Kokia skulptūrų dalia, toks ir Lietuvos likimas

Nuvykę įamžinti Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo, ten susipažinome su mokslininku, ilgamečiu LR Mokslų akademijos matematikos ir informatikos insituto moksliniu bendradarbiu Vytautu Steponėnu. Jo specializacija – centrinės nervų sistemos veikla, sutrikimai, ligos, o viso gyvenimo aistra ir hobis – Vilniaus istorija ir architektūra.

Pasirodo, kad norėdamas išgelbėti Žaliojo tilto skulptūras nuo sunaikinimo, jis argumentuotu laišku kreipėsi į p-rezidentę, vyriausybę, Kultūros ministrą ir Vilniaus miesto tarybą, bet nesulaukė jokio atsako. Mus sudomino tame laiške pateikiami argumentai, todėl paruošėme video reportažą „Kokia skulptūrų dalia, toks ir Lietuvos likimas“, o patį laišką pateikiame žemiau (Šauksmas.lt red.).

ŽALIOJO TILTO SKULPTŪROS

ĮVADAS. Šiuo metu yra sprendžiamas Žaliojo tilto skulptūrų likimas. Apie jas sklando savoka – „balvonai“. Remdamiesi faktine medžiaga, be pykčio ir šališkumo, objektyviai (Sine ira et studio, lot., Tacitus) nustatysime faktą, t. y., kur yra „balvonai“ – ar ant pjedestalų, ar prieš pjedestalus. Studijos autoriaus nedomina okupantų (Hitlerinių ir Stalinistinių) filosofinės politinės sistemos. Autorių domina skulptūrų pirmavaizdžiai (pozuotojai), jų kūrėjai (skulptoriai) ir idėjos, kurias jos skleidžia. Akivaizdu, kad jos neskleidžia prievartos, smurto, visuomenės socialinio ir turtinio diferencijavimo idėjų. Jos taip pat neskleidžia okupantų primestų socialistinės ir komunistinės idėjų. Tai, kad ano meto filosofinės-politinės-partinės sistemos kūrėjai tikėjo, jog „rojų žemėje“ galima sukurti dėka žmonių mokslo ir darbo dėka – nieko smerktino nėra. Pažymėtina ir tai, kad to meto nacistinės Vokietijos įvairiose meno šakose buvo kuriami darbai, šlovinantys mokslą ir darbą. Bet dėl to, kad darbą, mokslą ir kultūrą – civilizacijos pagrindą sudarančias esmes gerbė ir vertino totalitarinių sistemų kūrėjai – jos nenustojo vertės.

Taigi okupuotos Lietuvos lietuviai, įamžinti skulptūrose, skleidžia idėjas – amžinas vertybes, kurios yra suprantamos ir priimtinos visiems sveiko proto žmonėms. Manau, kad pokario metų karta neturėjo pasidaryti charakirio (jap. karių tradicinė savižudybė perskrodimas sau pilvo), vien dėl to, kad gyveno, dirbo, kūrė sovietmečiu. Be jos – nebūtų Lietuvos. To meto valdantieji ir prievartaujami valdomieji skirtingai vertino darbą ir kūrybą. Pirmieji tikėjo, jog jie dėka darbo, mokslo ir kultūros, stato komunizmą o prievartaujamieji žinojo, kad kuria Lietuvą. Reikia pripažinti, kad okupacijos metų kartos žmonės buvo sukūrę pažangiausią TSRS respubliką. Jie, atstovaujami skulptūromis, yra verti išskirtinos pagarbos, nes nepaisant to, kad buvo priverstinai verčiami tikėti socialistinėmis-komunistinėmis idėjomis, vis tik tai paslapčia didžiuodamasi tuo, kad jie yra lietuviai, t. y., LDK palikuonys, dirbo, kūrė, nes žinojo, jog darbas, mokslas bei kultūra yra jų asmeninių gyvenimų ir valstybės pagrindas. Jie tikėjo, kad sulauks Lietuvos valstybingumo atkūrimo dienos, o atsiradus ilgai lauktai progai, aktyviai dalyvavo valstybės atkūrimo Sąjūdyje. Atmestinai dirbanti, nekurianti ir neišprususi tauta nebūtų atkūrusi Nepriklausomybės.

Nustatysime, kokie tos kartos žmonės yra įamžinti: laukininkės, darbininko, studentų skulptūrose, prisiminsime jų atstovaujamos kartos nuveiktus darbus. Tai įgalins atsakyti į klausimą, kur yra „balvonai“ – ant pjedestalų ar prieš pjedestalus, t. y., taip skulptūras vertinantys žmonės.

Asmenims, nesugebantiems savarankiškai mastyti ir įvairiapusiškai vertinti istorinio paveldo, yra įdiegta skulptūrų griovimo nuostata., kurios pagrindas – jos buvo sukurtos sovietmečiu. Taigi jų centrinėje nervų sistemoje (CNS) dirbtinai (artificialis, med.) sukurta nuostata, t. y., dominantė– griauti.

