Gerovė ir demokratija

Sklando įkyrus mitas apie tai, kad ekonominis klestėjimas yra neatskiriamas nuo demokratijos. Atseit, jei nori gyventi turtingai – iš pradžių susikurk demokratiją. Platina šitą mitą dvi žmonių kategorijos: ideologai ir propagandistai arba tiesiog kvailiai.

Realybėje nė viena šalis nepasiekė pažangos, būdama demokratiška. Visur iš pradžių vyko ekonomikos augimas, o jau po to, pasiekus atitinkamą gyventojų sotumo lygį, išsivystė demokratija su žmogaus teisėmis.

Visos iki vienos Europos šalys pasiekė ekonominę gerovę arba per autoritarinį valdymą, kaip Vokietija, arba dėka kolonijų, kaip demokratijos šviesulys – Anglija. Kurios valdomose teritorijose buvo du teisiniai statusai, galiojantys metropolijoje ir kolonijose. Pastarosiose, kurioms priklausė ir europietiška Airija, jokia demokratija net nekvepėjo. Kaip rašė vienas to laikmečio literatas: „Anglijos herbe puikuojasi liūtas. Europoje anglai – lapės. O kolonijose – žvėrys, kurie net neturi pavadinimo“.

O ir pačioje metropolijoje vos ne iki XX amžiaus buvo gana sąlygiška demokratija. Su žmogaus teisėmis situacija ten buvo labai ne kokia. Netgi kalbant apie vietinius britus ir nekalbant apie mažumas (juodaodžius, pavyzdžiui, ten demonstruodavo zoologijos soduose greta kitų primatų). O kai Anglijoje liovėsi karti bedarbius valkatas, kurie vengė priverstinio darbo manufaktūrose? O kariniame ir prekybiniame laivynuose liovėsi prievarta imti į jūreivius sveikus vaikinus ir juos plakti tik neilgai trukus iki to laiko, kai demokratijos pavyzdys prarado jūsų valdovės statusą. Priverstiniai darbai ir toliau klestėjo. Parlamentas jau po Amerikos revoliucijos, kuri padarė didelį įspūdį, nutarė truputį atlaisvinti varžtus ir priėmė revoliucingą įstatymą. Jo esmė tokia:

reklama

„Ir toliau priverstinai imti jūreivius į laivyną – kitaip niekas neis. Žemutinių rangų jūreivius ir toliau plakti – kitaip nebus jokios disciplinos. Bet vis dėlto reikia nors kažkiek sumokėti jiems nuo šio momento vis dėlto teks. Negi mes kokie nors vergvaldžiai?!“

Amerika – ne išimtis iš šios taisyklės. Pirma – Amerika plėtojosi tiktai dėka dviejų pasaulinių karų, į kuriuos įstojo pačioje pabaigoje nugalėtojų pusėje. O vykstant karams, pelnėsi iš tiekimų abiem kariaujančioms pusėms. Na, ir dar dėka to, kad abu karai sunaikino ar smarkiai susilpnino JAV ekonominius konkurentus. O po karo Amerika, kaip nugalėtoja, išsikovojo teisę spausdinti visam pasauliui privalomą naudoti valiutą ir dabar jau visiškai demokratiškai galėjo apiplėšinėti pasaulį, brukdama žmonijai 20 centų vertės popieriukus už 100 dolerių kainą.

O antra – ir pas Ameriką su demokratija buvo kažkaip nelabai. JAV teritorijoje irgi buvo du teisiniai statusai: piliečiams ir juodaodžiams (vergovė). O dar prisiminkime apie prievartinį žemių atėmimą iš indėnų. Iš esmės tai buvo kolonijų grobimas. Kurį papildė dar ir masinis vietinių gyventojų naikinimas. Taip kad ir pagrindinis mūsų dienų demokratijos šviesulys mažai kuo skyrėsi savo audringo vystymosi laikotarpiu nuo kitų kolonijinių valstybių.

Europoje, tiesa, būta ir išimčių: mažos šalys, tokios kaip Šveicarija ar Liuksemburgas, kurios praturtėjo teikdamos specifines paslaugas kolonijinėms valstybėms ir iš esmės tapusios jų ekonomikų priedėliais.

O šiek tiek vėliau visos audringai besivystančios Azijos šalys – Korėja, Vietnamas, Kinija ir kitos įveikė savo pakilimo laikotarpiu autoritarizmo stadiją ar išliko joje iki šiol.

O štai visos valstybės, kurioms įbruko demokratiją dar iki to laiko, kol jos praturtėjo, nugrimzdo į skurdą ir pilietinius karus. Arba įsmuko į diktatūrą, kuri galbūt (tiktai galbūt) atves jas į demokratiją, prieš tai pamaitinus gyventojus iki būtino sočiai tolerancijai minimumo.

Nes visi propagandistai supainiojo priežastį ir pasekmę: iš pradžių gerovė ir sotūs gyventojai, ir jau po to – demokratija ir žmogaus teisės. O ne atvirkščiai.

www