Šunys dabar ir prieš šimtmetį (+ foto palyginimui)

Paprastai mes manome, kad gyvūnų veislių selekcija skirta pagerinti, išryškinti gerąsias veislės savybes, tačiau praktikoje taip nutinka toli gražu ne visada. Dažna šunų veislė po begalinių „tobulinimų“ jau nebe tokia kokia buvo kadaise, o seniau konkrečiai veislei nebūdingos ligos tapo įprastomis šiandienos šunų palydovėmis.

Taigi, tos pačios veislės šunys seniau (kairėje) ir dabar (dešinėje). O taip pat ir pagrindinės sveikatos problemos.

Kadaise bulterjeras buvo gražus, sportiškas šuo be keistos formos snukio ir nukarusio pilvo. Naujai „išvesta“ kaukolės forma nulėmė sukandimo problemas, dažnai progresuojantį kurtumą. Be to, pas šios veislės šunis įgimtas alkūnės išnirimas bei dažni saulės nudegimai.

Per šimtą selekcijos metų basetas tapo kur kas žemesnis, o jo ausys, lyginant su amžiaus senumo nuotrauka, stipriai pailgėjo. Galinėm kojom sutrumpėjus šunis ėmė kamuoti stuburo ligos bei šlaunies sąnario displazija (displazija – neteisingas kūno audinių ar organų vystymasis). Atsiradęs polinkis į antsvorį daro basetą dar labiau ligotu. Nuolatinės problemos su akimis – nuo glaukomos iki ektropijos („vyšninė akis“). Didelės ausys galbūt atrodo ir mielai, tačiau šuniui kelia daugybę problemų.

reklama

Šiuolaikinio bokserio snukis dabar dar trumpesnis ir dar labiau riestas nei anksčiau, o tai lemia greitesnį kūno perkaitimą. Beje, snukio trumpėjimas pakenkė dantų augimui bei klausai. Daugybė bokserių šuniukų gimsta kurti viena ar abiem ausimis. Dažnai pasitaiko entropionas (akies voko krašto inversija), aortos stenozė (susiaurėjimas), hipotireozė (būsena, sukelta skydliaukės hormonų trūkumo), pilvo pūtimas.

Net vokiečių aviganis, kuris visuomet buvo laikomas „tikro šuns“ etalonu, degraduoja. Kadaise suaugusiems šios veislės patinams buvo įprastas 25 – 30 kg svoris, tuo tarpu dabartinis standartas – 30 – 40 kg. Dabar tai kur kas sunkesnis šuo. Iš čia kyla problemos su stuburu bei galinėmis kojomis (kojų sąnarių displazija, stuburo tarpslankstelinių diskų ligos, šlubumas). Taipogi cukrinis diabetas, katarakta, įvairiausi augliai. Kažkada vokiečių aviganiai galėjo peršokti 2,6 m. aukščio kliūtis, o dabar jų pasturgalis dirbtinai „pažemintas“, šuo tapo „kampuotu“, priekin išriesta krūtine. Dabartinis vokiečių aviganis jau nebeturi tų senųjų savo veislės savybių.

reklama

Anglų buldogas – šios šalies pasididžiavimas bei „čerčiliškos tvirtybės“ simbolis, selekcijos dėka virto tikru monstru. Mūsų dienomis tai viena ligočiausių šunų veislių. Faktiškai pamirškite apie sveikus buldogus: kojų sąnarių displazija, įgimtas alkūnės išnirimas, trachėjos hipoplazija (nepakankamas išsivystymas), snukio odos klosčių uždegimas, brachicefalinis sindromas (dėl trumpo snukio, apvalios galvos ir priplotos nosies kylančios kvėpavimo problemos), entropionas. Veislinei buldogo kalei gimdant dažniausiai reikalinga veterinaro pagalba. Vidutinė gyvenimo trukmė – tik kiek virš šešių metų.

Bene labiausiai pakito senbernarai. Kadaise Alpių kalnuose pasiklydusius keliautojus gelbėję vienuolių šunys (tame tarpe ir apie 40 žmonių išgelbėjęs žymusis senbernaras Baris) – tai visiškai kitokie, – kiek smulkesni, tačiau kur kas sveikesni senbernarai. Kažkada atletiška, harmoningai sudėta veislė dabar nuolat kenčia nuo viršsvorio, nutukimo bei įvairių sveikatos sutrikimų. Juos kamuoja panašios, kaip ir kitas veisles, problemos: kojų sąnarių displazija, kelio girnelės išnirimas, pilvo pūtimas. Be to, selekcininkai pasistengė, kad senbernaras priaugtų odos daugiau nei jiems reikia.

Lygindami senovines ir dabartines taksų veislės šunų nuotraukas matome kaip stipriai pakito gyvūno kojų bei liemens proporcijos. Galinės takso kojos pasidarė mažesnės, kas automatiškai sukelia galūnių bei stuburo problemas. Taksai dabar kur kas mažiau judresni nei tolimi jų protėviai. Problemos su tarpslanksteliniais diskais gali šunį paversti visišku luošiu.