Adekvatūs pavyzdžiai yra naudingesni už pamokymus. (Exempla praeceptis utiliora sunt, lot.). Taigi pateikiu dirbtinai sukurtos nuostatos, t. y., nesveikos dominantės pavyzdį.

Korida (isp. corrida de toros – bulių bėgimas/išsiveržimas) – kruvinas sportas vyksta Ispanijos, Portugalijos, Meksikos, Brazilijos amfiteatruose. Tai bulių žudymas žmonių pasimėgavimui. Iš pradžių kapeadorai raudonu audeklu (kapa), įerzina bulių, – sukuria jo CNS dominantę, t. y. agresiją raudonai spalvai. Po to raiti pikadorai duria ietimi keletą kartų gyvuliui į sprandą 3 poras spalvotų kaspinais papuoštų strėlių (banderilių). Pabaigoje toreadoras arba matadoras, su špaga ir mulete, pritvirtintu prie trumpos kartelės raudonu audeklu, dar kurį laiką efektingai pažaidžia su buliumi ir po to jį nuduria. Taigi kapeadorai, įerzindami bulių raudonu audeklu blokuoja, sukurtos dominantės pagalba kitų pažintinių CNS struktūrų veiklą. Priešingai, laukiniai buliai, be dirbtinai sukurtos patologiškos dominantės CNS, turintys plastišką nervų sistemą, geba staigiai ir adekvačiai įvertinti supančią aplinką, apsispręsti ir sėkmingai apsiginti nuo laukinių žvėrių kaliais pridengtų kūnų – aborigenų. Taigi, sveikos psichikos, kovojantys buliai, be dirbtinai sukurtos raudonos dominantės CNS, visapusiškai vertindavo juos supančią agresyvią erdvę, ir savarankiškai priėmę adekvatų situacijai sprendimą apsigindavo, dažnai priversdavo aborigenus išsilakstyti!

reklama

Įskiepytos pasaulėžiūrinės dominantės. Yra valstybių, kurių gyventojams yra įskiepytos religinės dominantės: Indijoje šventas gyvulys – karvė; Indonezijoje kiaulė; senovės Egipte – katė; krikščionybė – Europoje; islamas – Azijos pietuose. Kai kuriose musulmoniškose valstybėse merginoms draudžiama lankyti mokyklą. Moterys, musulmonės (musulmonė – „paklūstanti dievui“) gyvenančios Prancūzijoje konfliktuoja su vietine policija, nes priešingai šios šalies civilizacijos išsivystymo lygiui, jos savo veidus slepia čadromis. Taigi, jos supančiotos savo tradicijų, nesuvokia, jog niekam nepaklūstančios prancūzės, be čadrų, baigia aukštuosius mokslus, yra visuomeniškesnės ir savo grožiu, intelektu dovanoja džiaugsmą, vyrams ir pasauliui! Pašalinti iš jų galvų, nuo ankstyvos vaikystės dienų įskiepytas neatitinkančias tikrovę dominantes, yra sunku.

Neadekvatus objektyvios realybės suvokimas gali pasireiškia ne tik esant pasaulėžiūros ribotumui, bet ir esant organiniams CNS pakenkimams. Pavyzdžiui, yra ligoniai, kurie, žvelgdami į studentės ir studento skulptūrą „Mokslo jaunimas“ mato stribą su šautuvu ar lupantį nagus partizanui kagebistą. Tai jau schizofrenija (neadekvatus objektyvios realybės suvokimas, asmenybės suirimas, skilimas).

Taigi, jeigu skulptūros vertinamos atsižvelgiant tik į tai, kad jos buvo sukurtos sovietmečiu, ir nėra grindžiama kitokiais vertinimo kriterijais, pvz., istoriniais, architektūriniais, politiniais, tai skulptūros, architektūros kūriniai nebus visapusiškai pažinti ir adekvačiai įvertinti, o jų likimo valdymas bus pragaištingas.

Privalu pripažinti, kad vyriausybių finansuojamos, valstybių filosofinės politinės sistemos, „įmplantuoja“ vidutiniokui, nesugebančiam savarankiškai mąstyti, sukurti adekvačią objektyviai realybei savo vertybių sistemą, netgi absurdiškas idėjas, kurios tampa jų CNS patologiškomis dominantėmis. (Rasizmas, nacional- socializmas ir kt..) Deja, taip buvo ir taip bus – absurdo implantacija vidutiniokui visuomet yra sėkminga! Dabar – naikinti savo istorijos faktus.

I SENOJO ŽALIOJO TILTO APLINKA.

„Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčia, (pateikiame XIX a. fotografijos kopiją, priedas 1) tai stilingas vėlyvojo baroko paminklas. Ji buvo pastatyta XVIII a. pirmoje pusėje. Bažnyčios bokštai statyti XVIII a. viduryje, juos vainikuoja rokokiniai šalmai ir žibintai. Bažnyčia ir šalia esantis vienuolynas priklausė jėzuitams. Šalia bažnyčios stovėjo klebonijos namas (nugriautas 1970 m.), šv. Jėzaus koplytstulpis, buvo skirtas įamžinti 1655 m. žuvusiųjų nuo Rusijos kariuomenės karių, miestiečius ir dar keli maži nameliai. XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, tiesiant Upės gatvę ir „tvarkant“ bažnyčios aplinką, architektai su komunistine dominante CNS nugriovė „feodalinį-kapitalistinį paveldą“: kleboniją, koplytstulpį, Vykstant aplinkos „tvarkymo darbams“ miestiečiai stebėjo, kaip darbininkai mėtydavo iškastus žmonių kaulus. Tai buvo Vilniaus gynėjų kaulai.

Gydytojas Hiliarijus Raduškevičius 1892 m. nupirko sklypą ir pastatydino pseudogotikinio, „Plytų stilius“ stiliaus rūmus, kuriuos sudarė 3 korpusai. Tai buvo pseudogotikos šedevras Lietuvoje! – patys gražiausi rūmai Lietuvoje! Keturi architektai 6 metus vadovavo statybai. Kiek nemigo naktų, pinigų ir įvairių kitokių išgyvenimų patyrė Vilniaus mylėtojas ir puošėjas Hiliarijus Raduškeičius! Kokia nuostabia vietą buvo išrinkta rūmų statybai! Tarp bažnyčios su vienuolynu ir ant kalnelio esančių Hiliarijaus Raduškevičiaus rūmų yra kelias, t. y. įvažiavimas į Vilniaus seną priemiestį. Panašiai, kaip įvažiavimas į Vilnių pro Aušros ar Trakų vartus.

II VILNIAUS NETEKTYS – VILNIEČIŲ NETEKTYS

Šiuo metu Žaliojo tilto skulptūrų likimą nutarė spręsti „istorikai“, žinantys ir argumentuojantys sprendimą tuo, kad jos buvo pastatytos sovietmečiu. Netgi V. I. Leninas, su gigantiška komunistine dominante CNS, po 1917 m. perversmo, nurodė, jog privalu diferencijuotai vertinti buržuazinį-kapitalistinį palikimą. Teigė, kad yra privalu išsaugoti ir panaudoti liaudies gerovei tai, ką naudingo buvo sukūrę proletariato išnaudotojai. Manau, kad sprendimas pašalinti skulptūras remiantis tuo argumentu, kad jos buvo sukurtos sovietmečiu yra nepakankamas. Ypač tai išryškėja nustačius tą faktą, kad skulptūrinė grupė „Taikos sargyboje“ yra labiausiai gerbtina ir saugotina skulptūrinė grupė. Ir tai nepaneigiamai įrodysime! Taigi, pagrindinis istorikų-skulptūrų griovėjų argumentas – tiltas ir skulptūros buvo pastatytos sovietinės okupacijos metu yra niekinis, nes jie visapusiškai, diferencijuotai nevertina to meto istorinių įvykių. Taigi, sprendimą, kad jas yra privalu išsaugoti pagrįsime vadovaudamiesi keletu nagrinėjimui privalomų kriterijų

Architektūros vertintojai, su komunistine dominante CNS nesugebėjo suvokti, kad kasė molį, degino plytas, mūrijo, architektai projektavo – darbo žmonės. Jie kūrė valstybę. Privalu skirti tai, kas sukurta darbu, nuo to meto laikinų politinių ideologijų. Architektūros vertintojai su komunistine dominante CNS nesugebėjo atskirti materijos nuo politinės ideologijos, nutarė, kad buržujų rūmai nėra reikalingi proletariatui! Todėl H. Raduškevičiaus pastatyti rūmai 1962-1963 m. buvo dalinai nugriauti. Buvo nugriauti rūmų vakarinis korpusas ir šiaurinio korpuso galas. Po to, kai buvo nugriauta beveik pusė H. Raduškevičiaus rūmų, liko daug plytų, kurias buvo galima panaudoti po nugriovimų išlikusių išdraskytų sienų užmūrijimui-dekoravimui. Bet buvo pasielgta kaip tik įmanoma vulgariau – užtinkuota ir padažyta! Taigi, Architektų sąjungai priklausantys rūmai atrodo itin apgailėtinai. Šiauriniame gale itin nevykusiai „prikergė“ ištisai tinkuotą pastatą! (Pastaba, jautresnės nervų sistemos žmonėms geriau nematyti to kas buvo sunaikinta! (Prd. 2)

