Paminklas Lenonui – demencijos diagnozė?

Aš įtariu, kad Vilnius yra užkrėstas paslaptingo neoliberalizmo viruso, sukeliančio sunkią psichinę negalią – „paminklinę demenciją”.

„Paminklinės demencijos“ simptomų buvo jau TSRS laikais, viešpataujant Marksizmo ideologijai. Tai paminklas A. Puškinui, Gedimino kalno papėdėje, V. Leninui, jo vardo prospekte (dabar Gedimino prospektas). Tiesa, A.Puškinas – literatūros klasikas, Vilniuje gyveno jo sūnus Grigorijus. V. Leninas – Tarybų Rusijos, vėliau okupavusios Lietuvą, valstybės Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos įkūrėjas, be to, kaip pasakojama, buvo trumpam išlipęs Vilniaus geležinkelio stotyje.

Perkėlėme iš garbingiausių Vilniaus vietų visus šiuos ateivių ar praeivių paminklus, bet ilgai laukti nereikėjo ir į jų vietą ėmė rinktis nauji atėjūnai, mūsų tautiečių, kamuojamų „paminklinės demencijos“, pakviesti.

Pirmasis į Tauro kalno papėdę atsikraustė pop muzikos vidutinybė Zappa – narkomanas iš Amerikos. Jau galvojome, gal beprotybės viršūnė pasiekta ir prasidės sveikimas, sąmonės šviesėjimas. Bet ne, „paminklinė demencija“ tęsėsi.

2015 metai padovanojo Vilniui tris akibrokštus: „Suomį“, „Skalikus“ ir „Lenoną“. Pirmieji du – neverti, mano giliu įsitikinimu, kad juos plačiau aptarinėti. Paminėsiu vos keliais sakiniais.

Nežinau nei vieno Vilniuje ar Lietuvoje gyvenusio ir mums didžiai nusipelniusio suomio, ir net nežinau kuo taip nusipelnė Suomija Lietuvai, nebent, kažkam iš sumanytojų patinka degtinė „Finlandia“, kurios ženkliai padauginta.

Apie tai, kad kunigaikštis Gediminas būtų užsiėmęs skalikų selekcija, neteko girdėti. Ši veislė – tai 20 amžius patriotiškas atradimas, neturintis nieko bendro nei su Gedimino pilies griuvėsiais, nei su kunigaikščių šunimis, nei su Gedimino kalno papėde.

O ką bendro su Vilniaus miestu turi eksbitlas Džonas Lenonas? Kuo jis nusipelnė mūsų miestui, mūsų valstybei?

reklama

Lietuvos gyventojams, manau, reikia kiek nuodugniau susipažinti su šiuo stabu, kuris, pasak miesto mero Remigijaus Šimašiaus, „taps traukos centru turistams“. Na, matyt, kaip Kaabos akmuo Mekoje, kaip Raudų siena Palestinoje, kaip Vatikanas Romoje, – tokia sakraline maldos vieta viso pasaulio liberalams.

Ką gi, pasimeldėm 50 metų Leninui, dabar pasimelsim Lenonui? Vos ne bendrapavardžiai abu ir istorinis socialinis užsakymas abiem buvo duotas vienas – nuodyti žmonių sąmonę. Tik pirmąjį pasaulio pinigų šeimininkai atvežė į Rusiją traukinio vagone, o angliškąjį Leniną – Lenoną nuvežė į Ameriką lėktuvu. Ne atsitiktinai po karo atsirado mūsų mieste Leninas, ne atsitiktinai čia atsirado ir Lenonas, vien negalia tai nepaaiškinama, yra gilesnės priežastys.

Visuomenės „demencijos viruso“ išradėjai

Rock-n-rolo socialinės teorijos sukūrėjas buvo Teodoras Adorno, tikroji pavardė Theodor Ludwig Wiesengrund (1903-1969), žydų kilmės vokiečių sociologas, filosofas, psichologas, kompozitorius, muzikos teoretikas. 1931-33 metais jis dėstė Frankfurto universitete, Frankfurto mokyklos (šiuolaikinės industrinės visuomenės neomarksistinė kritikos teorija ) atstovas.

