Sudeginkit! Idėjas, knygas ir save

LDiena.lt: skiriama specialiai Trečiojo Chazarų Kaganato pocreotams Lietuvoje, iki užkimimo skanduojantiems "SLAVA UKRAINE!" ir "SUSTABDYSIME PUTINO PROPAGANDĄ!" ("Kijevas uždraudė dešimtis antiukrainietiško turinio rusiškų knygų").
---

„Ten, kur jie pradės deginti knygas, baigs degindami žmones”, – 1821 m. dramoje „Almansor” rašė vokiečių poetas Heinrichas Heine, prisimindamas Ispanų Inkvizicijos įsakymu sudegintus Korano tekstus. Po daugiau nei šimto metų, kai H. Heine gimtojoje Vokietijoje nacių sukurtuose laužuose tarp tūkstančių knygų liepsnojo ir paties H. Heine veikalai, liepsnose dingo ir jų autoriai bei milijonai kitų. Ar tai tik atsitiktinumas? O gal H. Heine pastebėtas priežastinis ryšys iliustruoja tikrąjį knygos draudimo ir deginimo principą: reikia naikinti mintis, o nepavykus – ir žmones. Atrodo, H. Heine minčių sunaikinimo galimybe netikėjo, tuo tarpu antrasis – žmonių naikinimo – etapas pasirodė itin realus. Jeigu šis principas vis dar galioja, pats laikas susimąstyti, juk XXI a. laužuose dingo ne vienas veikalas – liepsnojo ir „Haris Poteris”, ir „Šėtoniškos eilės”.

Mintis. Drausti

Pažvelgus į knygų draudimą per istorinę prizmę, akivaizdu, jog minčių cenzūra egzistuoja jau labai seniai. Vienas geriausiai dokumentuotų pirmųjų knygų draudimo atvejų yra 250m. prieš Kristų Kinijoje įvestas draudimas skaityti ir platinti Konfucijaus raštus. Valdančioji Činų dinastija „Analektus” traktavo kaip pavojingų minčių, kurios trukdo įtvirtinti imperatoriaus valdžią, rinkinius. Nenuostabu, kad visoje šalyje masiškai naikinant Konfucijaus raštus (Imperatoriškojoje bibliotekoje palikta tik viena kopija), buvo sudeginta ir šimtai Konfucijaus pasekėjų, gyvai perdavusių jo mokymą. Ši cenzūros kampanija gerai iliustruoja teiginį, jog pirmiausia kovojama su mintimis, jų turiniu, o knygos arba žmonės, kaip minčių kaupėjai ir perdavėjai, tėra tik dar viena priemonė sunaikinti nepageidaujamą mąstymą.

reklama

Kokios mintys buvo ir yra laikomos žalingomis, taigi vertomis draudimo ar net naikinimo? Visais amžiais skirtingose kultūrose galime išskirti keturias sritis, kurios susilaukdavo draudimo. Tai politinio, religinio ir seksualinio turinio knygos ar mintys, prie šio didžiojo tabu trejeto kartais priskiriant socialinio pobūdžio literatūrą. Vis dėlto panagrinėjus draustų ir naikintų knygų sąrašą, tampa akivaizdu, jog dažniausiai tokie draudimai yra susiję su politika – būtent draudžiamų ir nepageidaujamų minčių bei idėjų gyvavimu tam tikroje visuomenėje. Tokia politiškai reikšmingų minčių cenzūra dažnai prisidengia religiniais ar socialiniais argumentais, kurie, nors ir leidžia klasifikuoti draudžiamą tekstą, tačiau neatskleidžia tikrosios draudimo priežasties – netinkamų įvairaus pobūdžio minčių cenzūros ir naikinimo. Grįžtant prie istorinės perspektyvos ir derinant ją su literatūros raida, galime pastebėti kelis etapus, kada politinis knygų draudimas ar naikinimas tampa ypač ryškus.

