Žaliojo tilto skulptūrų pašalinimas – Neries kranto išniekinimas

Jau praėjo savaitė kaip dideliam liberalkonservatorių ir „patriotų“ džiaugsmui, bet prieš didžiosios Lietuvos visuomenės (ir Vilniaus gyventojų) daugumos valią nuo Žaliojo tilto buvo nukeltos lietuvių menininkų (Juozo Mikėno, Juozo Kėdainio, Bronio Vyšniausko ir kt.) darbo skulptūros: „Mokslo jaunimas“, „Taikos sargyboje“, „Žemės ūkis“ bei „Pramonė ir statyba“.

Šios statulos propagandiniais sumetimais siejamos su Rusija bei tariama „Rusijos grėsme“ – nepaisant to, kad jų būta visai ne „okupantų kūrinių“, kaip tai pristato sisteminės žiniasklaidos ruporai, bet pačių lietuvių, gyvenusių tuometinės socialistinės Lietuvos tikrovės kūrimo idealais, meninis darbas.

Dalis liepos 20-ą pradėtą statulų nukėlimą stebėjusių vilniečių, kad ir kaip tai nepatiktų valdžiai, vis dėlto išreiškė savo nepasitenkinimą, grasindami imtis veiksmų prieš tai, kas jų įsitikinimu – nepateisinama Remigijaus Šimašiaus ir jo liokajų savivalė.

Žinoma, liberalkonservatoriai, o tame tarpe ir jų „neolandsberginiai“ ideologiniai brolyčiai tautininkai, skulptūrų pašalinimu nuo Žaliojo tilto ne tik džiaugiasi, bet ir tikisi, kad jos niekada daugiau nebesugrįžtų į savo teisėtąją vietą ant tilto kampuose esančių postamentų; kol Vilniaus savivaldybėje šeimininkaus R. Šimašius ir Ko, be abejo, galime būti tikri, kad šito ir nebus.

reklama

Tačiau sveikintina, kad Lietuvoje – netgi valdiškose įstaigose – liko sveiko proto ir sąžinės nepraradusių žmonių: Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė, nuo kurios esamu metu priklauso Žaliojo tilto skulptūrų pripažinimas kultūrinio paveldo objektais, griežtai smerkia R. Šimašiaus veiksmus bei reikalauja, kad skulptūros anksčiau ar vėliau būtų renovuotos ir sugrąžintos atgal į savo tikrąją vietą – ant tilto.

Dalis visuomenės į šį klausimą žiūri bent santykinai indiferentiškai, kol ženkli dauguma tai mato kaip nepateisinamą ir absurdišką istorinio paveldo niokojimą; o tik maža dalelė kraštutinio nusistatymo „euroliberalų“ ir „europatriotų“, linkusių, kaip taisyklė, demonizuoti Lietuvos tarybinę praeitį ir aukštinti esamą „liberaldemokratinį rojų“, kartu su R. Šimašiumi ir panele Dalia Grybauskaite tikrai džiaugiasi šiuo Žaliojo tilto ir, tiesą pasakius, Neries pakrantės išniekinimu.

Bet, šiaip ar taip, skulptūros jau yra pašalintos iš savo vietos ir vargu ar artimiausiu metu, t. y. šiais ar sekančiais metais, bent jau kol miesto meru bus R. Šimašius, galėtume tikėtis jų sugrąžinimo; tad vertėtų pasakyti, kokia yra tikroji jų pašalinimo nuo Žaliojo tilto reikšmė.

Ką simbolizuoja Žaliojo tilto skulptūros? Visų pirma, socialistinės Lietuvos statytojus – paprastus mūsų šalies, mūsų tautos darbo žmones, vykdžiusius sėkmingą mūsų šalies atstatymą po Antrojo pasaulinio karo pabaigos; jie išreiškė estetinius socialistinės ideologijos ir santvarkos idealus, parodo darbininkų klasės kūrybinę galią, grožį ir stiprybę. Jos demonstruoja socialistinį Žmogų: stiprų ir sveiką, gražų ir darbingą, dorą ir atsidavusį savos visuomenės, savos liaudies, savos šalies gerovei ir aktyviam jos kūrimui.