Priešingoje Neries pusėje XIX a. mūriniame name po rekonstrukcijos yra įsikūręs viešbutis „Hotel Congres“. Originalią senąją mūrinę namo dalį vainikuoja timpanas, t. y., trikampė frontono įdubi atbrailų ribojama plokštuma. Tokiu architektūriniu elementu yra pabrėžiamas statinioužbaigtumas– apribojamas kilimas į viršų. XIX a. statinys rekonstrukcijos metu buvo aplipdytas juodomis plastmases ir metalo medžiagomis ir įrengtas viešbutis. Architektai, uždėdami ant timpano dar vieną statinio kilimo aukštyn ribotuvą – juodą bokštą – pažeidė fasado harmoniją. Tokia „puošyba“ iššaukia psichovizualinės disharmonijos jausmą, t. y., instinktyviai savęs paklausi, kuria kilimo aukštyn riba, sena ar nauja tikėti ? (Pastaba: patarimas, jeigu trūksta ploto, tai nereikia „ kergti“ seno architektūrinio stilių ir senų medžiagų (plytų) su naujomis)! Problemos sprendinys – paprastas! Reikia, pakelti stogą ir pristatyti, pakartojant kurio nors seno pastato aukšto stilių, reikiamą aukštų kiekį! Tai, tada bus pagerbta senojo architekto kūryba ir iš vengta pastatų prievartinių „mutacijų“ – išsigimimų

Prie Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios yra išlikę tik vienuolyno pastatai, bet šv. Jėzaus koplytstulpis, klebonijos namas ir keli nameliai neišliko. Jie 1970 m. buvo nugriauti. Buvo sunaikinta šiaurinė Vilniaus senamiesčio tąsa – už Žaliojo tilto. Sumažėjo senamiestis.

Pastaba, Vilniečių patirtos skulptūrų ir vertingų architektūrinių statinių netektys yra visiškai kompensuotos – pastatytas rūdijantis vamzdis! O po Žaliuoju tiltu pakabinti akmens amžiaus žmogaus puošmena – žiedai!

III NAUJOJO LIETUVIŠKO TILTO DEKORAS.

Reprezentuoja amžinas žmonijos vertybes. 1948-1952 m. pastatytas tiltas – (102,9 ilgio, 24 m. pločio ir 15 m. aukščio) 1952 m. buvo papuoštas. Tilto pietinio galo vakarinėje pusėje stovi skulptorių Bernardo Bučo ir Petro Vaivados sukurta skulptūrinė kompozicija, „Žemės ūkis“ vaizduoja mechanizatorių ir laukininkę. Rytinėje pusėje stovi skulptorių Napoleono Petrulio ir Broniaus Vyšniausko sukurtos šachtininko ir mūrininko su darbo įrankiais skulptūros – „Pramonė ir statyba“. Šiauriniame gale rytinėje pusėje, keturis metrus su postamentu siekianti stovi, dviejų karių su vėliava kompozicija „Taikos sargyboje“, autorius Bronius Pundzius. Vakarinėje pusėje tiltą puošia, skulptorių Juozo Mikėno ir Juozo Kėdainio besimokantį jaunimą vaizduojanti skulptūrinė kompozicija „Mokslo jaunimas“. Taigi, šios socialistinio realizmo kanonus valingai skelbiančios ir iliustruojančios esmines kuriančios žmonijos vertybes: darbą, mokslą, valstybės gynimą, yrapriimtinos kiekvienam pasaulio žmogui. Džiaukimės, kad lietuviai, okupacijos metais, sugebėjo amžinas žmonijos vertybes įamžinti jas simbolizuojančiose skulptūrose.

Taip pat yra nepaprastai svarbu, kad amžinųjų vertybių pirmavaizdžiais-pozuotojais buvo pasirinkti Lietuvos žmonės.

Vilniaus fotografas Andrius Surgailis žino, kad ant Žaliojo tilto su rugių pėdu jau 7-ą dešimtmetį stovi jo motina – grafikė Aspazija Vaivadienė-Surgailienė. Tulevičiūtė-Venckevičienė, keramikė, visada didžiuodavosi, kad ji su knyga rankoje stovi ant Žaliojo tilto. Namuose moteris saugojo pagal skulptūrą sukurtą biustą. Neseniai buvo pasketbta, esą skulptorius Petras Vaivada ant Žaliojo tilto sukūrė skulptūrą savo mylimajai.

Petras Tulevičius, E. Tulevičiūtės-Venckevičienės brolis, gydytojas, prisimena, kad Vilniaus centre stovinti išvaizdi mergina studentė – jo sesuo. Laikysena ir veidas – tikrai jo sesers. Naujokas, kaunietis, Politechnikos instituto studentas pozavo B. Bučo kuriamai darbininko skulptūrai. I. J. Naujokienė, prieš dvejus metus mirusio vyro žmona, pabrėžė, kad jos vyras niekada nebuvo sovietinis žmogus…

Išvada. Nepaneigiamas faktas. Žaliojo tilto dekoras – tai nėra okupantų kolonistų realizuotos mintys, ir ne jie patys ten taip yra pavaizduoti! Taigi naujojo tilto dekorą kūrė Lietuvos skulptoriai, o jiems pozavo Lietuvos žmonės! Tai yra lietuviškiausias tilto dekoras!

