Lietuviams sienų neliečiamybės principas vertingesnis, nei malonumas patrolinti rusus Karaliaučiumi.

Viešojoje erdvėje ne juokais užvirė intelektualinės peštynės.

Žinomas žurnalistas Audrius Bačiulis žurnalo "Veidas" publikacijoje užsipuolė vieną autoritetingiausių Lietuvos politologų Lauryną Kasčiūną, dėl to, kad pastarasis leido sau siūlyti pasvarstyti apie galimybę patrolinti svetimas žemes grobiančią Rusiją Kaliningrado srities priklausomybės kvestionavimo būdu.

Deja, pridedamos Veido publikacijos nuotraukos šriftas perdėm smulkus, kad nemokamai varginčiau savo nuosavas akis jų dešifravimui.

Atitinkamai, jos neskaičiau. Ir nemačiau tų užmetimų dėl "gretavalstybinių struktūrų", apie kuriuos rašo Kasčiūno nuo Bačiulio ginti atskubėję gerbiami komentatoriai, todėl keliais žodžiais apie pradinę klausimo esmę, kurią užvedė prof. Vytautas Landsbergis:

reklama

" Labai retai ir labai nedrąsiai kai kur užsimenama, kad to [Kioningsbergo-Kaliningrado-Karaliaučiaus] krašto statusas yra neaiškus. Žinoma, Rusija skelbia, kad tai Rusija ir jokių ginčų nėra, bet kraštas niekad nebuvo jokia tarptautine sutartimi atiduotas Rusijai.

Buvo pripažįstama kaip faktinė padėtis, ir ta faktinė padėtis yra konstatuota Potsdamo sutartimi – pasakyta, kad Rusijai pavedama administruoti iki taikos sutarties su Vokietija, o jos ligi šiol nėra. Tai klausimas kaip ir atviras. Nors jeigu Rusija bus labai agresyvi, Vakarų demokratijos gali atsiminti šį klausimą."

ir lakoniškai išreiškė gerbiamas Vytautas Keršanskas:

"...mintis ciniškų Rusijos veiksmų perbraižant Europos žemėlapį kontekste pasiūlyti Rusijai pasikalbėti apie Kaliningrado statusą (ypač – kai jis taip aršiai pastaraisiais metais militarizuojamas) yra daugiau nei įdomi. Tai patvirtina ir didelis šio pasisakymo rezonansas Rusijos žiniasklaidoje."

IMHO, siūlymas pradėti trolinti Rusija kvestionuojant Kaliningrado priklausomybę Lietuvos atveju nėra išmintingas, nes tai reikštų, kad tokią poziciją užimanti pusė savanoriškai atsisako gerbti ir besąlygiškai laikytis Helsinkio susitarimais užtvirtinto sienų neliečiamybės Europoje principo.

Taip, Rusija įžūliai leido sau jo nepaisyti, aneksuodama Krymą. Tačiau tokiu veiksmu ji įsivarė save į kampą, atvirai tapdama tarptautinį saugumą užtikrinančių principų laužytoja. To paneigti neįmanoma. Būtent šio fakto smerkimas iš pabrėžtinos, besąlygiškos pagarbos Europos sienų neliečiamybei sudaro stipriąją Lietuvos ir ES pozicijos pusę.

reklama

Principų laužytojai ir principų saugotojai - tokia dabar yra išsidėsčiusi dispozicija. Ir Rusijai niekaip nepavyks jos pakeisti.

Jeigu tarp "principų saugotojų" neatsiras gudragalvių, kurie vardan nežinia ko (Paeerzinimo? Patrolinimo? Pabauginimo?) patys viešai ir oficialiai atsisakys laikyti Europos sienų neliečiamybės principą šventu, t.y. nepereis į tą pačią pusę, kurioje jau dabar yra Rusija.

Išties, Rusijai toks virsmas labai patiktų. Nes reikštų, jog "principų saugotojų" ir "principų laužytojų" priešprieša dingsta ir su deklaravusiais pretenzijas į Rusijos teritoriją, t.y. atmetusiais sienų neliečiamybės principą galima kaip lygūs su lygiais pradėti derėtis: tai kokias gi sienas Europoje perbraižome? Kokias dar Europos sritis siūlome iš kažko atimti ir kitiems perduoti?

Jei galime kalbėti apie Kaliningrado statusą, tai, matyt, galima ir apie Vilniaus ar Klaipėdos? Ar dar kokio Lvovo, Dancingo ar pan.?

Ar tikrai norime tokių diskusijų mūsų inicijuoto atsisakymo nuo sienų neliečiamybės Europoje kontekste?

Nesunku prisiminti, jog neveikiant sutartimis grįstiems principams tokios diskusijos būdavo sprendžiamos karine jėga, kuria mūsų gintarinis kraštas, deja, ypatingai pasigirti negali dėl objektyvių priežasčių. Būtent todėl Lietuva, jos valdžia ir intelektualinis elitas turėtų visomis išgalėmis siekti, kad sienų neliečiamybės Europoje principas išliktu šventas ir nekvestionuojamas.

Net kai kiti ES nariai jį kvestionuos - mes turime būti paskutinių jo gynėjų gretose ir nuolat reikalauti, kad to principo pažeidėjai būtų besąlygiškai pasmerkti ir nubausti, o jų užkariavimai atstatyti į status quo padėti net ir praėjus dešimtims metų.

Tikrai neverta stiklinio šiltnamio gyventojams prisijungti prie linksmai įkaušusio padaužos kaimyno pasismaginimo ir svaidytis į greta tavo namo sienos esantį taikinį akmenimis.

Jeigu Rusija kada nors praras Kaliningradą, tai tikrai ne todėl, kad kažkokioje Potsdamo sutarties eilutėje kažkas kažką diplomatiškai parašė, o dėl visai kitokių priežasčių.