Natūralu, kad šitoks menas negalėjo patikti ir nepatinka 25-erius metus Lietuvą valdančiam liberalkapitalistiniam režimui ir jo liokajams, tarp kurių be abejo yra ir R. Šimašius su Ko. Jų idealus, jei taip galime tai vadinti, atspindi per šiuos dešimtmečius Vilniaus mieste ir ypatingai ant Neries kranto pasirodęs menas: nuo nevykusių, bedvasių paminklų Gediminui ar Mindaugui bei Vincui Kudirkai, iki šios sistemos ir jos buržuazinės ideologijos išsigimimo esmę atvirai atskleidžiančiam „vamzdžiui“, taip vadinamo „modernaus“ dekadentinio meno egzemplioriui, kuris ir šiandien puikuojasi netoli nuo Žaliojo tilto ant tos pačios Neries upės kranto.

reklama

Tiesą sakant, vamzdžiai ir kt. groteskiški liberalkapitalistinės ideologijos estetikos pavyzdžiai žymiai geriau atspindi dabartinės pusiau kolonijinės Lietuvos tikrovę, negu socialistinio realizmo pavyzdžiai, demonstravę visiškai kitokios – išlaisvinto darbo ir kūrybos Lietuvos – gyvenimą.

Socialistinio realizmo stiliaus skulptūrų pašalinimas nuo Žaliojo tilto – tai dar vienas Lietuvoje įsigalėjusios liberalinės buržuazijos ir jos ideologijos viešpatavimo įrodymas.

Beje, čia derėtų pridurti, kad „patriotinė“ (tautininkai ir pan.) skulptūrų priešininkų dalis trokšta vietoje šių skulptūrų iškelti netikrų „nepriklausomybės“ skelbėjų, tarkime, kruvinojo tirono Antano Smetonos arba vadinamųjų pokario „partizanų“ statulas, žinoma, labai ir labai naiviai, romantizuotai ir iliuziškai matydami bei vertindami visus šiuos istorinius simbolius. Bet, vis dėlto, tai rodo tam tikrų, kad ir klaidingų bei istoriškai diskredituotų, idealų egzistavimą šioje marginalinėje oficiozinių „patriotų“ stovykloje.

Tai – buržuazinės visuomenės puvimo priežastis ignoruojančių, jo nesuprantančių ir padebesiais skraidančių, sistemai naudingų idiotų vaidmenį atliekančių naivių romantikų pozicija, nors ir neturinti daug ką bendro su realybe, bet, vis dėlto, teigianti vienokias ar kitokias pozityvias vertybes.

Kita vertus, R. Šimašiaus ir kitų į jį panašių liberalų pozicija, kuriai nereikalinga jokia pozityvi alternatyva nukeltoms socialistinėms skulptūroms (nors kol jos dar lieka kultūrinio paveldo objektų sąraše, su jomis galutinai susidoroti jiems bus sunku), nes tai esą būtų tiktais nauji „stabai“, parodo tikrąją dekadentiškos liberalinės buržuazijos kultūros esmę: idėjinį vakuumą ir nihilizmą.

Jiems nėra nieko švento, nėra jokių vertybių ar idealų, kurios keltų pagarbą, susižavėjimą ar pasiaukojimo jausmą; galbūt jiems būtų patrauklu pastatyti cinišką skulptūrą Vakarų propaguojamo pederastų (t. y. lytinių iškrypėlių) „teisių“ judėjimo garbei ir šlovei, galbūt kokį nors pornografinį ar falinį ženklą? Nežinia, kokios fantazijos verda šitokių veikėjų, „padorių piliečių“ ir „įsitikinusių liberalų“ protuose, bet galime būti tikri, kad, kokios jos bebūtų, jos nieko gero nežada nei lietuvių tautai, nei jos kultūriniam gyvenimui.

Bet kuriuo atveju, šiandien regime bendrą sistemos pakalikų ir politinių idiotų, tiek liberalkonservatorių, tiek buržuazinių patriotėlių euforiją, džiūgaujant dėl „apsivalymo“ nuo taip vadinamo „sovietinės praeities tvaiko“. Šiuo būdu mėginama ne tik ištrinti dalį ir, tiesą pasakius, ne tokią jau tamsią, dalį Lietuvos istorijos, bet ir iš tautos sąmonės ištrinti Lietuvos, lietuvių tautos, Lietuvos darbo klasės revoliucinės kovos tradicijas, kurios tęsiasi nuo pat 1863 m. sukilimo ir Antano Mackevičiaus, iki Vinco Mickevičiaus-Kapsuko bei kitų XX amžiaus Lietuvos revoliucinių kovotojų, kurių socialinius idealus estetine forma ir išreiškia Žaliojo tilto skulptūros.

Tačiau šie veikėjai, tiek liberastai, tiek ir nususę smetoniniai patriotėliai gali būti tikri, kad, nepaisant bet kokių jų veiksmų ar provokacijų, revoliucinės Lietuvos tradicijos nebus pamirštos, kad istorinė atmintis išliks, stiprės ir nepranyks iš kovingai nusiteikusio jaunimo širdžių.