Tekstas. Deginti

„Sudeginkite netinkamus raštus”, – IV mūsų eros amžiuje liepė Aleksandrijos vyskupas Atanazijus Egipto vienuoliams. Tarp netinkamų ir sunaikinimui priskirtų tekstų pateko ir dabar naudojama Naujojo Testamento versija. Šis draudimas turėjo daugiau politinę nei religinę potekstę, nes netinkamais įvardyti raštai apėmė daug platesnes gyvenimo sritis nei tik religiniai pamąstymai. Sudeginti tekstai pirmiausia turėjo būti užmiršti, t.y. netapti argumentu ar priemone rasti kelią į tiesą ateities kartoms.

Tai verčia kelti klausimą, kokie tekstai buvo draudžiami ir naikinami dėl religinių priežasčių. Pirmiausia reikėtų apibrėžti, kokia cenzūros motyvacija galėtų būti laikoma religine. Istorijoje kartkartėmis pasirodo pavieniai – sąrašais ar oficialiais įstatymais nereglamentuoti – deginimai, kai naikinami kitos religinės konfesijos raštai. Neatsiejama šio papročio dalis yra žydų autorių knygų deginimas ir Viduramžių teismai, kada Tora yra nuteisiama, pasmerkiama ir viešai sudeginama, remiantis religine motyvacija. Tad religinis persekiojimas labiausiai sietinas su principu, kad yra tik vienas dievas, o visos kitos šalia esančios apraiškos ir liudijimai negali būti toleruojami. Vakarų Europoje ir Toros, ir Korano tekstų deginimai nėra vienetiniai atvejai ir turėtų būti suprasti kaip vyraujančiai religijai priešingų minčių naikinimas. Tiesa, nors šie naikinimai dažniausiai vykdyti inkvizicijos ir kitų Bažnyčiai pavaldžių organų, tačiau tai nepaneigia pagrindinio šių tekstų naikinimo principo – mintys apie kitokį dievą nėra toleruotinos, ir, kaip rodo istorija, nėra toleruojami ir jų išpažinėjai. Viduramžių miestų metraščiuose dažnai skaitome, kad po tokių religinių tekstų naikinimų kylanti smurto banga paliečia tiek jų kūrėjus, tiek skleidėjus – idėjų naikinimas tęsiasi.

Žmogus. Naikinti

Tiesa, jog tekstų, susijusių su Šventojo Rašto interpretacijomis ar neigimais, ir jų autorių, dažniausiai tapatinamų su eretikais ar sektomis, persekiojimas ir naikinimas, remiantis religiniais motyvais, tęsiasi nuo pat krikščionybės pradžios, ypač stipriai pasireikšdamas IV – VI mūsų eros amžiuose, tačiau ir čia religinė motyvacija yra gana abejotina – draudžiama ir naikinama ne religiniu pagrindu, o politiniu, t.y. blogos interpretacijos neturinčios plisti. Bažnyčios cenzūra, remdamasi religija, tikrąją politinę galią pradėjo demonstruoti vėlyvaisiais Viduramžiais, kai Vakarų Europoje ypač sustiprėjo rašytinio žodžio kultūra, sudariusi rimtą atsvarą tradicinei bažnytinei literatūrai. XIV-XVI a. intelektualai ir mokslininkai drąsiai kritikuoja Bažnyčią ir jos teigiamas tiesas, moksliniai atradimai keičia sampratą apie pasaulį valdančius dėsnius, šios mintys plinta ir pasiekia vis platesnius visuomenės sluoksnius. XVI a. pradžioje Nyderlanduose jau pasirodo pirmieji Index Librorum Prohibitorum variantai, tiesa, oficialiai nepatvirtinti popiežiaus, tačiau rodantys, kad regione plintančios mintys ir spaudiniai yra stebimi ir pripažįstami vertais draudimo. Netrunka atsirasti ir popiežiaus inicijuoti bei Inkvizicijos nuolat papildomi draudžiamų knygų sąrašai – Index Librorum Prohibitorum, kurie iki pat XX a. vid. primena, kad dalis žmogiškojo žinojimo yra draudžiama ir naikintina. Ar Index Librorum Prohibitorum, kaip dar vienas bandymas kontroliuoti, o prireikus ir drausti idėjas, buvo palydėtas žmogiškųjų laužų? Nesiimant spekuliuoti neegzistuojančia statistika, vis dėlto verta pastebėti, kad šimtmečiais vykdytas eretikų – neteisingų minčių nešiotojų – valymas inkvizicijos laužuose tėra dar viena priemonė išvalyti visuotinę sąmonę nuo iškreiptų pasaulio vaizdinių.

