Noriu perskaityti jums ukrainiečio kareivio laišką namo. Nenurodysiu, nei jo vardo, nei pavardės, bet noriu pasakyti, kad taip mąsto daugelis ukrainiečių kareivių, kurie panoro pamatyti tiesą. Nesislėpė. O jūs paklausykit ir susimąstykit. Ypatingai tie, kuriuos Porošenko, su savo sumauta valdžia, siunčia bauginti ir žudyti taikius Donbaso žmones.
Kijevas
Mamai
Sveikučiai, mano mielieji – tėti, mamyte, mano mylima žmonele ir mano mielasis sūneli Alieška!
Jau trečias mėnuo randuosi Donbase, kur vyksta beprotiškas, brolžudiškas karas. Taip, mano brangieji – būtent brolžudiškas, negailestingas karas.
Kuomet mus siuntė į Piet-Ryčius, kariuomenės vadai mus įtikinėjo, kad kad kariausime su agresoriais ir teroristais ir išlaisvinsime Donbasą nuo jų.
Mamyte, mieloji, pasirodė, kad teroristais Donbase tapome būtent mes – Ukrainos armija ir nacgvardija.
reklama
Mes atėjome pas juos į jų žemes ir lyginame lėktuvais, tankais, raketine technika jų miestus ir kaimus, griauname taikių gyventojų namus, ligonines, vaikų darželius, mokyklas ir taip toliau.
Štai, kaip gudriai!
O kiek gi tau metukų, pasakyk?
Kiek? 2? Tu mano protinguole! Ir tu taip greitai bėgi į rūsį, taip? Štai dabar šaudo, tu nebijai? Girdi, kaip dabar šaudo? Nebijai? Tai ne stipriai?
Malkos pabiro? Net taip? Štai taip griaudė ir ten rūsyje birėjo?
Saulyte tu mano! Paveikslėliai ten? O kokie?
Mes, Ukrainos armija, žudome čia savo liaudį, savo brolius ir seseris, senelius, vaikus ir moteris.
Štai ten nukrito sviedinys, aš nežinau jis sprogo ar ne, styro, neaišku, aš nežinau.
Taip, tai siaubas! Pas jį kieme ir tiesiai virš mano galvos,pas mane, sprogimo banga praėjo. Aš stebiuosi – tai gal angelas apsaugojo, aš btaip meldžiausi….
Visa Donbaso žemė įmirkusi krauju, kvepia degėsiais ir paraku…..
Mamyte, mieloji mano! Aš nenoriu daugiau imti dūšion nuodėmių, žudydamas nekaltus žmones – brolius ir seseris. Aš negaliu žiūrėti, kaip tūkstančiais žūna ukrainiečių kariuomenės kareiviai, kaip juos, nacgvardija skubiai laidoja broliškų kapų tranšėjose. O juk šitie vaikinai, taip norėjo gyventi!
Mamyte mieloji! Aš galvojau, kad kad mūsų šalies vadovai, mumis rūpinasi ir pergyvena. Bet dabar čia, Donbase, aš supratau, kad mes jiems tiktai patrankų mėsa. Atleiskit man, mano mielieji, draugai bet aš čia, Donbase viską supratau ir toliau prieš savo brolius ir seseris nekariausiu, atsisakau vykdyti, Kijevo chuntos, nusikalstamus įsakymus.
Atleisk man, Ukraina, bet aš ne fašistas!
Broliai ukrainiečiai, karininkai ir kareiviai, kiek dar bus išlieta motinų ašarų, jeigu mes nesustabdysim tą beprotišką, brolžudišką karą? Tai pirmaeilė mūsų pareiga – sustabdyti tą beprotybę. Pasakykite visi kartu –„Karui ne!