Ne mes sugalvojome mūsų naikinimo planą (video)

Mes esame buvusiame Sakučių komplekse. Čia anksčiau buvo dideli kompleksai – antidės, arklidės, veršidės, kitoje pusėje nuo plento ir anoje pusėje, ten kur matosi silosinės ir sugriauti pastatai. Čia dirbo žmonės iš Sakučių, Kiškių kaimo. Daug buvo darbo vietų, net iš Šilutės žmonės čia atvažiuodavo dirbti. Šilutės rajone Tarybiniais laikais buvo labai gausios šeimos. Šeima vidutiniškai turėjo 5 vaikus.

Kintų žuvininkystės ūkio veterinorius turėjo 5 vaikus ir apylinkės pirmininkas… Dabar šiame kraštė pernai gimė tik 2 vaikai… Anksčiau Kintų seniūnijoje gimdavo per metus iki 90 vaikų kasmet. Vykdoma tokia politika, kad ištuštinti žemes, žmones iš čia išvaryti į Vakarus. Sunaikint visą infrastruktūrą Lietuvos, žemės ūkį, pramonę. Ką mes čia matome – po visą Lietuvą galime pamatyti, čia nieko naujo. Bet čia procesas yra valdomas. Čia ne todėl, kad žmonės tinginiais tapo, tai kaip tarybiniais laikais visi dirbo o dabar visi tinginiais tapo? Ne…

reklama

Buvo taip daroma kad žmonės nieko negalėtų padaryt, buvo ta privatizacija (prichvatizacija), padaryta tam, kad viską išdraskyt, kiekvienas ėmė sau, ar plytas pardavė, ar perdengimus nuo stogų pardavė, kas karvę už ragų, kas traktorių… Galų gale visa ta sistema yra sugriauta. Dabar mes matome tuos visus griuvėsius.

Anksčiau čia žmonės dirbdavo, čia buvo daug darbo vietų. Iš aplinkinių kaimų visi dirbdavo. Dabar jaunimo praktiškai nėra. Žmonės, jaunesni negu aš, visi išvažiavo dirbti su šeimom į Vakarus…

Aš 1994 metais čia atvažiavau žuvininku dirbti. Dar čia dirbo kalakutynas, anoje pusėje – veršidės. Aš atvažiavau, kai prasidėjo tas krachas. Dar bendruomenė dirbdavo čia. Tik prasidėjo tas griuvimas. Dar čia arkliai buvo… Žmonės pradėjo viską griaut, draskyt laidus, metalus nešt.

– Tu gal irgi nešei?

Esu parnešęs keletą šviestuvų. Vaizdas buvo, tiesą pasakius, žiaurus. Dabar jau mes prie to pripratę, bet tuomet, kai matei, kaip viskas funkcionuoja, pilna žmonių, viskas asfaltuota, komunikacijos veikia ir staiga – viskas griūna, viskas kaip po karo. Baisiai…Paskui pradėjom priprast. Žmonėms taip pateikė, apgavo: paimsi va tą gabaliuką ir bus gerai. O paskui gavosi, kad neapsimokėjo. Tie, kas vykdė tą griovimo politiką, be abejo, to nesuprato. Ir dabar mažai kas supranta. Bet aišku, kad čia Harvardo projektas arba Daleso planas. Kaip sunaikinti TSRS, tame tarpe, ir Lietuvą.

Viskas buvo suplanuota, bet mes to nesupratom. Mes ėjom ir griebėm - kas plytą, kas karvę už ragų, džiaugiamės, kad į namus tempiam. Ir iš pradžių atrodė viskas prasminga, ir pienas buvo reikalingas, ir derlius, grūdai. Pagrinde viskas ėjo į Rusiją. O kai įstojom į Europos Sąjungą – viskas sustojo. Davė išmokas, kad tik atsisakytum karvių, nenorėtum sėt. Prasidėjo galutinis griovimas.

reklama

Grąžint ir atstatyt galima visada. Bet reikia pakeisti programą. Pirmiausia mes turime suvokt, kad viskas įvyko neatsitiktinai, buvo suplanuota Vakaruose. Galite, žmonės, pažiūrėti Daleso planą, Harvardo projektą. Buvo suplanuota, kaip sunaikinti šitą kraštą. Ne tik Lietuvą, bet ir tą pačią Latviją, Baltarusiją, Rusiją, visas taip vadinamas sovietines respublikas. Mes turim suvokti, kad ne mes valdome situaciją, bet mūsų rankomis situaciją valdo kiti.

Kas kiti? Tie, kuri turi žinių. Žmonės, kurie tuo užsiima. Yra institutai, kurie dirba, studijuoja žmonijos valdymo procesus.Mes turime suprasti, jog lietuviai ne patys iš kvailumo ėmė, ir išardė savo fermas, išpjovė savo karves, sunaikino gamyklas, sugriovė uostą. Lyg ir patys, bet valdė Vakarai. Jeigu tą suprasime, tai gal nustosime klausyti tų patarėjų, pradėsime gyventi savo galva.

Jei dabar mūsų emigrantai grįžtų staiga, būtų liūdnos mišios. Turi keistis politika. Nes dabar Lietuvos, kaip valstybės, nėra. Mes esam Vakarų, kurie viską ir sugriovė, kolonija. Pirmiausia tą reikia suvokti ir vaduotis iš kolonijinio jungo.Turim blaiviai žiūrėt, kas vyksta, užmegzti kontaktus su savo kaimynais.

Kodėl viskas sunaikinta? Nes mūsų produkcija niekam nereikalinga. Anksčiau visa produkcija ėjo į Rusiją, Rytus. Vakarams mes konkurentai. Turime keisti politiką, turime patys būti savo šalies šeimininkais. Ir jei norime likti kaip tautam turime kažką daryt. Jei sėdėsime tik ant išmokų, mes prapulsim. Išmokos duodamos tam, kad išnyktume, kad nemokėtume nei dirbt, nei gyvent, taptume parazitais. Išmokos – tai humaniškas žmonių sunaikinimo būdas.

Kaip aš įsivaizduoju, mes esame pavojingi, nes prisimenam savo praeitį, istoriją. T.y. turime jiems, tai Vakarų gaujai, pavojingų žinių. Jie nori šią teritoriją ištuštinti ir privežt lengvai valdomų kolonistų. Mus naikina, bet mes visada turime šansą tam pasipriešinti. Reikia keisti susinaikinimo Programą.

Šauksmas