Į nuodėmes nugrimzdusi ES

Europos būties dirbtinumą ir tai, kaip įkyriai jis brukamas – visa tai ekspertai pradėjo pastebėti dar prieš daugelį metų. Negyvybingas viršvalstybinis darinys su neefektyvia valdžios centralizacija (visų pirma – įstatymų leidimo) iš pat pradžių buvo kuriamas pagal neteisingus principus. Daugiau nebėra tos galingos Europos su daugybe galios centrų, kurie kėlė siaubą visam pasauliui. Daugiau nebėra europietiškų vertybių, kurių pavydėjo ir kurias mėgdžiojo visas pasaulis. Daugiau nebėra tos ekonominės gerovės, kurią užtikrino trečiojo pasaulio apiplėšimas. Beliko tiktai Europos Sąjunga – amorfiška masė, kurią drasko į gabalus separatizmas, nelegali imigracija ir, kas svarbiausia – vidinis silpnumas.

PANEUROPIZMAS KAIP KLAIDINGO POŽIŪRIO PAGRINDAS

Kai vokiečių-prancūzų santykiai padėjo pagrindą būsimai sąjungai, kai žymūs politikai, vedami bendrumo ir vienijimosi idėjos, užsimerkę iš malonumo citavo pačių įvairiausių filosofų mintis apie vieningą Europą, jie klydo taip siaubingai, kad, atvirai kalbant, geriau jau jie iki šiol kivirčytųsi.

Visa Europos istorija, skaičiuojama tūkstančiais metų, kai buvo dedami viduramžių kultūros, humanizmo, Renesanso, šiuolaikinio nacionalizmo pamatai – tai kruvina istorija. Šitame kontinente įsiliepsnodavo siaubingi karai maždaug kas šimtą metų. Kas 10-15 metų kur nors įsiplieksdavo regioniniais konfliktai, kurie palaipsniui pavirsdavo globalinėmis vietinių kunigaikštukų pjautynėmis.

reklama

Mums šiandien nurodinėja mūsų senovės kunigaikščių susiskaldymą – štai, atseit, kitados ten vienas nepadėdavo kitam, kai juos atakuodavo trečias, o dar kažkas kažką kažkada išdavė, susivienijęs su svetimšaliais grobikais. Kaip lėkštai visa tai skamba. Europiečių žiaurumas, jų klastingumas neturi ribų nuo ankstyvųjų Viduramžių, kai tik vienintelė Bizantija sugebėjo išsaugoti Romos idealus, kai tuo tarpu visi kiti stengėsi išskersti vieni kitus. Tie žmonės sunaikino religijas vien dėl nereikšmingų skirtumų, lyginant su savomis, jie kiekviena patogia proga kariavo dėl menkiausio žemės sklypelio ir pagal savo karalių užgaidas žudė tūkstančius žmonių. Tokia civilizacija negalėjo ir negali būti vieninga. Europa a priori sudaryta iš įvairių kultūrų su įvairiomis vertybėmis ir vienytis jai būtų akivaizdžiai kvaila.

BRIUSELIO EKONOMINĖS POLITIKOS KRIZĖ

Nuo to momento, kai buvo pasirašyta Maastrichto sutartis, kuri paskelbė pasauliui, jog užgimė naujas geopolitinis subjektas, Europos lyderiai išsikėlė tikslą sukurti bendrą ekonominę erdvę, kurioje visi nariai turės lygias teises. Tuo tikslu buvo sugalvota bendra valiuta euras, kurios pagalba buvo planuojama užtikrinti lėšų cirkuliavimą kontinente. Nauji įstatymai faktiškai panaikino ankstesnę imigracinę politiką, ant kurios laikėsi trapi Vakarų Europos gerovė.