Pripažinta tai, kad okupacijos metų karta, kurios atstovai atvaizduoti skulptūrose, sukūrė pažangiausią TSRS respubliką.

Mokslas. 1945 m. Universitete dirbo 212 mokslo darbuotojų, iš jų profesorių ir daktarų 45, docentų ir mokslo kandidatų 30; 1947–1987 m. universitete apginta 2677 mokslų, kandidato ir 306 mokslų daktaro disertacijos. 1978 m. universitetas priskirtas prie svarbiausių TSRS aukštųjų mokyklų.

Statyba. Už Žirmūnų D 18 mikrorajono projektą ir jo įgyvendinimą architektams Birutei Kasperaičienei ir Bronislavui Krūminiui ir kitiems 1968 m. paskirta TSRS valstybinė premija.

Inžinieriai – Kauno Politechnikos auklėtiniai ir kiti inžinieriai sukūrė skaitymo automatą „Rūta 701“ skirta optiškai atpažinti rankraštiniams skaitmenims bei 4 spec. ir atpažintų ženklų kodams perduoti. Ši skaičiavimo mašina buvo pirmasis skaitymo automatas Europoje ir viena pirmųju skaitymo automatų pasaulyje.

IV SKULPTŪRINĖ GRUPĖ „TAIKOS SARGYBOJE“

Jos likimą spręsime, vadovaudamiesi Horacijaus nurodymu-metodu: „In medias res“ (lot.), (pažodžiui, į reikalo vidurį; tuojau pat prie reikalo esmės!) Privalu skirti politines aplinkybes ir aplinkybių vertintojus (jų išprusimą).

Laikotarpis 1939 –1941 m. buvo sunkių sprendimų metas Lietuvai, nes agresyvių kaimynų draskomai, teko spėlioti, viltis ir pasirinkti. Pagrindinis klausimas buvo: su kuo Lietuva, neturinti ekonominės ir karinės galios primesti savo valią kitoms valstybėms ir turinti ribotas potencijas apsiginti, turi bendradarbiauti?

Panašius klausimus sprendė sunaikintos valstybės Lenkijos patriotai. Jie buvo priversti, kaip kovos draugus, rinktis vieną iš dviejų jų valstybės naikintojų – TSRS ar Trečiajį Reichą. Nors apie Katynės žudynes jau buvo atsiradę įvairių gandų, bet jie priėmė teisingą sprendimą – pasirinko būsimą karo nugalėtoją. Akivaizdu, Lenkija negalėjo toliau kariauti su abiem okupantais. Jie nuo TSRS patirtas skriaudas privalėjo užmiršti!

Lietuvos vyriausybei ir kariams teko spręsti sudėtingesnį uždavinį – reikėjo rinktis vieną iš trijų priešų, su kuo bendradarbiauti: su lenkais, Trečiuoju Reichu ar TSRS. Trečiojo Reicho kariai į Lietuvą atvyko neatsiklausdami, o sunaikintos Lenkijos valstybės bėgliai (apie 30 000) patys prašėsi priimami ir buvo su užuojauta priimti, pamaitinti, apgyvendinti. Bet pastarieji eilinį karta įrodė, jog jie yra Lietuvos priešai. Jos 1943 m. įkurtos Armijos Krajovos kariai žudė Vilniaus krašto lietuvius, mažino jų procentą Vilniaus krašte, tikėdamiesi, kad po karo Pietryčių Lietuva atiteks jiems, lenkams! Prisiminkime: 1919 m. netekome Vilniaus, 1938 m. buvę Žalgirio mūšio bendražygiai lenkai pareiškė ultimatumą dėl diplomatinių santykių tarp valstybių užmezgimo. O tai reiškė Vilniaus krašto okupacijos įteisinimą. Tais pačiais metais Vokietija okupavo Klaipėdos kraštą. 1941 m. birželio 23–24 dienomis, sukilimo prieš raudonuosius okupantus metu, buvo pranešta Vokietijai, kad Lietuvos žmonės ginklu atkuria Lietuvos valstybę! Bet tai prieštaravo okupantų interesams, todėl Kaune, birželio dienomis sukurtos vyriausybės veikla buvo uždrausta.

reklama

Tuo metu Tarybų Rusija, nuo pat 1920 m. nepripažino Pietryčių Lietuvos krašto priklausomybės Lenkijai! O 1939 m. Kremlius, realizuodamas slaptus klastingus planus, (Molotovo-Ribentropo paktą), spalio mėnesį sugrąžino Pietryčių Lietuvą Lietuvai. Tai buvo suprasta, kad „Vilnius – mūsų, o mes rusų“ Taip pat yra privalu pripažinti tai, jog Tarybų Rusijos skelbiamos komunistinės idėjos apie tarptautinę proletariato misiją, kuriant naują komunistinę pasaulio tvarką, buvo patrauklios. Taigi, to meto Lietuvos vyriausybė ir kariuomenė, nežinodamos užkulisinių kitų valstybių suokalbių turinių, privalėjo priimti sprendimus! Pastaba: šiandien, to meto protingo politinio manevravimo pasekmės tokios: Vilnius – mūsų, bet mes – ne rusų!

