LDiena.lt: kas gi išgąsdino žydkrikščių sektos hierarchiją visame pasaulyje?
Tai, kad Globalusis Prediktorius į Vatikano prižiūrėtojus paskyrė žydkrikščių europiniams klanams nepavaldų argentinietį, ar tai, kad turtais ir auksu aptekusiai bažnyčiai vis aiškiau duodamo užuominos, jog jiems už jų tūkstantmetį parazitizmą bus pateikta sąskaita?
Baimės kvapas sklinda nuo lietuviškų žydkrikščioniškųjų ProPatria.lt patriotų...
Bolivijos prezidentas indėnas dovanoja krucifikcinį kūjį ir pjautuvą Vatikano tijūnui argentiniečiui
ProPatria.lt: Katalikui visada kiek nejauku skaityti (ką jau bekalbėti – rašyti) tekstą, kuriame kritikuojamas popiežius. Ši tiesa, atrodo, Lietuvoje galioja dar labiau nei bet kur kitur. Be pagarbos Šventojo Tėvo autoritetui, čia savo vaidmenį atlieka ir šioks toks lietuviškas provincialumas – plataus akiračio, gebėjimo įsijungti į diskusiją svarbiausiais pasaulio ir Bažnyčios klausimais ar elementaraus teologinio raštingumo trūkumas.
Tai gerai matyti pernai vykusio ir šį rudenį vėl susirinksiančio Vyskupų sinodo šeimos klausimais kontekste. Nemaža Lietuvos krikščioniškos žiniasklaidos dalis, atrodo, apsimetė, kad Sinodo metu nieko svarbaus nevyko – ir tai tuo metu, kai viso pasaulio katalikiška spauda tik ir rašė apie beveik pavykusį liberalų bandymą įvykdyti perversmą prieš Bažnyčios mokymą arba, kaip mano kiti, nuo tos pasenusios doktrinos Bažnyčią „išsilaisvinti“.
Bet kol Lietuvos žiniasklaida tyli, pasaulio katalikai šiomis temomis karštai diskutuoja, kaip ir diskutuoja apie daugelį sunkiai suprantamų dabartinio popiežiaus sprendimų ir žodžių. Katalikiška spauda visame pasaulyje rašo apie kartais keistus Šventojo Tėvo teologinius pasvarstymus, rašo apie politines jo idėjas – gyvai jas svarsto, vertina ir kritikuoja.
Norime apie jas rašyti ir mes. Neslepiame, kad mūsų redakcija su džiaugsmu žvelgia į popiežiaus Pranciškaus pastangas kovoti su laisvosios rinkos ideologija, pontifiko teigimu, sukūrusią „naują, nematomą, o kartais ir realią tironiją“, kurioje žmonės, vėl cituojant Šventąjį Tėvą, „laikomi plataus vartojimo prekėmis“. Tačiau nerimą mums kelia tai, kad sąjungininkais šioje kovoje jis renkasi kairuoliškus judėjimus, antikrikščioniškus pačia savo prigimtimi – judėjimus, kurių idėjos gąsdinančiai panašios į tas, kurias savo kailiu dar neseniai buvo priversta patirti sovietų okupuota Lietuva. Nerimą kelia ir tai, kad ryžtingos paramos iš šv. Petro įpėdinio nesulaukia mūsų broliai krikščionys, šiomis dienomis žudomi islamo šalyse.
reklama
Tiek stebint Vyskupų sinodą, tiek vieno ar kito popiežiaus sprendimus, reikia nepamiršti, kad kur veikia žmonės, ten malonė, kurios Dievas tikrai nešykšti savo Bažnyčios aukščiausiesiems tarnams, susitinka su laisva valia, kurios Dievas iš tų tarnų taip pat neatima.
Pirmasis Vatikano susirinkimas, paskelbęs popiežiaus neklystamumo dogmą, apibrėžė labai griežtas šio neklystamumo ribas. Išskyrus išimtinius ir aiškiai šio susirinkimo numatytus atvejus, popiežius gali klysti kaip ir kiekvienas laisva valia apdovanotas žmogus, o katalikai gali ir privalo netylėti, kai mato jo sprendimus, kurie prasilenkia su Bažnyčios mokymu ir Tradicija.