Realybėje gi matome, kur nuvedė tokios ekonominės lengvatos. Fiskalinis ir monetarinis nelankstumas bei sustabarėjimas tapo visiškai neefektyviu pasaulinės krizės ir po jos sekusios bedarbystės fone, kad ir toje pačioje Ispanijoje bei Portugalijoje, kur šie rodikliai pasiekė kritinį lygį. Tuo pat metu sukurtos bendros viršnacionalinės struktūros staiga pasirodė esančios kažkaip nelabai naudingos – vien bendros visai Europai draudimo sistemos kūrimas ir realizavimas reikalauja milijardinių investicijų, kurių kol kas nėra iš kur paimti.

O netikėtai išpūstas paslaugų sferos burbulas pareikalavo didesnio skaičiaus darbuotojų, negu jų galėjo parūpinti Europos valstybės. Teko pasitelkti imigrantus – suteikti jiems pilietybę pagal supaprastintą schemą, aktyviai įtraukti į ekonomiką, sukurti maksimaliai komfortiškas sąlygas, tame tarpe sutekti ir gigantiškas pašalpas tiesiog už ačiū. Kur visa tai nuvedė? Atskiruose Berlyno ar Stokholmo rajonuose baisu vaikščioti naktį – ten dabar gyvena ne baltieji, o arabai, afrikiečiai, azijiečiai ir kitų svetimų kultūrų atstovai, kuriems neegzistuoja moralinės ribos ar apribojimai.

reklama

Europos bėda slypi dar ir tame, kad ES sukaustė pramonę ir žemės ūkį absoliučiai visose ES šalyse, išskyrus kelias išrinktąsias. Rytų Europoje, kur prieš 30 metų dar gyvavo socialistiniai principai, buvo sugriauti ir sunaikinti nacionalinių ekonomikų pagrindai. Ištisos ekonomikos šakos išmirė tiesiog dėl to, kad valstybė jų paremti negalėjo (ir visiškai logiška, kad negalėjo – kovoti su transnacionalinėmis korporacijomis pavieniui neįmanoma) ir nenorėjo. Tai vėlgi sukuria situaciją, kai darbo vietų mažėja, o nepatenkintų – daugėja.

Be to ,kultūrinis ES narių nesuderinamumas veda ir į ekonominį nesuderinamumą. Šiandien maištauja graikai – prisirinko kreditų, o grąžinti neturi kuo. Ir juos galima suprasti – šalis, kuri nepratusi dirbti pastoviai ar bent jau sunkiausiais momentais, niekada nesugebės normaliai savęs aprūpinti, net jeigu turės optimalias atarto sąlygas. Rytoj sukils ispanai – nedarbas juos jau nukamavo. Paskui juos – Portugalija, Italija, Airija ir pirmyn nuo pakalnės.

IŠTVIRKIMAS IR SODOMIJA? VISUOTINAI PRIIMTINA PRAKTIKA!

Viena iš didžiausių Europos bėdų – jos kultūra visiškai sugyvulėjo, prarado tradicionalizmo dvasią ir faktiškai prasmego ištvirkime. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: homoparadai, vienalyčių porų ir zoofilijos legalizavimas, juvenalinė justicija ir kiti panašūs dalykėliai atėmė iš europiečių vaikų viltis turėti laimingą vaikystę. Jiems neskiepijamos tradicinės moralinės vertybės, o priešingai – jie pratinami prie iškrypimų kaip prie normos, kaip prie kažko kasdieniško ir dėl to pradeda kultivuoti tai patys. Overtono langas ir Stokholmo sindromas viename flakone – žudantis derinys, suėdantis tautas iš vidaus.

Tai kas gi bus toliau? Aš netikiu ES ateitimi. Sąjunga ligota ir ligota neišgydomai. Čia jau nebėra tinkamų vaistų, kad būtų pratęstas jos gyvenimas – netgi be grėsmės iš išorės vieninga Europa pasmerkta. O štai atskiros jos nuolaužos, stipriausios politiškai ir ekonomiškai, išgyvens ir sugrįš nauju pavidalu. Ir čia mums teks arba civilizuoti jas iš naujo, suteikti antrą kvėpavimą „senutei Europai“, arba galutinai ją sunaikinti – ir aš netgi žinau, kuris variantas geresnis.

www