Ar prisiminsime ir pagerbsime antihitlerinės koalicijos dalyvius – 16 lietuviškos divizijos karius? Daug abejonių kelia karių su vėliava kompozicijos „Taikos sargyboje“ likimas. Įrodysime, nepaneigiamai, – jos ten stovi absoliučiai pagrįstai! Tarptautinės teisės požiūriu 16 divizijos kariai, būdami svetimos kariuomenės, t. y. Raudonosios armijos sudėtyje ir jos aukštųjų karininkų vadovaujami, buvo antihitlerinės koalicijos kariai. Jie tikėjo, kariavo, aukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę. Taigi 1942–1943 m. Lietuvos kariuomenės kariai, vertindami susidariusią politinę-karinę situaciją ir nepasitikėdami nei vienais, nei kitais ir patys jausdami „išvaduotojų“ nepasitikėjimą – abejojo, delsė tapatintis su kuriuo nors okupantu.

Politinis J. Stalino manevras. 1940 m. vasarą sovietams okupavus Lietuvą, „buržuazinė kariuomenė“ buvo pertvarkyta į sovietinį 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. Jau pirmosiomis karo dienomis dalis šio dalinio, kurio paskirtis buvo pridengti besitraukiančią sovietinę kariuomenę, tiesiog išsiskirstė. Daug įtakos jo kariams turėjo ir garsusis Birželio sukilimas Kaune. Dar ryžtingiau pasielgė 179-osios divizijos kariai: jiems iš Pabradės poligono teko trauktis kitų Raudonosios armijos dalinių apsuptyje. Lietuvių pėstininkai sukilo, pasipriešino sovietams, daug jų žuvo, kiti, negalėdami atitrūkti nuo sovietų, nusišovė. Dalis karių mūšyje Pskovo srityje tiesiog perėjo vokiečių pusėn… Manoma, kad iš 18 tūkst. 29-ojo korpuso karių į TSRS gilumą tepasitraukė apie pusantro tūkstančio. Vienintelę tautiniu pagrindu sukurtą formuotę vadinamame Didžiajame Tėvynės kare – 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją sudarė 36 proc.. lietuviai, 29 proc. rusai ir tiek pat – žydai. (Gediminas Kulikauskas, DELFI).

Iš Antrojo pasaulinio karo veterano Jakovo Zacharovičiaus Šeino atsiminimų apie 16-os divizijos kautynes su vokiečiais ties Aleksejevka 1943-iųjų vasarį. Į Maskvą Antrojo pasaulinio karo pradžioje pasprukusi sovietinės Lietuvos vadovybė jautėsi ten, švelniai tariant, nejaukiai. Veltui Antanas Sniečkus, Justas Paleckis ar Mečislovas Gedvilas demonstravo tvirtą lietuvių pasiryžimą kautis su nacistine Vokietija. Veltui nuo 1941-ųjų rugpjūčio prašė ir ragino sukurti tokioms kovoms specialų lietuvišką sovietinės armijos dalinį. Visas jų entuziazmas atsimušdavo į tylos sieną. Tylėjo SSSR NKVD viršininkas Lavrentijus Berija, nesiteikė atsakyti ir pats J. Stalinas.

Sovietinė Lietuvos vadovybė, pasitraukusi į Maskvą, demonstruodama norą kautis su naciais, veltui prašė Josifo Stalino ir jo parankinio L. Berijos sukurti specialų lietuvišką sovietinės armijos dalinį. Tik po ilgų Antano Sniečkaus, Justo Paleckio, Mečislovo Gedvilo prašymų 1941 m. gruodžio 18 d. TSRS gynybos komitetas nutarė 16-ąją diviziją suformuoti iš naujo kaip lietuvišką karinį vienetą. Tai buvo ir politinis manevras: J. Stalinas norėjo pademonstruoti, kad lietuviai palaiko sovietų valdžią, kita vertus, taip buvo renkami ir ugdomi kadrai pokarinei socialistinei Lietuvai. 1943 m. pradžioje joje buvo 10 250 kareivių ir karininkų, (pagal Česlovą Iškauska, (www. iskauskas.lt, www.DELFI.lt,)

Lietuviais nepasitikėjo.Istorikas Gediminas Kulikauskas pastebi, kad latviai jau buvo sudarę bent dvi divizijas (nuo revoliucijos laikų latvių komunistais Maskva labiau pasitikėjo), estai taip pat pririnko porą divizijų, skubiai buvo suburtos armėnų, gruzinų, uzbekų, baškirų, kalmukų formuotės. Sovietams labai jau norėjosi pademonstruoti pasauliui, kad štai prieš agresorių sukilo visos „broliškos respublikos“. Tačiau lietuviais kažkodėl nebuvo pasitikima, (savaime suprantama, nes jie šaudė į besitraukiančius iš Lietuvos Raudonosios Armijos karius).

