Chuntistinė Ukraina vokiečių akimis: išgyventi Kijeve

Šis keistas laikrodis šalia Maidano vis dar čia. Europos futbolo sąjungos (UEFA) pageidavimu jį pastatė ant vejos kaip didelę 11 metrų klombą. Kai 2012-ųjų vasarą prasidėjo Europos čempionatas, šalia dar stovėjo čempionato talismanai – žmogeliukai Slavek ir Slavko. Vienas iš vardų čekiškas, kitas serbiškas. Taip juos pavadino amerikiečių marketingo agentūros darbuotojai, dirbę paruošiamuosiuose turnyro darbuose. Turbūt, jie nusprendė, jog tai ukrainietiški vardai, nors tai visiškai ne taip.

Ciferblate trūksta keleto skaičių. „Penketuką“, „devintuką“ ir „11“ kažkas spėjo išrauti iš vejos. Laikrodžio rodyklės daugiau nebejuda. Tai panašu į kažkokią sustojusio laiko zoną. Prieš metus šioje vietoje žuvo žmonės.. Jų fotografijos dabar stovi pastatytos takelyje išilgai vejos, kurioje randasi „futbolo“ laikrodis. Šiuos žmones vadina „Dangaus šimtine“, todėl, kad jų buvo labai daug. Čia stovi daugybė degančių žvakių. Kartais kai kas atneša čia gėlių.

Šalia laikrodžio stovi septynetas žmonių. Jie laiko priešais save stačiakampes dėžutes ir yra panašūs į vaikštančius „reklaminius stendus“. Šiems jaunuoliams ir merginoms pagal išvaizdą yra apie 20 su trupučiu. Ant kiekvienos dėžutės užrašas „ATO“, kas sutrumpintai reiškia „Antiteroristinė operacija“. ATO – viena iš labiausiai paplitusių šalyje abreviatūrų. Ji simbolizuoja karą.

Šie duomenys žinomi ir Vokietijoje: 5500 žuvusių – tai oficialūs skaičiai. O neoficialūs – 50 tūkstančių. Nors tikslių skaičių nežino niekas. Iš esmės, oficialūs tai duomenys ar ne – neturi reikšmės: jei žmogus žuvo, tai jis ir žuvo. Prie to dar reikėtų pridėti 978 482 vidinius persikėlėlius, o taip pat virš 10 tūkstančių sužeistųjų ir invalidų. O jau tų, kurie išgyveno per visą šį laiką emocines kančias, suskaičiuoti neįmanoma. Kai beveik prieš 30 metų įvyko Černobylio atominė katastrofa, daugelis ukrainiečių – šiaurinių sričių gyventojai – taip pat buvo priversti palikti savo gimtuosius kraštus. Vienas iš žmonių su dėžėmis aprašinėtomis užrašais „ATO“, sako: „Černobylis lyginant su tuo, kas vyksta dabar, buvo tas pat, kas pradurta padanga kelyje“. Ir tai ne juokai.

reklama

Šiomis dienomis Kijeve prisimenamos revoliucinių įvykių aukos. Todėl čia pastatė naują sceną – visai šalia „futbolo“ laikrodžio. Atmintinių renginių metu Valstybinis orkestras groja Mocarto „Rekviem“. Niekas – nei statybininkai, pastatę sceną, nei muzikantai, nei dainininkai, nei apšvietėjai, nei režisieriai ar dirigentai – niekas negaus už tai jokių pinigų.

Valstybei ir taip trūksta lėšų – net kariuomenės finansavimui. „Rusija turi galingesnius ginklus, tačiau mūsų valia stipresnė“, pasakė Piotras Porošenko savo gedulo kalboje. Po šito „Dangaus šimtinės“ dalyvių tėvai gavo aukso žvaigždės apdovanojimus. Dabar Ukrainos Didvyriais yra jie, giminaičiai. Nors, lyg tai kažką galėtų pakeisti į gerąją pusę…

Tualetinio popieriaus su Putino atvaizdu daugiau niekas nebeperka

Šie drąsūs, tačiau naivūs savo viltimis jauni žmonės geriau jau pasiklausytų savo motinų – Kijeve daugelis taip galvoja. Tada, 2014-ųjų sausį-vasarį motinos bijojosi dėl savo sūnų, ir jų baimė buvo pilnai pateisinama. O dabar, praėjus metams, ši baimė sustiprėjo šimtus kartų. Su kiekvienu nauju karstu, atsiunčiamu iš Donbaso, siaubas auga. Kai Porošenko penktadienį vakare kalbėjo apie didvyrius, jų motinos graudžiai verkė. O viskas dėl jo. Vladimiro Putino. Jis iš pat pradžių pasisakė prieš protestus. Kai ukrainiečiai stovėjo Maidane ir virė sriubas ant laužų, grojo pianinu ir svajojo apie laisvę, jie dar juokėsi iš jo. „Putin – ch**lo“, – pravardžiavo jie ir iš tiesų tikėjo, jog jų drąsa atves juos į geresnį gyvenimą.

