socialinei pažangai. Pastovi imperialistinių jėgų kova dėl priėjimo prie rinkų, išteklių ir pigios darbo jėgos, veda prie nesibaigiančių imperialistinių karų dėl naujų turtų.

reklama

Rusija nuo Tarybų Sąjungos žlugimo niekada nesikišo į teritorijas, esančias už buvusios TSRS ribų, išskyrus itin ribotą intervenciją buvusioje Jugoslavijoje 90-ųjų viduryje, kuomet Rusai sutiko pabūti NATO „geraisiais policininkais“. Maskva vedė du negailestingus karus Čečėnijoje tam, kad užgniaužtų engtųjų čečėnų apsisprendimo teisę. Tačiau yra ir daugiau ne-imperialistinių šalių, kurios engia savo ribose gyvenančias tautines mažumas, pavyzdžiui, tamilus Mianmare (Birmoje). Rusija taip pat kovojo už Pietų Osetiją per karą su Gruzija; JAV palaikoma šalimi. Šio 2008 m. vykusio karo tarp dvejų ne-imperialistinių šalių metu vienintelė teisinga pozicija buvo revoliucinis defetizmas: ir Gruzijos, ir Rusijos darbininkai buvo suinteresuoti savų kapitalistinių valdytojų nuvertimu socialistinės revoliucijos keliu.

Po 1991-1992 m. kapitalistinės kontrrevoliucijos atsigavusi potarybinė Rusija sudaro istoriškai savitą ir nežinomą fenomeną. Kadangi Rusijos pramoninis vystymasis daugiausiai vyko kolektyvinės darbininkų valstybės ekonomikos sąlygomis, šiuolaikinė Rusija nepilnai atitinka kitų jau seniai gyvuojančių kapitalistinių šalių profilį. Per pastarąjį dešimtmetį dėl aukštų kuro kainų sustiprėjusi Rusijos ekonomika nemaža dalimi atsigavo nuo 90-ųjų kapitalistinės „šoko terapijos“. Tačiau ji neturi imperialistinei valstybei būdingos ekonomikos. Naujieji kapitalistiniai Rusijos valdovai turi didelę pramoninę bazę ir milžinišką infrastruktūrą gausius gamtinius išteklius turinčioje šalyje. Jokia Rusijos pramoninės gamybos šaka negali konkuruoti tarptautinėje rinkoje, išskyrus jos karinė pramonė, kuri didžiąja dalimi yra Tarybų Sąjungos palikimas. Skirtingai nei imperialistinės šalys, pasižyminčios kapitalo eksportu, Rusija išveža ne kapitalą, o gamtinius išteklius. Rusijos ekonomika yra stipriai priklausoma nuo jos naftos ir dujų sektorių, kurie 2013 m. sudarė 16% šalies BVP, 52% valstybės pajamų ir daugiau kaip 70% eksporto. Tai, kas turėtų reikšti „investicijas“ už šalies ribų, dažniausiai pasireiškia kaip kapitalo bėgimas į imperialistinius centrus arba vietas, palankias mokesčių vengimui.

reklama

Dalis Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) valdančiosios klasės siekia sąjungos su Rusija, mėgindama įgyvendinti tai, ką ji laiko esant „natūralia“ Vokietijos, kaip Eurazijos valdovės, rolę. Bet atlanticistai kaip Angela Merkel į Rusiją nežiūri taip priešiškai, kaip žiūri Vašingtonas. Tačiau iki šiandienos JAV ir VFR valdytojai išlaikė savo sąjungą tam, kad kiek galima sumažintų Rusijos įtaką kitose buvusiose tarybinėse šalyse. Tad ir VFR dominuojama Europos Sąjunga (ES) kartu su Vašingtonu išlaikė savo sankcijas prieš Rusiją dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje.

Esamieji imperialistai su JAV priešakyje ir toliau stumia Rusiją iš savojo klubo. Imperialistinis NATO aljansas išsiplėtė į Rytų Europą iki pat Rusijos pasienio (Estija, Latvija ir t. t.), o JAV intensyvina tankų bei kitos sunkiosios karinės technikos gabenimą į regioną ir pirmąkart nuo Šaltojo karo pabaigos NATO kalba apie savo branduolinių pajėgumų stiprinimą. JAV imperializmas taip pat palaikė „spalvotas revoliucijas“ su tikslu įvesti Vašingtonui palankius režimus skirtingose buvusiose tarybinėse respublikose. Pats naujausias šito pavyzdys – praėjusiais metais JAV palaikytas perversmas Ukrainoje, privedęs prie fašizmu infekuoto, kraštutiniškai antirusiško režimo.

Ar turėtume raginti visų Ukrainoje kovojančių pusių karius „nukreipti ginklus“ prieš savo kapitalistinius valdovus, t. y. ar mūsų pozicija turėtų būti revoliucinis defetizmas? Tokia buvo Lenino pozicija vykstant Pirmajam pasauliniam karui, karui tarp imperialistų dėl pasaulio perdalijimo tarp imperialistinių jėgų.

Priešingai tam atvejui, esamas konfliktas Ukrainoje yra tiesioginė JAV imperialistinių machinacijų pasekmė; pilietinis karas. Aktyvistai rytinėje šalies dalyje, kuri yra etniškai mišri, bet daugiausiai rusakalbė, sukilo, kadangi ultranacionalistinis režimas kelia grėsmę jos tautinėms teisėms. Kijevo režimas į tai reagavo mobilizuodamas kariuomenę ir neonacistinius savanorių batalionus, kurie bombarduoja miestus, žudo nekaltus civilius, naikina ligonines ir pramonės įrengimus. Būtina pabrėžti, kad nors sukilėliai rytuose ir yra palaikomi Rusijos, Maskva nėra suinteresuota rytų Ukrainos aneksavimu. Tai yra visiškai priešinga Kijevo režimo ir jo imperialistinių globėjų pakartotinam tvirtinimui, esą vyksta Rusijos kariuomenės invazija, kadangi Putinas aiškiai išvengė konflikto su Kijevo režimu.

Revoliuciniai socialistai privalo laikytis aiškios pozicijos šiame konflikte. Darbininkų klasės interesai tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje, tiek pasauliniu mastu slypi rytų Ukrainos gyventojų gynime ir jų apsisprendimo teisėje. Tai, kad mes kariniu požiūriu esame „prorusiškų“ rytų Ukrainos jėgų pusėje, dar nereiškia, kad mes palaikome nacionalistinių sukilimų lyderius ar Putino režimą. Mūsų vykdomas rytų Ukrainos žmonių gynimas remiasi Lenino požiūriu, kuris pabrėžė, kad tautų teisė į apsisprendimą yra būtina tautiniams antagonizmams įveikti, tuo būdu sudarant sąlygas skirtingų tautų darbininkams suvokti, kad tikrasis priešas yra ne kitos tautos, o „savoji“ valdančiųjų kapitalistų klasė.


100% Плюс 100% Plus
0% Минус 0% Minus
1   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

Отправить!

ВСЕ СТАТЬИВ ЛИТВЕВ МИРЕУ СОСЕДЕЙРАЗНОЕ






Sputnik.lt группа в Фейсбуке
Laisva informacija - laisvas žmogus!

ТОП статей

Reklama

Paveiksliukai


Video



Друзья'

Концепция Общественной Безопасности

Švieskis


Нас читают