Didžiausias genocidas žmonijos istorijoje vyko ne Vokietijoje, o Amerikoje

Dažnai klaidingai manoma, jog baisiausias ir daugiausiai aukų nusinešęs genocidas vyko Vokietijoje, Antrojo pasaulinio karo metais, kuomet vadovaujant Hitleriui, buvo nužudyta apie 6 milijonus žydų. (LDiena.lt - istorikai ginčija tiek tokį skaičių, tiek primena, kad fašistai visų pirma žudė savo ideologinius priešus - komunistus ir tik po to "žemesniųjų rasių" atstovus, todėl akcentuoti žydų žudymą yra grubus istorijos "paklodės tampymas"). Deja, daugelis pamiršta Šiaurės ir Pietų Ameriką, kurioje iki 15 amžiaus ramiai sau gyvenusių vietinių indėnų gyvenimą sudrumstė italas Kristupas Kolumbas. Stulbinantis, kelis amžius besitęsęs europiečių invazijos rezultatas: nužudyta daugiau nei 100 mln. indėnų, kurie šiuo metu sudaro vos 1% visų JAV gyventojų.

Nuo ko viskas prasidėjo?

1492 spalio 12 dieną pirmą kartą europiečiai, vadovaujami Kristupo Kolumbo įkėlė koją į salą, kurią vietos gyventojai vadino Guanachani. Minia smalsuolių stebėjo kaip iš valties išlipo barzdoti nepažįstamieji. Atėjūnai buvo tamsiaodžiai juodaplaukiai, pas daugelį veidai buvo sukapoti raupų- viena iš mirtinų ligų, kurias jie atneš su savimi į vakarinį pusrutulį. Nuo jų sklido sunkus kvapas (15 a. Europoje niekas nesiprausdavo), o rankose jie laikė durklus ir blizgančius saulėje pagalius.

reklama

Kristupas Kolumbas laivo žurnale rašydavo savo atsiminimus ir įžvalgas. Vos po dviejų dienų minėtame žurnale atsirado štai toks įrašas: „50 kareivių užtenka tam, kad juos visiškai parengti ir priversti daryti viską, kas mums reikalinga”… „Vietiniai gyventojai mums leidžia vaikščioti kur mes norime ir atiduoda mums viską, ko mes iš jų prašome”. Labiausiai europiečius stebino jiems nesuprantamas indėnų tautos dosnumas. Tai neturėtų atrodyti keista, nes tuo metu atvykėliai kaip tik pabėgo iš Europoje įsiplieskusio pragaro, kuriame jau mezgėsi pirmosios kapitalizmo idėjos.

Europiečiai sutikę indėnus neilgai trukus suprato, jog tai išskirtinė tauta.  Žmonių visuomenė, europiečių išnaikinta Karibuose, buvo moraliniu lygiu daug aukštesnė už pačius europiečius. Vietiniai gyventojai buvo pasiekę aukštą savitarpio būvio su gamta suderinamumą. Jie mokėjo gauti iš gamtos viską, kas jiems buvo reikalinga jos nenusekindami, o kultivuodami ir keisdami. Jie turėjo milžiniškas vandens fermas, kuriose augino iki 1000 didžiulių jūros vėžlių. Smulkią žuvį jie tiesiog rinkdavo jūroje, naudodami specialią žolę, kuri paralyžuodavo laimikį. Jų žemės ūkis buvo aukštesnio lygio nei europietiškasis ir buvo pagrįstas trijų lygių sodinių sistema. Jų būstai buvo erdvūs ir švarūs.

Kolumbo epochos genocide metai

Išnagrinėję Kolumbo amžininkų raštus, nesunkiai galime rasti stulbinančias paraleles tarp Vokietijoje vykdyto genocido ir Amerikoje europiečių masiškai žudomų vietinių gyventojų- indėnų.

Jau po vienerių metų, atradus „naująjį pasaulį“ ispanai naudojo analogiškus „hitlerinius“  žmonių naikinimo metodus, siekiu naikinanti ir versti vergais vietos gyventojus. Ispanų galvažudžių gaujos, su treniruotais užmušti žmogų skirtais šunimis, kankinimo įrankiais, kartuvėmis ir grandinėmis, ruošdavo reguliarias baudėjų ekspedicijas su neišvengiamomis masinėmis mirties bausmėmis.

