Tušti N. Numavičiaus atsiprašinėjimai: kapitalizme teisingumo nebus!

Jau garsiai vykstant „VP grupės“ šulų, Nerijaus Numavičiaus ir Mindaugo Marcinkevičiaus tarpusavio kovai, į visuomenės akiratį grįžo senoji „Spindulio“ istorija, kaip 2002-2003 metais „Maximos“ valdytojams pavyko, prisidengiant taip vadinama „labdara“, išsisukti nuo 76,2 mln. valstybei priklausančio PVM.

Prieš N. Numavičių besibylinėjantis M. Marcinkevičius, siekdamas savos naudos ir N. Numavičiaus asmenyje matydamas jau nebe sąjungininką ar lyderį, o priešininką, t. y. stambų ir pavojingą biznio konkurentą, kuriam norisi pakenkti, ima kalbėti apie įvairiausius nešvarius šio žmogaus darbelius, ko pasekoje ir visuomenėje vis netyla kalbos apie „VP grupės“ turtus ir aferas.

Įdomi detalė, kad smerkti N. Numavičių už „negarbingą verslą“ suskubo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri, tarp kita ko, vis negali pabėgti nuo „Spindulio“ istorijos šleifo, mat tais pačiais metais, kada, prisidengdami „Spinduliu“, kaip tariama neįgaliųjų labdaros organizacija, „VP grupės“ šuleriai „išplovė“ sau 76,2 mln. litų, ta pati D. Grybauskaitė ėjo finansų ministrės (2001-2004 m.) pareigas.

reklama

Apie tai labai įdomiai rašo „Laisvas laikraštis“, kuriame pažymima, kad, nors pagal visus įstatymus Finansų ministerija privalėjo atlikti griežtą „VP grupės“ prašymo susigrąžinti PVM, jokio patikrinimo nebuvo daryta ir „Spindulio“ aferai iš esmės buvo leista įvykti be jokių didesnių trukdymų.

Tai, nepaisant viešų moralizavimų ir lozungų apie „kovą su korupcija“, parodo gilų, nepaneigiamą šiuolaikinio Lietuvos valstybės aparato ryšį su stambiojo kapitalo grupuotėmis.

Šiuo akivaizdžiu tarpusavio ryšiu nereikia stebėtis: kiekviena valstybė savo prigimtimi yra ne kas kita, kaip konkrečios socialinės klasės įrankis, šiuo atveju, Lietuvos valstybė yra būtent buržujų kaip N. Numavičius ir Ko rankose esantis prievartos ir galios aparatas.

Būtų naivu manyti, kad šios valstybės teisinių ar kt. struktūrų baudžiamieji veiksmai N. Numavičiaus ar „VP grupės“ atžvilgiu galėtų būti daugiau nei tik parodomieji, t. y. viešas šou, skirtas liaudžiai sudaryti tam tikrą „teisinės valstybės“ ar „teisingumo“ iliuziją.

Apskritai tokio dalyko, kaip „garbingas verslas“, ypatingai kiek tai liečia stambų kapitalą, nelabai gali būti: kapitalizmas yra sistema, kurioje arba tu suvalgai kitus, arba kiti suvalgo tave; būtent tokia logika besivadovaudamas N. Numavičius ir į jį panašūs sugebėjo susikrauti milžiniškus, kitų žmonių darbu ir prakaitu pelnytus turtus.

reklama

Kapitalizmo apologetams nepatogi tiesa yra ta, kad iš esmės nėra nieko, ko kapitalas ilgainiui negalėtų padaryti dėl didesnio pelno – „Kapitalas bijo pelno nebuvimo ar labai mažo pelno, kaip kad gamta bijo tuštumos, Bet jei yra atitinkamas pelnas, kapitalas darosi drąsus. Užtikrinkite 10 procentų, ir kapitalas sutinka būti visaip panaudojamas; esant 20 procentų, jis darosi judrus; esant 50 procentų, jis stačiai pasiryžęs nusisukti sau sprandą; esant 100 procentų, jis sutrypia po kojomis visus žmonių įstatymus; esant 300 procentų, nėra tokio nusikaltimo, kurio jis nerizikuotų padaryti, nors ir grėstų kartuvės“ (K. Marksas. „Kapitalas“, I. t., V., 1958, 679 psl.).

Žinoma, dabar N. Numavičius, kaip ir pridera „padoriam“ buržujui, kuriam svarbus viešas jo asmens įvaizdis, ima „atsiprašinėti“ visuomenės už „Spindulio“ aferą, bet ir tai yra ne mažiau, bet dargi ir labiau veidmaininga, kaip D. Grybauskaitės moralizavimai „VP grupės“ atžvilgiu.

Pagaliau, šitokie „atsiprašymai“ nieko verti – reikėtų paklausti, kada ir kas atsakys už išvogtą Lietuvos turtą, sugriautą pramonę ir žemės ūkį, į ekonominę tremtį išvytus 1 milijoną lietuvių?

Kol egzistuos esama santvarka, dėl visų šių nusikaltimų neatsakys niekas, tuo labiau, net ir N. Numavičiaus ir kt. ekonominių nusikaltėlių patraukimas atsakomybėn, kuris šioje santvarkoje mažai tikėtinas, nedaug ką tepakeistų, nes neišvengiamai iškiltų nauji numavičiai ir naujos „VP grupės“ su naujais ir dar gudresniais „Spinduliais“…

Ir taip yra todėl, kad kapitalizme teisingumo nėra ir niekada nebus!

Tik tapdami realia politine jėga ir nuversdami kapitalizmą, kapitalo diktatūrą, Lietuvos darbo žmonės galės reikalauti realios tokių veikėjų atsakomybės už visus jų padarytus bei daromus ekonominius ir politinius nusikaltimus, o kol nebus tokio susitelkimo, tai ir tūlas numavičius galės ramiai sau pinigautis dirbančiosios visuomenės sąskaita.