reklama

Siekdamas, kad tauta būtų stipri, knygų laužų nepabijojo ir nacistinės Vokietijos vadovas, tobulai įgyvendinęs H. Heine pranašystę ir nuo blogų idėjų švarios valstybės idėją. Laužuose degė ne tik žydų autorių kūriniai, bet ir daugybė kitų netinkamai pasaulį atspindėjusių knygų, nepamirštant ir jų autorių. Ratas užsidarė – tai, kas prasidėjo daugiau nei prieš 2000 metų Kinijoje, o kaip mintis gimė gal ir seniau, buvo be skurpulų įgyvendinta Vakarų Europos širdyje. Idėjų naikinimas vyko.

Rankraščiai nedega?

Prisiminus svarbiausius idėjų, knygų ir žmonių cenzūravimo ir naikinimo epizodus, išvadų daryti negalima. Galbūt tik prielaidas. Politinė idėjų cenzūra įvairiais istoriniais laikotarpiais pasirodė itin svarbi, net būtina valstybės, kaip darinio, gerovei užtikrinti. Politiškai netinkamų tekstų laukė Aleksandrijos bibliotekos likimas. Vis dėlto cenzūra buvo galios centro – Bažnyčios, valstybės vadovo – privilegija, garantavusi, jog už idėjų, knygų, o prireikus ir žmonių naikinimą, būtų numatoma bent jau teorinė atsakomybė. Tačiau XX a. antrojoje pusėje galime stebėti gana keistą reiškinį – cenzūrą, kuri kyla iš pačios visuomenės. Žvelgiant į vis dažnėjančias švietimo įstaigų ar visuomenės grupių pastangas uždrausti vieną ar kitą literatūros kūrinį dėl jame pateikiamos informacijos neatitikimo moralinių ar socialinių standartų, akivaizdu, kad poreikis cenzūruoti nuo galios turėtojų persimetė į visuomenę ir tapo nei daugiau, nei mažiau, o tik dar viena laisve. Laisvė atsisakyti skaityti kūrinį nebėra pakankama, dabar ji transformavosi į laisvę reikalauti teisės tą kūrinį sunaikinti – netgi populiarioji vaikų literatūra tampa tokių reikalavimų taikiniu. Valstybė, o dabar ir visuomenė, nepaliauja cenzūravusi, draudusi ir naikinusi. Kol kas – tik knygas.

Prisiminkime Umberto Eco „Rožės vardą”. Paslaptingoje bibliotekoje saugomi tūkstančiai tomų niekada neskaitomų knygų, kurios, kilus gaisrui, dingsta amžiams. Simbolinė U. Eco biblioteka yra tarsi idėjų saugykla – vienos jų yra plačiai vartojamos ir pripažįstamos, kitos – saugomos ir slepiamos. To slaptumo arba žinojimo kaina yra gyvybė – U. Eco leidžia suprasti, kad aukų sąrašas niekada negali būti galutinis. Tiesa, to bandoma išvengti, uždarant žinojimą ir griežtai kontroliuojant jo vartojimą, tačiau žmogiškas smalsumas pasirodo stipresnis. Ar tai reiškia, kad minčių ir idėjų kontrolė iš principo negalima ir nereali, atspari deginimams, naikinimams ir mirčiai? Sakoma, kad rankraščiai nedega. Bet žmonės juk dega.