Todėl, suvokdami tokią savo atsakomybę ir kartu nė kiek neatsisakydami savo sūniškos meilės šv. Petro įpėdiniui, siūlome savo skaitytojų dėmesiui vieno gerbiamiausių Italijos katalikų publicistų, didžiulio populiarumo susilaukusių knygų apie popiežių Joną Paulių II ir Tėvą Pijų iš Pietrelčinos autoriaus Antonio Socci tekstą apie pastarojo meto Vatikano politikos posūkius. Esame įsitikinę, kad Lietuvos katalikai, XX a. septintajame dešimtmetyje kentėję dėl Vatikano pasirinktos naivios Rytų politikos, negali likti abejingi, kai dėl panašios politikos neapginami mūsų broliai kituose pasaulio kraštuose. Todėl norime Lietuvos skaitytojams pristatyti nors nuotrupas tų debatų, kurie vyksta visame katalikiškame pasaulyje – galbūt tai bus nors mažas žingsnis pralaužiant tylą svarbiausiais Bažnyčios gyvenimo klausimais, kuri, deja, tiesiog spengia Lietuvos žiniasklaidoje.
Žemiau pateikto straipsnio autorius Antonio Socci
Drąsiai italų dienraščio „Libero“ antraštei („Popiežiaus partija. Vatikano politinis pasikeitimas“) reikėtų pridėti tik viena: popiežiaus Bergoglio partija ir Katalikų Bažnyčia yra du visiškai skirtingi dalykai, į ką jau kitą dieną, viešai ginčydamasis su vyskupu Galantino, atkreipė dėmesį Matteo Salvini.* Pastarąją idėją dar labiau nuskaidrino itin kandus interviu su politologų „karaliumi“ tituluojamu Giovanni Sartori:
„Man šis Vatikanas, kuris kalba tokias nesąmones, yra tikrų tikriausia tragedija. Jie visiškai nesidomi tikrais faktais ir koncentruojasi ties labai nereikšmingomis smulkmenomis.“
Politologas visuomet buvo linkęs kritikuoti Italijos politiką, tačiau į Bergoglio partiją kreipėsi sakydamas:
„Leiskite man užsiimti politologo darbu, o patys rūpinkitės dalykais, kuriais rūpinasi dvasininkai.“
Tačiau kas yra tie „tikrieji faktai“, kuriais turėtų rūpintis dvasininkai? Sartori yra negailestingas:
„Per dvejus metus Bergoglio Bažnyčios atstovai nepasakė nei žodžio apie krikščionių žudymą, katalikų skerdynes Afrikoje ir likusiame pasaulyje ar nuolatinį kurdų persekiojimą. Jiems reikia susikoncentruoti ties šiais dalykais ir palikti ramybėje klausimus, kurie neįeina į jų kompetenciją.“
Iš tiesų egzistuoja ne vienas sukrečiantis atvejis, kada krikščionys buvo pasmerkti mirti dėl savo tikėjimo (kaip Asia Bibi ar Meriam), kurių Bergoglio niekada neminėjo.
Tiesa, apie krikščionių žudymą popiežius yra kalbėjęs ne kartą, tačiau visuomet tai darė pavėluotai ir pernelyg abstrakčiai, vengdamas įvardinti tragedijos priežastis ar pasmerkti kankintojus, o užvis blogiausia –delegitimizuodamas „tarptautinės policijos“ intervencijas tam, kad būtų apsaugotos krikščionių bendruomenės, galinčios tapti potencialiomis žudynių aukomis (šių intervencijų desperatiškai prašė vietiniai vyskupai).
Kai Bergoglio kažkas išties rūpi, jis apie tai kalba nuolat, rimtai, entuziastingai ir net šiurkščiai. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie imigraciją, popiežius yra pareiškęs, kad turėtume priimti kiekvieną be išimties, netardami nė žodžio ir, žinoma, sumokėdami to kaštus.
Nieko panašaus nebuvo sulaukta ginant žudomus krikščionis. Tačiau popiežius niekada nėra pašykštėjęs pagarbių žodžių islamo pasauliui, net skelbdamas abejotino ortodoksiškumo ekumeninius teiginius.