Nepaisant indėnų svetingumo ir dosnumo, Kristupo Kolumbo širdis nesuminkštėjo. Atvykėlis pasinaudojo lengva galimybe įtvirtinti valdžią naujai atrastose žemėse. Kolumbas įpareigojo visus gyventojus vyresnius nei 14 metų kas tris mėnesius priduoti ispanams antpirštį aukso smėlio, arba 25 svarus medvilnės. Išpildžiusiems šią kvotą ant kaklo buvo kabinamas varinis žetonas, su nurodyta paskutinės duoklės davimo data. Žetonas suteikdavo jo savininkui trijų mėnesių gyvenimo teisę. Pagautam be šio žetono, arba su praleistu duoklės laikotarpiu, nukirsdavo abiejų rankų plaštakas, kabindavo jas ant aukos kaklo ir išsiųsdavo mirti į savo kaimą. Tuo tarpu Kolumbas toliau sėkmingai užsiiminėjo vergų prekyba išilgai vakarinės Afrikos pakrantės.

reklama

Indėnų tautos genocidas nestokojo žmogėdriško pelno troškimo ir protu nepaaiškinamų sadistinių formų. Kolumbo amžininkai aprašo, kaip ispanų kolonistai indėnus kardavo, iškepdavo ant iešmų ir degindavo  laužuose. Net vaikai buvo sukapojami gabalais šunų maistui. Kitus vaikus jie perskrosdavo savo ilgais kardais kartu su motinomis ir visais, kas stovėjo priešais. Negana to, milžiniška dalis indėnų mirė dėl juodųjų raupų, kuriuos europiečiai atplukdė į Pietų ir Šiaurės Amerikos teritorijas.

Indėnų gyvenimas šiandien

Daugeliui indėnų tenka susitaikyti, jog tik nedidelė dalis amerikiečių juos pripažįsta pilnateisiais piliečiais. Atrodo, indėnams turėtų būti jaučiama didelė užuojauta dėl prarastų žemių, pažeminimo ir beveik sunaikintos kultūros. Tačiau dauguma amerikiečių turi tik miglotas žinias apie indėnų tradicijas ir papročius, kas sąlygoja nesolidarumą, o dažnais atvejais ir rasinę neapykantą.

Nepaisant kelis amžius naikintos kultūros, JAV vis dar gyvena beveik 1% indėnų. Dalis iš pripažintų JAV bendruomenių turi rezervatus. Didžiausias yra navachų rezervatas, kuris dukart didesnis už Masačusetso valstiją ir turi 200 tūkst. gyventojų. Navachų rezervate veikia tik 400 įmonių. Beveik visos, išskyrus kelias anglies kasyklas, yra smulkios. Oficialus nedarbo lygis siekia 50 procentų, o vidutinės pajamos tesiekia pusę JAV vidurkio. Tiktai 22,5 procento namų, esančių šiame rezervate, naudojasi kokia nors telefoninio ryšio paslauga, be to, daugelis linijų yra per senos, kad būtų galima naudotis internetu.

Įdomus faktas, jog kalbėdami apie indėnų verslą amerikiečiai paprastai turi galvoje lošimo namus. Tačiau indėnų verslai dažniausiai kuriami už rezervato ribų, nes ten sukurti verslą yra labai sunkų. Nenorintys palikti rezervato, tačiau siekiantys pralobti, turi negailėti daug laiko ir pastangų, nes norint atidaryti verslą  rezervate, privaloma atlikti archeologinius tyrimus, gauti paramos raštą iš genties prezidento ir įveikti dar dešimtį biurokratinių kliūčių.

Reikia paminėti,jog  tikslus gyventojų skaičius žemyne europiečių atvykimo metu nežinomas. Skaičius svyruoja nuo 8 mln. Iki 112 mln gyventojų. Matyt, dėl šito skaičiau nesutaria indėnų kultūros šalininkai ir savo kilmę bijantys pripažinti amerikiečiai. Tačiau neįmanoma paneigti fakto, jog milijonai indėnų prarado savo namus ir dėl besąlygiško europiečių  noro valdyti naujai atrastas žemes, po mažu išskirtinė tauta praranda savo papročius ir tradicijas.