Dėl Artūro Paulausko kreipimosi į VSD

Vakar, spalio 13-ą dieną, daugelyje žiniasklaidos organų pasirodė pranešimas su pompastiškai skambančia antrašte: „A. Paulauskas kreipėsi į VSD dėl antivalstybinės propagandos Šiauliuose“– čia kaip „antivalstybinę propagandą“ bandoma traktuoti mūsų jau visoje Lietuvoje pagarsėjusius atsišaukimus, kviečiančius į nesmurtinės rezistencijos kovą prieš esamą šalies padėtį, Europos Sąjungą ES) bei NATO pajėgų dislokavimą mūsų šalies teritorijoje (ką iš tiesų patys valdžios atstovai, prisidengdami tariamu Konstitucijos gynimu, turėtų laikyti antikonstituciniu veiksmu – žr. 137 Konstitucijos straipsnį, kuriame vienareikšmiškai teigiama, jog Lietuvoje negali būtų užsienio valstybių karinių bazių).

Mes, nacionaldarbininkai, nei viename lapelyje ar straipsnyje nesame darę nei vieno su Lietuvos Respublikos įstatymais faktiškai prasilenkiančio pareiškimo, o paprasčiausiai naudojomės ir toliau ketiname naudotis savo bent jau formaliai užtikrinta teise į nuomonę bei laisvą žodį (žr. 25-ąjį Konstitucijos straipsnį), reikšdami savo poziciją prieš NATO ir ES, prieš karo kurstymą, už Lietuvos neutralumą ir sveikus santykius su greta esančiomis šalimis ir keldami tautiečius į nesmurtinio pasipriešinimo kovą.

reklama

Vis dėlto, ponas Artūras Paulauskas, būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininku ir dideliu Lietuvos buvimo tiek NATO, tiek ir ES (savo indėlį į šią Lietuvos padėtį jis laiko itin didžiu savo nuopelnu ir galbūt dėl mūsų aštriai reiškiamų pažiūrų įsižeidė ir supyko) šalininku, nusprendė kreiptis į Valstybės Saugumo Departamentą (VSD), kad šis imtųsi „stabdyti“ esą „antivalstybinę“ propagandą ir jos skleidimą Šiaulių mieste (anksčiau, „rankas prikišus“ Rasai Juknevičienei, žiniasklaidos isterija buvo nukreipta į Panevėžyje platintus nacionaldarbininkų, tautinių socialistų, lapelius, tuo tarpu dabar ji kreipiama į Šiaulius).

„Lankstinuke kvestionuojamas Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą teigiant, kad referendumas buvo suklastotas, svarbiausi valstybės įvykiai nurodomi kaip nusikalstami. Tokia informacija siekiama destabilizuoti situaciją Lietuvoje, skaldyti visuomenę iš vidaus. Galima sakyti, kad tai yra šalies viduje kuriama propaganda, kuria bandoma kiršinti Lietuvą su partneriais užsienyje, kuriama nesantaika, kuri gali būti naudinga nedraugiškoms šalims“.

„Raginimai kelti tautinę ir socialistinę revoliuciją yra akivaizdi provokacija. Mūsų žmonės turėtų būti atidūs vertindami tokio abejotino pobūdžio leidinius, o tokių tekstų kūrėjai turėtų susilaukti atsakomybės už antivalstybinę veiklą“ – štai taip skamba žiniasklaidoje cituojamas A. Paulausko pareiškimas.

Deja, bet, A. Paulausko, kokias aukštas pareigas jis šioje valstybėje beužimtų ir ko jis benorėtų, žiniai, mes be menkiausių abejonių pareiškiame, kad šis kreipimasis į VSD iš esmės yra laikytinas prašymu valstybės teisėsaugos ir represiniams organams imtis jokios nusikalstamos veiklos nepadariusių, nedarančių ir daryti neketinančių asmenų bei organizacijų persekiojimo; prašymu ar netgi raginimu persekioti už politines pažiūras bei įsitikinimus, kurie reiškiami taikiu ir civilizuotu būdu, visiškai nesikertant su 25-ajame Konstitucijos straipsnyje formaliai garantuojama teise į laisvą žodį.

reklama

Nei pareiškimas, kad referendumas dėl Lietuvos stojimo į ES (kuris aiškiai prasilenkė su Lietuvoje galiojančiu Referendumų įstatymų), nei Lietuvos buvimo NATO ar ES pasmerkimas, nėra, bent jau Lietuvos Respublikos įstatymų požiūriu, nusikalstamas veiksmas.

Ir pats revoliucijos šūkis, kurį esame kėlę, keliame ir kelsime, dar įstatymuose nėra ir niekaip nebuvo uždraustas, ypač turint omenyje, jog revoliucija neprivalo būti nei smurtinė, nei kruvina – ką, jei būtų nuoseklūs, turėtų pripažinti ir landsbergiečiai bei kiti „Sąjūdžio“ garbintojai (primename, kad dar savo kalboje, sakytoje šių metų kovo 20-osios mitinge prie Seimo, nacionaldarbininkų atstovas, Žilvinas Razminas, išreiškė „dainuojančios revoliucijos“ prieš esamą Lietuvos padėtį idėją).

Tuo labiau, niekas dar nėra drįsęs pareikšti, kad nesmurtinio pasipriešinimo grupių kūrimas bei jų veikimas būtų kažkas neteisėto, ypač šalyje, kuri skelbiasi esą „demokratinė“ ir užtikrinanti „laisves bei teises“ savo piliečiams, kaip kad daro šiandieninė Lietuva.

Žinoma, mūsų atvejis yra, galima sakyti, vienas iš daugelio atvejų, kuriais pasireiškia valdančiųjų veikėjų pyktis bei paranoja dėl to, kad Lietuvoje dar yra žmonių, ne tik nepraradusių sveikos nuovokos, bet ir pasiruošusių be baimės ar abejonių reikšti savo alternatyvią poziciją. Bet jis yra vienas iš ryškiausių, ypač dėl to, kad mūsų veikla yra nuoseklesnė, ryžtingesnė ir intensyvesnė už daugumos kitų imperializmą bei globalizmą kritikuojančių grupių bei asmenų veiklą.

Ši besitęsianti žiniasklaidos bei valdžios veikėjų isterija rodo, kad mūsų anksčiau minėta raganų medžioklė niekur nesibaigė ir tikrai nesustoja, bet tęsiasi. Iki ko ji prives, nežinome ir vargu, ar galima tikrai žinoti, bet viena yra tikrai aišku: A. Paulauskas, kaip ir R. Juknevičienė, skatina Lietuvoje imtis politinių persekiojimų prieš taikiai ir legaliai veikiančius asmenis bei grupes, kategoriškai.

Raginame visus laisvę mylinčius ir save gerbiančius lietuvius bei Lietuvos piliečius solidarizuotis ir dalintis šia žinia, ypač turint omenyje, kad esamu momentu praktiškai bet kas, pasisakantis prieš tautai pragaištingą valdžios politiką ir imperialistinio karo kurstymą, gali būti palaikomas „valstybės priešu“ ir panašiomis kategorijomis apibrėžiamas žiniasklaidoje.

Kaip disidentai ir tikri savo šalies patriotai, visi kartu pasakykime:

ŠALIN POLITINĮ PERSEKIOJIMĄ IR CENZŪRĄ!

ŽODŽIO LAISVĘ LIETUVOS PILIEČIAMS!