Divizija įmesta į mėsmalę. 16-oji lietuviškoji šaulių divizija nepateisino J.Stalinolūkesčių. Gal dėl to, kad jos kariai buvo laikomi nepatikimais, gal dėl jos tautinės sudėties, žmonės buvo tiesiog marinami badu ir neleidžiami į priešakines fronto linijas. Divizijoje tvyrojo nusivylimas, padaugėjo dezertyravimo atvejų. Sovietų žvalgyba slaptuose pranešimuose akcentuodavo, kad daugiausiai kritikuojančių komunistų partiją ir Raudonąją armiją yra tarp lietuvių. (G. Kulikauskas, DELFI)

Kai išmušė divizijos valanda – 1943 m. pradžioje jai buvo duotas įsakymas vykti į frontą Oriolo srityje, net ir pompastiškos palydos, kurioje dalyvavo pats Antanas Sniečkus, nenuteikė karių aukojimuisi už Sovietų Sąjungą. Divizija ilgai nebuvo priskirta jokiai armijai. Iki paskirties punkto tekdavo žygiuoti 400 km per snieguotus laukus, mirtiname šaltyje. Aleksejevkos kaimą jie pasiekė vasario 18-ąją. Vasario 23-ios – TSRS tuomet buvo minima Raudonosios armijos diena, o ir kariuomenėje buvo priimta išgerti už pergalę – išvakarėse divizijai buvo įsakyta pulti. Skerdynės ties Aleksejevka. Šioje mėsmalėje divizija prarado apie 5000 karių.

Vasario 23 d. 16-ąjai lietuviškajai nepavyko net priartėti prie vokiečių – šie dar iš už puskilometrio ėmė pliekti į priešus minosvaidžiais ir pabūklais. Atviram įšalusiam lauke neturėjusi kur išsikasti apkasų, divizija tučtuojau prarado 273 žmones – tiek priskaičiuota užmuštų ir sužeistų. Atsišaudyti nebuvo kuo – 16-osios divizijos artilerija dar net nebuvo pasiekusi mūšio lauko.

Vasario 24 d.divizija, remiama 7 tankų, vėl puolė ir buvo atmušta, o prarado 426 žmones. Kitądien scenarijus pasikartojo – bevaisės atakos metu „lietuviškoji“ neteko 572 karių. 16-tos divizijos kaimynės – sovietinės 143-ioji ir 6-oji gvardijos divizijos – susidomėjusios stebėjo beviltiškus „lietuvių“ puolimus, tačiau nė nemanė padėti.

Vasario 26-ądivizija, ko gero, stipriausiai puolė vokiečius – pasiekė net jų spygliuotų vielų užtvaras, tačiau pro jas nebe prasibrovė. Žuvo ar buvo suluošinta 615 karių.

Vasario 27-ą eilinis beprasmis puolimas pražudė 266 žmones, 28-ąją – netenka 341 kario.

Kovo 6 d.nieko nepadėjo mėginimas pulti vokiečius paleidus dūmų uždangą – tądien divizija prarado 329 žmones, o kitądien – dar 457. (Surinkta archyvine ir statistinemedžiaga – Dr. Rimantas Zizas)

Armijos vadovybė ėmėsi žiaurių priemonių – už lietuvių apkasų suformavo užtvaros būrius, jie turėjo šaudyti į divizijos karius, jei šie sumanytų trauktis. Beprasmės kautynės ties Aleksejevka truko iki kovo 21-osios.

Divizija dalyvavo Kursko kautynėse. Po šių kautynių jį buvo perkelta į I-ąjį Pabaltijo frontą. Klaipėdos operacijoje antrosios gvardijos armijos sudėtyje dalyvavo ir 16 lietuviška divizija. Ji kaudamasi nužygiavo 200 km. Išvadavo Degučius, Kelmę, Kražius, Kaltinėnus, Pajūrį, Šilalę, Vainutą, Žemaičių Naumiestį ir daug kitų gyvenviečių. X 12 – 16-oji divizija kontratakavo priešo tankus. Atmušusi keletą kontratakų, ji X 19–20 d. pasiekė Nemuną. 1945 m. sausio 31 d. ji išvijo vokiečius iš Klaipėdos, už tai gavusi naują –Klaipėdos šaulių divizijos vardą.Už kovos nuopelnus vaduojant Žemaitiją, 16-oji divizija apdovanota Raudonosios vėliavos ordinu. 10 jos karių suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas. (Klaipėdos išvadavimas, Vilnius, 1975). Nužygiavusi iki Kurliandijos (Kuržemės), divizija baigė savo kovų kelią. Jai nebuvo patikėta įžengti į Berlyną. Iš Kuršo, dalis jos karių pėsčiomis nužygiavo į Vilnių ir įsikūrė Šiaurės miestelyje. Ji visiškai buvo išformuota 1956 m. gegužę. (DELFI)