Netekęs katedros po nacistų atėjimo į valdžią Vokietijoje, emigravo į Angliją, o vėliau (1938) – į JAV (Elektroninė žydų enciklopedija).

1939 metais Adorno buvo nukreiptas į JAV vadovauti Prinstono projektui, kuris tyrė galimybę kontroliuoti gyventojų mases radijo pagalba. Tai buvo bendras Tavistoko (Tavistock Institute — Didžiosios Britanijos nekomercinė labdaros organizacija, sukurta Tavistoko klinikos bazėje, užsiimanti psichoanalitiniu grupinio ir organizuoto elgesio tyrimu) ir Frankfurto mokyklos projektas. Šį projektą finansavo Rokfelerio fondas, o jo įkūrėju buvo Albert Hadley Cantril -visuomenės nuomonės tyrinėtojas, Ruzvelto konsultantas ir Frank Stanton, kuris 1940-siais vadovavo informacijos skyriui, o vėliau tapo CBS vadovu (1946-1971), o t.p. „Rand“ korporacijos, kurią kontroliuoja Pasaulio pinigų šeimininkai ir „Bilderbergo klubas“, tarybos prezidentu. Šio projekto tikslas, kaip rašo Adorno savo knygoje „Introduction to the Sociology of Music“, „...buvo užprogramuoti masinę muzikinę kultūrą kaip globalios socialinės kontrolės formą, laipsniškai degraduojant jos vartotojus.“

1963 m. buvo nužudytas JAV prezidentas Džonas Kenedis. Manoma, kad susidorojimo priežastimi tapo Kenedžio noras perimti iš JAV Federalinio Rezervo Sistemos sąvininkų pinigų spausdinimo monopolį, kurį jie atėmė iš amerikiečių tautos 1913 metais.

Prezidento nužudymą amerikiečiai pergyveno skausmingai. Šalyje vyko kovotojų už juodaodžių teises protesto akcijos, kurioms vadovavo Martinas Liuteris Kingas. JAV vyravo protesto muzika. Tada pinigų šeimininkai paleido savo sunkiąją artileriją – Frankfurto mokyklą ir Tavistoką su jų roko kultūra, kuri buvo panaudota kaip ginklas prieš demokratišką visuomenės pertvarkymą.

Į JAV atvežami visuomenės sąmonės nuodai – „Beatles“ ir LSD

1964 metais į Ameriką atvežami prieš tai iš Hamburgo viešnamių ištraukti, išprausti, sušukuoti ir perrengti narkomanai „Beatles“.

Grupė „Beatles“ buvo socialinis eksperimentas, ryškiausias visuomenės „smegenų praplovimo“ pavyzdys. Pavyzdys to, kaip visuomenei prieš jos valią įdiegiami jos nepageidaujami ir jai nepriimtini pokyčiai. Kada Tavistoko specialistai atskraidino grupę „Beatles“ į JAV, niekas nei įsivaizduoti negalėjo būsimos kultūrinės katastrofos mąsto.

reklama

„Beatles“ fenomenas nebuvo spontaniškas jaunimo maištas prieš seną socialinę sistemą. Atvirkščiai, tai buvo kruopščiai parengtas visuomenės sąmonės griovimo planas.

Niekas JAV net neatkreiptų dėmesio į iš Liverpulio atskraidintus juokdarius, į jų dekafoninės – atoninės sistemos „muziką“, jei Pasaulio pinigų šeimininkams priklausanti žiniasklaida nebūtų sukėlusi aplink juos tikro ažiotažo. Ši jiems pritaikyta dekafoninės – atoninės muzikos sistema buvo sudaryta iš pasikartojančių garsų, paimtų iš Dionizo ir Baalo ( ba’al, gamtinių stichijų kultas pas vakarų semitus) kulto žinių muzikos ir šiuolaikiškai perdirbta jau minėto Adorno.

1964 -1966 į JAV privežama ir daugiau angliškų grupių. Po „Beatles“ atvežami „Rolling Stones“, „Gerry & the Pacemakers”, “Peter&Gordon”, “Animals”, “Kinks”, “Hermen’s Termits”, “Yarbirds” ir kt. Tai buvo gerai suplanuota akcija.

