Mohendžo Daro paslaptys

1922 metais vienoje iš Indo upės salų Pakistane archeologai aptiko po smėlio sluoksniu senovinio miesto griuvėsius. Vietovę pavadino Mohendžo Daru, kas vietine kalba reiškia "Mirusiųjų kalva".

Manoma, kad miestas atsirado apie 2600 metais prieš mūsų erą ir egzistavo apie 900 metų. Tyrinėtojų nuomone, savo klestėjimo laikais jis buvo Indo slėnio civilizacijos centras ir vienas labiausiai išsivysčiusių Pietų Azijos miestų. Gyveno jame nuo 50 iki 80 tūkstančių žmonių. Kasinėjimai tame rajone vyksta nuo 1980 metų. Sūrūs požeminiai vandenys užliejo rajoną ir ėda degtas plytas išlikusiuose statinių fragmentuose. Ir tada UNESCO sprendimu kasinėjimai buvo užkonservuoti. Kol kas pavyko atkasti maždaug dešimtadalį miesto.

MIESTAS IŠ SENOVĖS GLŪDUMOS

Kaip gi atrodė miestas prieš beveik 4000 metų? Tipinio projekto namai buvo išrikiuoti tarsi pagal liniuotę. Namo centre buvo kiemas, o palink jį - 4-6 gyvenami kambariai, virtuvė ir maudymosi patalpa. Išlikusios kai kuriuose namuose laiptinės leidžia spėti, kad buvo statomi ir dviejų aukštų namai. Vieni rikiavosi griežtai iš šiaurės į pietus, kiti - iš vakarų - į rytus.

Gatvėmis tekėjo arykai, iš jų kai kurie namai imdavo vandenį. Buvo ir šulinių. Kiekvienas namas buvo susietas su kanalizacijos sistema. Pamazgos požeminiais vamzdžiais, išmūrytais iš degtų plytų, tekėjo už miesto ribų. Tikriausiai pirmą kartą archeologams teko aptikti pačius seniausius istorijoje viešuosius tualetus. Tarp kitų statinių, dėmesį patraukia grūdų saugykla, viešas baseinas, kurio plotas siekia 83 kvadratinius metrus ir "citadelė" ant kalvos - matyt, skirta gelbėti miestiečius nuo potvynių. Esama ir užrašų ant akmenų, kurių, tiesa, kol kas nepavyko iššifruoti.

reklama

KATASTROFA

Kas gi nutiko šiam miestui ir jo gyventojams? Iš esmės miestas nustojo egzistuoti staiga, vienu momentu. Tai patvirtina daugybė dalykų. Viename name buvo aptikti 13 suaugusių žmonių ir vieno vaiko griaučiai. Žmonės nebuvo nužudyti ar apiplėšti, prieš žūtį jie sėdėjo ir kažką valgė iš dubenėlių. Kiti paprasčiausiai ėjo gatve. Mirtis buvo žaibiška. Tai kažkiek primena žmonių žūtį Pompėjoje.

Archeologams teko atmesti vieną versiją po kitos. Viena iš tokių versijų - miestas buvo staigiai užpultas priešo ir sudegintas. Tačiau kasinėtojai nerado nei ginklų, nei kautynių pėdsakų. Skeletų labai daug, tačiau visi tie žmonės žuvo ne kovodami. Iš kitos pusės, skeletų tokiam dideliam miestui akivaizdžiai per mažai. Susidaro įspūdis, kad dauguma gyventojų paliko miestą dar iki katastrofos. Kaip tai galėjo nutikti?

-Dirbau Mohendžo Daro kasinėjimuose ištisus keturis metus. - pasakoja kinų archeologas Džeremis Sen. - Pagrindinė versiją, kurią teko girdėti iki ten atvažiuojant - 1528 metais prieš mūsų erą miestą sunaikino siaubingos galios sprogimas. Visi mūsų radiniai patvirtino šią prielaidą. Mes visur aptikdavome "skeletų grupes" - miesto žūtis žmones užklupo visiškai netikėtai. Liekanų analizė davė netikėtą rezultatą: tūkstančių miesto gyventojų mirties priežastimi buvo staigus radiacijos lygio šuolis.

Namų sienos buvo apsilydžiusios, o tarp nuolaužų aptikome žalio stiklo sluoksnius. Būtent toks stiklas buvo aptiktas po atominių bandymų Nevados poligone. Ir kūnų padėtis, ir sugriovimų pobūdis primena 1945 metų įvykius Hirosimoje ir Nagasakyje. Ir aš, ir kiti ekspedicijos nariai padarė išvadą: esama galimybės, kad Mohendžo Daras tapo pirmuoju miestu planetos istorijoje, kuris patyrė atominį bombardavimą.