Pavėluoti ir abstraktūs žodžiai, pasakyti apie persekiojamas krikščionių bendruomenes, nė iš tolo neprilygsta rūpesčiui, kurį popiežius dosniai žarsto, pavyzdžiui, ekologijai. Jis netgi parašė encikliką, skirtą apsaugoti „dumbliams, kirmėlėms, smulkiems vabzdžiams ir ropliams“, tuo tarpu apie persekiojamus krikščionis – nieko. Jis paskelbė rugsėjo 1-ąją pasauline maldos už ekosistemą diena, tačiau apie žudomus krikščionis – ir vėl nieko (nepaisant to, jog jie yra labiausiai persekiojama žmonių grupė planetoje).
Tiesą sakant, ekologinėje enciklikoje kalbama ne vien tik apie kirminus ir roplius, bet taip pat smerkiamas plastikinių puodelių bei oro kondicionierių (nors pastarųjų, beje, galima rasti ir Šv. Mortos namuose, kur gyvena popiežius) naudojimą. Tačiau popiežius niekada nėra pasmerkęs žudikų, naikinančių krikščionis.
Kodėl Bergoglio partija griežtai kritikuoja Italijos politikus, bet nepasako nei žodžio prieš islamistų ar komunistų režimus, kur yra žudomi krikščionys?
reklama
„Tiesa ta, kad daug lengviau (patogiau) kritikuoti politikus negu stoti ginti krikščionių,“ – rėžė Sartori, kuris pareiškė, jog Bergoglio yra „klastingas argentinietis ir turėtų susirūpinti tais klausimais, ties kuriais iš tiesų reikia koncentruotis“.
Sartori užduoda dramatišką klausimą Vatikanui:
„Ar svarbiau kalbėti apie partijų, vyriausybės ir parlamento haremą, ar apie religinius karus, plintančius šioje planetoje tarsi gaisras?“
Katalikų Bažnyčiai svarbiau rūpintis Jos persekiojamais [vaikais]. Tačiau Bergoglio Partijai tai neatrodo svarbu. Ir visa tai, pasak politologo, „diskredituoja Bažnyčią pasaulio akyse“.
Bergoglio partija (kuri nesirūpina tikėjimu ir doktrina) yra susikoncentravusi ties politika – bet ne vien tik Italijos politika. Jie nori sukurti popiežiui tam tikrą pasaulinę politinę lyderystę, kuri, kaip teigia Italijos kairiųjų partijų atstovai (ypač Bergoglio gerbėjas Bertinotti**), būtų kairuoliško antiglobalistinio pobūdžio.
Tai leidžia kalbėti apie senos pražūtingos išlaisvinimo teologijos, kurią teisingai pasmerkė Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, atgimimą ir suklestėjimą Romoje.
Įvykis, kone geriausiai nušvietęs šį sumanymą (numatytas dar 2014 Vatikano susitikime su antiglobalistų judėjimais, kur dalyvavo netgi Leoncavallo socialinis centras***), buvo nesena Bergoglio kelionė į Ekvadorą, Boliviją ir Paragvajų.
Sandro Magisteris**** atkreipė dėmesį į tai, jog šioje kelionėje „Pranciškus neslėpė savo simpatijų populistiniams dviejų pirmųjų šalių prezidentams, tuo tarpu trečiajam atvirai demonstravo šaltumą ir, supainiojęs faktus, netgi viešai priekaištavo jam dėl nusikaltimo, kurio šis niekada nėra padaręs“.
Tačiau šios kelionės vinis buvo medinis kūjis ir pjautuvas (su pritaisytu Nukryžiuotuoju), kurį Bergoglio ne tik priėmė kaip dovaną iš Moraleso (pasiimdamas su savimi į Vatikaną), bet ir laikė pasikabinęs ant kaklo medalioną su dirbinio reprodukcija stebint viso pasaulio žiniasklaidai. Negana to, ant popiežiaus kaklo taip pat kabojo tradicinis Bolivijos krepšelis kokainmedžio lapams – taip pat prezidento Moraleso dovana. Anksčiau niekada neregėti dalykai.
Kelionėje netruko paaiškėti ir „politinis popiežiaus Bergoglio manifestas“. Kaip pranešė Magisteris, tai įvyko Santa Kruso mieste popiežiui sakant kalbą „liaudies antiglobalistinių judėjimų“, veikiančių Lotynų Amerikoje ir likusiame pasaulyje, atstovams, kuriuos jis sukvietė jau antrą kartą per mažiau nei metus; abiem atvejais su „kokainmedžių augintoju“ Bolivijos prezidentu Evo Moralesu“.