Muzikinį šlamštą JAV permainų įsigeidusiam vartotojui pinigų šeimininkai pateikė kartu su stipriai veikiančiu haliucinogeniniu narkotiku LSD, kurį nevaržomai tiekė Rotšildams priklausanti farmacijos kompanija „Sandoz“.Vežamas į JAV LSD buvo veltui dalinamas Amerikos jaunimui specialiai tam išpopuliarintų roko festivalių metu. Pagrindiniais LSD propagandistais buvo rašytojas, narkotikų dainius Aldous Huxley ir Harvardo profesorius Timoti Liry, vykdęs eksperimentus su šio universiteto studentais. Vienas iš projekto dalyvių buvo ir būsimas JAV Prazidentas Džordžas Bušas jaunesnysis.

Tavistokas-bitlai-LSD, davė rezultatus ir judėjimas už pilietines teises buvo sustabdytas.

Iš dainos žodžių neišmesi

D.Estulin knygoje „Los secretos del club Bilderberg“ rašo: „Dainoje „Yellow Submarine“ – tai lėtinantis narkotikas, o daina „Help“ – tai pagalbos šauksmas, atspindintis panikos būklę, LSD prašymas. Albume „Rubber Soul“ pirmame plane dainos apie santykius, bet tekstuose dažnai naudoti išsireiškimai aprašantys sąmonės aptemimą“.

„Daina „Hey Jude“ plačiąja prasme – daina apie narkotiką metadriną, o daina „Strewberry Fields Forever“ minimos žemuogių pievelės, kur dažnai sėjamos opiumo aguonos. Dainos „Norvegian Wood“ pavadinimas – britiškas marihuanos pavadinimas“.

„Džono Lenono dainoje „Imagine“ buvo propaguojama, be kitko, individualizmo filosofija („įsivaizduok, kad žmonės gyvena šia diena“), tautybės atsisakymas („Įsivaizduok, kad nėra valstybių“) ir privačios nuosavybės („Įsivaizduok, kad nėra valdų“). Be to joje palaikoma nauja pasaulio tvarka („Įsivaizduok, kad nėra vaidų, sugebėtum tu? Nėra aukso ir valdžios troškimo, visi žmonės – broliai“) ir vieninga vyriausybė („Tu gali man pasakyti: „Svajotojau!“, bet šalia daug tokių. Noriu, kad tu būtum su mumis, pasaulis pasmerktas vienybei“).

Jų albumas „Stg. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ buvo narkotikų revoliucijos šaukliu Jungtinėse Valstijose. Finansavo šį slaptą projektą „Bilderbergo klubas“ per 300 komitetą ir „S.C.Warburg“ banką“.

Pinigų šeimininkų suorganizuota antikultūrinė revoliucija, kaip ir „Beatles“ fenomenas, buvo gudriai užmaskuotas projektas, kurio tikslas visuomenės socialinė kontrolė.

Knygoje apie Džoną Lenoną “John Lennon Remembers, The Complete Rolling Stone Interviews” pateikiami Dž.Lenono pasisakymai žurnalistams : „Albumas „Help“ buvo užrašytas ant „žolės“. “A Hard Day’s Night” ant tablečių. Aš naudojau narkotikus nuo 17 metų, nuo to laiko kai aš tapau muzikantu. Man visada buvo reikalingi narkotikai, kad išgyventi. Kitiems irgi, o man visada daugiau. Aš visada vartojau daugiau tablečių, daugiau visko, todėl kad, tikriausiai, aš labiau beprotis“.

O mes kas tokie, statantys Lietuvos sostinėje paminklus užsienio „bepročiams“?

Epilogas

Ramiojo vandenyno salų aborigenai, Antrojo pasaulinio karo metais, pirmą kartą pamatę lėktuvą, pasidirbo jo „kopiją“ iš pagalių ir palmių lapų. Pasistatė jie šitą „lėktuvą“ kaimelio viduryje ir visi labai džiaugėsi, lygiai, kaip Vilniaus liberalai, Lenonui paminklą pasistatę.

Po kelerių metų į tą salą atvykę amerikiečiai nepaprastai stebėjosi šiuo „lėktuvu“, kuris to kaimelio „traukos centru turistams buvo tapęs“, pečiais gūžčiojo, pirštus ties smilkiniais sukaliojo…