Išsilydęs sluoksnis

Panašaus požiūrio laikosi anglų archeologas D. Devenportas ir italų tyrinėtojas E. Vinentis. Indo pakrantėje paimtų pavyzdžių analizė parodė, kad grunto ir plytų lydymasis vyko prie 1400-1500°С temperatūros. Tais laikais tokią temperatūrą galima buvo išgauti tiktai kalvio žaizdre, ir jokiais būdais - tokioje plačioje teritorijoje.

reklama

KĄ SAKO ŠVENTOSIOS KNYGOS

Vadinasi, tai buvo branduolinis sprogimas. Bet ar tai buvo įmanoma prieš 4000 metų? Atsiverskime senovės indų šaltinį "Mahabharatą": štai kas vyksta, panaudojus paslaptingą dievų pašupati ginklą:

"Sudrebėjo žemė po kojomis, susiūbavo medžiai. Užkunkuliavo upė, subangavo tarsi jūra, suskilinėjo kalnai, pakilo vėtros. Užtemo ugnis ir saulė. Balti karšti dūmai, tūkstantį kartų ryškesni už saulę, pakilo aukštyn ir sudegino miestą iki pamatų. Vanduo užvirė... Sudegė ir tūkstančiai arklių bei karo vežimų... Pargriuvusių žmonių lavonai buvo taip sužaloti siaubingos kaitros, kad daugiau nebebuvo panašūs į žmones...

Dievybė Gurka, atskridusi greitu ir galingu vimanu, pasiuntė į tris miestus vieną sviedinį, užtaisyta visos Visatos galia. Tviskantis dūmų ir ugnies stulpas sužibo kaip tūkstantis saulių... Žuvusių žmonių buvo neįmanoma atpažinti, o likę gyvi, gyveno neilgai: jiems nuslinko plaukai, iškrito dantys ir nagai. Atrodė, tarsi net Saulė sudrebėjo danguje. Žemė drebėjo, svilinama siaubingos šio ginklo kaitros... Liepsnojantys drambliai išsilakstė į visas puses... Krito visi gyvūnai, parblokšti ant žemės ir iš visų pusių liepsnos liežuviai nepaliaujamai ir negailestingai liejosi it liūtis".

Na ką gi, galima tiktai eilinį kartą nusistebėti senosios Indijos tekstais, kurie perdavė mums, tų įvykių liudininkų ainiams, visus šiuos baisius padavimus. Didžiąją dalį šių tekstų XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios vertėjai ir istorikai laikė viso labo klaikiomis pasakomis. Juk apie raketas su branduolinėmis galvutėmis niekas dar nežinojo.

VIETOJE MIESTŲ - DYKUMA

Mohendžo Dare aptikta daugybė antspaudų, kuriuose, kaip taisyklė, vaizduojami žvėrys ir paukščiai: beždžionės, papūgos, tigrai, raganosiai. Matyt, tais laikais Indo slėnis buvo padengtas džiunglėmis. Dabar gi ten dykuma. Po smėlio kopomis palaidoti ir senovės Šumerai bei Babilonas.

Senovės miestų griuvėsiai slypi ir Egipto bei Mongolijos dykumose. Gyvenviečių pėdsakai aptinkami ir Amerikoje, visiškai gyvenimui netinkamose teritorijose. Kaip teigia senovės Kinijos kronikos, išsivysčiusios valstybės kitados būta Gobio dykumoje. Senovinių statinių liekanos aptinkamos netgi Sacharoje.

Dėl viso to iškyla klausimas: kodėl kitados klestėję miestai pavirto negyvomis dykumomis? Pasikeitė klimatas? Tarkime, taip ir buvo. Tačiau kas gi, besikeičiant klimatui, išlydė smėlį? Būtent tokį smėlį, pavirtusį žalia stiklo mase, tyrinėtojai aptiko Gobio dykumoje, Lobnoro ežero apylinkėse, Sacharoje, Niu Meksiko dykumoje. Temperatūra, kurios reikia, kas smėlis susilydytų į stiklą, gamtoje susiformuoti negali.

Tačiau prieš 4000 metų žmonės negalėjo turėti atominio ginklo. Vadinasi, jį turėjo tie, kuriuos tuometiniai žmonės vadino dievais, galbūt prieš mus klestėjusios civilizacijos atstovai.

PAGAL