Įšvados. 16-os divizijos kariai – antihitlerinės koalicijos dalyviai,aukojo savo gyvybes, vaduodami Lietuvą. Jų, dalyvavusiųjų karo nugalėtojųpusėje, įnašas į šios dienos atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvavimą – nepaprastai didelis. TSRS įsipareigojimai prieš Lietuvą, nors ir buvo klastingi, bet mums naudingi. Lietuviai suprato, kad „Vilnius – mūsų o mes – rusų“. Bet pasekmės mūsų valstybei, būtų buvę nepaprastai tragiškos, jeigu Kremlius Vilniaus kraštą būtų palikęs likimo valiai. Armija Krajova ir toliau būtų žudžiusi lietuvius, vykdžiusi krašto polonizavimą ir kolonizavimą. Priminsiu, kad 1944 m. Armija Krajova stengėsi anksčiau už Raudonąją Armiją įžengti į Vilnių ir tuo parodyti pasauliui, kad jie išvadavo „savo“ miestą. Bet jos karininkai buvo sukviesti posėdžiauti į buvusį Rusų teatrą (Kapsuko–Jogailos gatvėje), ir į namus jie nesugrįžo, nes iš ten buvo išvežti į Sibirą. Arba Vilniaus kraštas būtų atitekęs Baltarusijai. Vėliau Justas Paleckis išprašė iš karo nugalėtojų, turinčių ką duoti, prijungti prie Lietuvos dalį Švenčionių ir Druskininkų apylinkių žemių – viso apie 2000 kv. km.

16 div. kariai, antihitlerinės koalicijos dalyviai, būdami Raudonosios Armijos sudėtyje, kariavo dėl Lietuvos! Vaduojant Lietuvą, žuvo 600 karių, o vaduojant vien tik Klaipėdą, žuvo 200 karių. Remiantis vardiniu žuvusiųjų sąrašu, iš viso žuvo 9 350 16-os divizijos karių. Įsimintinas atvejis – L. S. (kilimo nuo Adutiškio) nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karys, vėliau 16-tos divizijos karys po sužeidimo prie Aleksejevkos buvo gydytas Riazanės ligoninėje – pasveiko, po sužeidimo prie Šilalės taip pat pasveiko, bet po sužeidimo 1945 m. Sausio 27 d., vaduojant Klaipėdą nepasveiko, nes vokiečių kulkosvaidininkas „perpjovė–padalino“ jį pusiau!

1945 Sausio 28 d. 9 valanda visas miestas buvo išvaduotas. Karingiausieji iš baltų – lietuviai pasiekė Baltijos jūrą. Atgauta: tai kas prieš 7 šimtmečius ir dar kartą –1938 m. buvo prarasta. Gerbkime atminimą tų, kurie paaukojo savo gyvybes dėl Lietuvos! Nesvarbu, kokioje kariuomenėje jie kovojo! Taigi, Žaliojo tilto skulptūros byloja apie mūsų praeitį. Anuomet buvome priversti dangstyti savo kūnus ir dvasias komunistiniais „drabužiais“. Ant Žaliojo tilto stovi lietuviai – garbė jiems! Privalu įamžinti žuvusius 16 divizijos karius! pastatyti, šalia skulptūrinės grupės „Taikos sargyboje“ granitinę lentą su auksu užrašytomis žuvusių pavardėmis!

 Post scriptum Tarp baltos ir juodos yra daug spalvų. Vien tik juoda turi 30 atspalvių. Gydytojas rentgenologas skiria 100 atspalvių! Bet jeigu jis gebėtų skirti tik juodą ir baltą – tai diagnozuoti ligą būtų neįmanoma. Taigi, jeigu mes neturime fizinės ir karinės potencijų primesti kitiems savo pažiūras, gyvenimo būdo, netgi efektyviai apsiginti, tad privalome būti labai atidūs, vertindami procesus, vykstančius valstybėje ir už jos ribų. Vienintelis teisingas vertinimo kriterijus – ar tai naudinga Lietuvos valstybei! (kunigaikštis Mindaugas).

O gal Vilniaus miesto meras R. Šimašius nori įsiamžinti​? Kurpius iš Efeso Herostrato, kuris norėjo kaip nors išgarsėti ir todėl l 356 m. pr. m. e. sudegino Artemidės šventyklą? H. Raduškevičiaus rūmų, šv. Jezaus koplytstulpio, Klebonijos griovėjai jau įsiamžino. Tai gal ir Vilniaus miesto meras R. Šimašius taip pat nori įsiamžinti​?

Prašauskaitytoją spręsti – ar yra privalu išsaugoti sunkių išbandymų metus tautai ir Lietuvai primenančias Žaliojo tilto skulptūras? O galinčius – prisidėti prie jų išsaugojimo.

Pagarbiai Vytautas Steponėnas (ilgalaikis LR Mokslų Akademijos Matematikos ir informatikos instituto mokslinis bendradarbis)

Šauksmas