Ar esama žodžio laisvės Vakaruose

Džiuljetas Kjeza

Vakarai priekaištavo dėl žodžio laisvės nebuvimo TSRS, dabar dėl to paties priekaištauja Rusijai. Ar esama tos pačios žodžio laisvės pačiuose Vakaruose? Žurnalistas, politologas Džiuljeto Kjeza yra tikras, kad jokios žodžio laisvės Vakaruose jau seniai nebėra.

***

Kalbant apie žodžio laisvę, viskas priklauso nuo to, apie kokius laikotarpius kalbama. Tarp dabartinių Rusijos ir Vakarų žurnalistų nėra labai didelio skirtumo. Ir vienų ir kitų funkcija ta pati. Tik ideologijos skirtingos.

Rusų žurnalistai nepatenkinti, nes iki šiol yra nelaisvi. Faktiškai taip ir yra, nes negali būti tokios laisvės, kad bet kokia žiniasklaidos priemonė galėtų kalbėti, kas jai į galvą šaus. Žurnalistams atrodo, kad Vakaruose jų kolegos yra laisvi. Šios situacijos esmė slypi ideologijoje, nepilnavertiškumo jausme.

Taip, buvo toks laikotarpis, kai Vakaruose būta pliuralizmo. Pliuralizmo būta įvairiose šalyse. Amerikoje, pavyzdžiui, buvo momentas, kai spauda ir radijas buvo laisvi. Prisiminkime žinomą filmą „Ketvirtoji valdžia“. Tokių dalykų JAV istorijoje išties būta, buvo pačių įvairiausių idėjų konkurencija. Informacija buvo prekė ir kad būtų gaunamas pelnas, vyko žiauri konkurencinė kova, kad būtų išsakyta tiesa, atskleistos paslaptys.

reklama

Buvo taip? Buvo. Ar taip yra dabar? Ne. Tam atėjo galas. Įvairiose valstybėse tai baigėsi skirtingu laiku, juk istorija negali būti vienoda.

Europoje irgi būta momentų, kai spauda buvo laisva. Kai egzistavo opozicinės partijos – komunistai, socialistai – jie turėjo savo spaudą, dėl to galėjo pateikti alternatyvią informaciją ar bent jau ne identišką valdžios informacijai. Tai truko maždaug 50 metų. Buvo idėjų kova ir reali nuomonių kova. Ir ne tik laikraščiuose bei žurnaluose, bet ir kine buvo kova tarp skirtingų tendencijų.

Tačiau realus pliuralizmas Vakaruose mirė jau aštunto dešimtmečio pradžioje. Tada susiklostė kita situacija: spauda, televizija tapo privačiomis. Buvo laikotarpis, kai visi Europos TV kanalai buvo valstybiniai. Tačiau nežiūrint į tai, kad jie priklausė valstybei, kanaluose vyko idėjų kova. Buvo pristatomi įvairūs žmonės, skirtingos nuomonės, skirtingos partijos. Ir tarp jų vyko reali kova. Idėjos gali būti blogos ir geros, tačiau žmonės turėjo galimybę jas sužinoti ir suprasti, kokia tų idėjų esmė. Demokratija leidžia rinktis: jeigu nepatinka štai šis dalykas, gali pasirinkti antai aną.

O per pastaruosius 40 metų Vakaruose vyko unifikacijos procesas, dėl kurio susiformavo vienodas mąstymas.

Opozicinės partijos palaipsniui išnyko, alternatyvių informacijos šaltinių nebeliko. Tiktai gausėjo laikraščių ir TV kanalų. Ir visi kalbėjo viena ir tą patį. Tai ne pliuralizmas, o pliuralizmo fikcija, apgaulė, iliuzija. Tau tarytum sako: matai, kiek daug šaltinių. O iš esmės visi kalba tą patį.

Būtent tai dabar vyksta ir Vakaruose nebeliko jokio realaus pliuralizmo. Egzistuoja tam tikros nišos alternatyvioms nuomonėms. Man, žinoma, niekas nedraudžia kalbėti apie tai, ką galvoju. Tačiau kur aš galiu visa tai išsakyti? Internete. O laikraščiai ir TV kanalai man visi uždaryti, ir ne tik man, o visiems, kieno nuomonės skiriasi nuo oficialios ar prieštarauja informacinei politikai.

Paradoksas: kad pasakyčiau teisybę, turiu sėsti į lėktuvą ir skristi į Maskvą. Ir aš sakau savo kolegoms Rusijoje: jūs labai klystate, manydami, kad Vakaruose esama žodžio laisvės. Niekas ten nėra laisvas.

www