Bergoglio „manifesto“ esmę puikiai paaiškino jo kolega tėvas jėzuitas Jamesas V. Schallis, buvęs politikos filosofijos profesorius Džordžtauno universitete Vašingtone: „Kiek galiu vertinti, šioje keistoje kalboje vargiai galima aptikti krikščioniško dėmesingumo asmens dorybėms, išganymui, nuodėmei, aukai, kančiai, atgailai, amžinajam gyvenimui ar žemiškajai ašarų pakalnei. Nuodėmės ir įvairios blogybės pakeičiamos socialiniais ir ekologiniais klausimais, reikalaujančiais politinių ir struktūrinių sprendimo priemonių.“
Žinia atkeliavo aiškiai ir garsiai. Kovo 13-ąją, antikapitalizmo dieną, rašo Magisteris:
„Leonardo Boffas, išsivadavimo teologas, atsivertęs į Motinos Žemės religiją, italų filosofas Gianni Vattimo, „Il Pensiero Debole“ („Silpnasis mąstymas“ – jo postmodernistinė filosofinė koncepcija) autorius, bei argentiniečių arkivyskupas Marcelo Sanchezas Sorondo, Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos kancleris ir svarbiausias popiežiaus Bergoglio patarėjas – visi turėjo ką pasakyti. Aidint gausiems aplodismentams ir šalia stovint patenkintam Sanchezui Sorondo, Gianni Vattimo skelbė apie naują tarptautinį „popiežišką“ komunizmą su popiežiumi Pranciškumi kaip neabejotinu jo lyderiu“.
Tačiau labiau nei komunistas, Bergoglio yra peronistas, besinaudojantis teologiniu liaudies mitu ir tuo slaptu „klastingumu“, leidžiančiu svaidytis kaltinimais kapitalizmui bei finansų pasauliui, tačiau – gerai įsidėmėkite – niekada nepuolant nieko konkretaus: nei Tarptautinio valiutos fondo, nei Europos ar Jungtinių Valstijų centrinių bankų.
Obama yra didžiausias Bergoglio rėmėjas, ir popiežius visaip kaip stengiasi išvengti kritikos („Kas aš toks, kad teisčiau?“) fanatiškai sekuliaristinei politikai, vykdomai Obamos, kuris gyvybės, šeimos ar lytiškumo klausimais yra atvirai priešiškas Katalikų Bažnyčiai.
Šiaip ar taip, kaip jau minėjau, Bergoglio partija yra viena, Katalikų Bažnyčia yra kita. Bet ar tai – visiškai priešingi dalykai?
Tam tikrais tikėjimo klausimais Bergoglio nusistatęs kategoriškai priešiškai. Galima teigti, jog Sinodas padėjo bombą po katalikybės doktrininiu pagrindu.
Jis netgi pareiškė Scalfari*****, kad „katalikų Dievo nėra“. Yra Bergoglio. Ir jo partija.
---
* Matteo Salvini – Lega Nord (Šiaurės lygos) politinės partijos lyderis, išreiškęs itin kritišką ir tiesmuką požiūrį apie dabartinį imigrantų antplūdį Italijoje. Jis ir vyskupas Galantino prieš dvi savaites pateko į viešą konfliktą po to, kai Italijos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius Galantino pasmerkė prieš pabėgėlių priėmimą pasisakančius politikus, pavadindamas juos „pigiais prekiautojais, kurie gali kalbėti visiškus niekus tik tam, kad gautų balsą“. Tąkart net ir centro kairės Vyriausybės vidaus reikalų ministras Angelino Alfano pripažino, jog Galantino pareiškimas buvo visiškai netinkamas: „Mes rodome pagarbą Italijos Bažnyčiai, todėl prašytume pagarbos ir mums.“
** Fausto Bertinotti – buvęs Italijos komunistų partijos lyderis.
*** Socialiniai centrai Italijoje vis dar yra politinės ir socialinės konfrontacijos židiniai.
**** Sandro Magisteris – italų žurnalistas.
***** Eugenio Scalfari – italų žurnalistas.
Versta iš Rorate Caeli
Друзья, сайт находится в состоянии глубокой переделки, поэтому приглашаю Вас вернуться через некоторое время.
Сроки неопределенны, но как только - так сразу.