Graikijos premjeras grasina priešlaikiniais rinkimais

Graikų tautos pasitikėjimą išdavęs ir internacionalinio finansinio kapitalo diktatui pasidavęs Graikijos premjeras, partijos „SYRIZA“ vadovas Aleksis Tsipras, susidurdamas su daugelio graikų parlamentarų, tame tarpe ir „SYRIZOS“ narių, pasipriešinimu, grasina galintis būti priverstas paleisti esamą vyriausybę ir skelbti priešlaikinius parlamento rinkimus.

Šitokia A. Tsipro laikysena – tai jo reakcija į pačios „SYRIZOS“ viduje gilėjantį skilimą tarp A. Tsipro šalininkų bei principingesnių elementų, kurie atsisako nuo Europos banko, Tarptautinio valiutos fondo ir t. t. reikalavimų (keliasdešimt „SYRIZAI“ priklausančių parlamentarų blokuoja A. Tsipro siekius „prastumti“ užsienio primetamą taupymo paketą).

Tuo atveju, jei rinkimai vis dėlto įvyks, galime neabejoti, kad „SYRIZA“ pelnytai neteks didelės dalies vietų, kurias įgijo parlamente, nes ši partija aiškiai išdavė ne tik pačią graikų tautą, bet taip pat ir savo pačios iškeltus rinkiminius pažadus.

Kad iš „SYRIZOS“ nereikėtų tikėtis jokių radikalių pokyčių ar veiksmų, sakėme dar sausio mėnesį išėjusiame straipsnyje apie Graikijos parlamento rinkimų rezultatus, kai didžiulė dalis Lietuvos opozicinių judėjimų naivokai ėmė džiūgauti ir manyti, esą A. Tsipro vyriausybė imsis ryžtingesnių veiksmų ir ką nors pakeis.

reklama

Ir šito priežastis yra ne tiek A. Tsipro, kaip politiko ir žmogaus menkystė, kuri, turint omeny šio veikėjo neprincipingumą, aiškiai matosi kone kiekvienam, kiek pati „SYRIZOS“, kaip politinės partijos, pozicija: apart to, kad „SYRIZA“ nesudaro vieningos partijos, bet veikiau yra skirtingų judėjimų koalicija (kas jau savaime mažina jos potencialą vieningai ir drausmingai veikti), pati „SYRIZOS“ ideologija iš esmės yra reformistinė, t. y. nukreipta į esamos santvarkos lopymus, o ne revoliucinę kovą prieš kapitalizmą.

„SYRIZA“ – tipiška vakarietiškų socialdemokratų „neotrockistų“-kosmopolitų partija („SYRIZA“ tarp kitų dalykų ne tik neturi aiškaus nusistatymo prieš ES, bet dar ir palaiko homoseksualistų „teises“, iš esmės laikydamasi vakarietiškam liberalizmui artimų kosmopolitinių pažiūrų), savo idealu įsivaizduojanti taip vadinamą vakarietišką „gerovės valstybę“, o ne socializmą ar revoliuciją; tuo tarpu tikrieji socialistai, susitelkę Graikijos Komunistų partijoje (KKE), pripažįstantys radikalių permainų ir kovos būtinumą, Graikijoje iš pat pradžių suprato, kas iš tikrųjų yra „SYRIZA“ ir numatė, kokia bus šios pseudo-radikalios partijos politikos kryptis.

Lieka atviras klausimas, ar „SYRIZOS“ vyriausybė išsilaikys ir opoziciniai partijos veikėjai nusileis A. Tsipro valiai ar, vis dėlto – kaip ir galima tikėtis – premjeras-išdavikas bus priverstas paleisti savo vyriausybę ir skelbti priešlaikinius rinkimus; taip pat atviras klausimas yra ir tai, kurios partijos tokiu atveju pakeistų „SYRIZĄ“: ar į priekį išeitų Graikijos Kompartija, ar nacionalistinė „Auksinė aušra“, ar sugrįžtų įprastosios sisteminės partijos, laikiusios valdžios vairą iki A. Tsipro atėjimo.

Tačiau kad ir kaip benutiktų, yra labai svarbu, kad visi esamosios santvarkos priešininkai, visi, pasisakantys už esminius pokyčius, iš visos A. Tsipro vyriausybės istorijos išmoktų svarbią pamoką, pamoką, kad reformistinė politika niekada esminių pokyčių neįgyvendino ir neįgyvendins, kad prieš pačią Sistemą kovoti įmanoma tik radikaliu revoliucinės kovos keliu – kitu atveju belieka tikėtis tokių išdavysčių, kokias ir matome taip vadinamos „kairiosios“ Graikijos vyriausybės atveju.