Tačiau dabar, panašu, jog šis kelias veda į niekur. Kreščiatikoje, centrinėje Kijevo gatvėje vedančioje į Maidaną, kur bet kuriuo metų laiku groja muzikantai, vis dar stovi drąsuoliai, pardavinėjantys tualetinį popierių su Putino atvaizdu. Tačiau šiandien jos jau niekas nebeperka. Žmonės abejoja ir bijosi. Šis karas grasina sugriauti jų šalį į dalis. Kitas scenarijus vadinasi kontrrevoliucija, kariniu puču, ir Ukraina taps Novorosijos dalimi. Ir kas žino, ką jis, šitas Putinas dar planuoja?

Kas už Ukrainą, tas prieš Rusiją. Kas prieš Putiną, tas fašistas. O kas už ES, tas „žydras“. Štai ji – propaganda. Tu arba už, arba prieš, arba draugas, arba priešas, arba už Maidaną, arba už Antimaidaną – kare galima būti tik vienoje iš pusių. Sulig kiekviena diena šie prieštaravimai tampa vis aštresni. Kai kijeviečiai vėlų vakarą sėdi bare ir geria degtinę, jie kiek tik turi fantazijos keikia Donecko „banditus“. Kai Donecke kalbama apie kijeviečius, jie vadinami ne kitaip, kaip tik „fašistais“ ar „chunta“. Ir žiūrėdami savo TV kanalus, ir tie, ir kiti tik dar stipriau nekenčia vieni kitų.

reklama

Štai Jelena – jai beveik 30 metų, dirba marketologe ir yra pilnai patenkinta savo darbu. Ji uždirba sau pragyvenimui, aprūpindama geriausius Kijevo restoranus brangiu šampanu. 2014-ųjų vasarį ji aprūpindavo žmones Maidane maisto produktais. 2015-ųjų vasarį ji kiekvieną dieną verkia. Jos jaunesnį brolį greitu metu išsiųs kariauti į Donbasą. O dar Jelenai, pirmą kartą gyvenime tenka skolintis pinigų. Jos buto nuomos kaina praktiškai nepasikeitė, tačiau jos atlyginimas per metus, praėjusius po revoliucijos, sumažėjo beveik tris kartus.

Kijevas tapo neįmanomai brangiu miestu

Jelena dirba po 60 valandų į savaitę. Ji priklauso taip vadinamai „viršutiniam viduriniajam sluoksniui“, kuris, kaip laikoma, gyvena neblogai. Kiti dirba kasininkais prekybų centruose ir uždirba, perskaičiavus, 90 €urų į mėnesį, turint omenyje, kad jų buto nuomos kaina kitame Dnepro krante sudaro 165 €urus. Daugeliui valdininkų valdžia sumažino atlyginimus iki 50 €urų į mėnesį. Kijevas puikus miestas. Tačiau gyventi jame tapo kategoriškai neįmanoma.

O štai Jurijus. Neseniai jis norėjo vėl aplankyti Jeleną. Jurijus gyvena Sankt Peterburge ir mano Putiną esant stipriu prezidentu. Jelena galvoja, jog, jei ne Putinas, tai jos broliui netektų eiti į karą. Šiaip jau, Jelena ir Jurijus myli vienas kitą, bet po revoliucijos juos padalino Putinas. Kai Jurijus neseniai atvyko į svečius pas Jeleną, Kijevo aerouoste jį sulaikė ukrainiečių kariškiai – jie nepatikėjo tuo ką sako Jurijus dėl savo atvykimo priežasties ir norėjo jį deportuoti atgal į Rusiją.

Tik paskutinę sekundę Jelenai pavyko juos įtikinti, kad Jurijus sako tiesą. Po to jie kartu nuvažiavo pas Jelenos tėvus, kurie laisvu nuo darbo metu renka uniformą, avalynę ir kulkų nepramušamas liemenes kariams, kovojantiems Donbase. Jurijus ir Jelenos tėvas negalėjo rasti bendros kalbos.

Kijevo metro kaip ir anksčiau eina tiksliai pagal grafiką. Kirpyklose žmonės kaip ir anksčiau aptaria, pavyzdžiui, paskutiniąsias futbolo čempionato rungtynes. Madingos parduotuvės toliau dirba, kai kurios jų siūlo iki 70 procentų nuolaidas drabužiams iš rudens-žiemos kolekcijos. Ir beveik ant kiekvieno kampo kabo plakatai vaizduojantys Tomą Andersą (Thomas Anders — vokiečių estrados atlikėjas), kuris žada neužilgo atvykti su gastrolėmis. Kasdienis gyvenimas eina be matomų pokyčių. Jelena kiekvieną dieną eina į darbą – gražiai apsirengusi, batais su aukštais kulniukais – viskas kaip įprastai.

O štai Bogdanas – jis šiandien susitarė su draugais eiti stebėti futbolo rungtynių. Jis dar gerai atsimena 2012-ųjų Europos čempionatą, atsimena Slaveką ir Slavko, atsimena kaip kartu su sirgaliais iš Švedijos, Vokietijos, ir Lenkijos naktimis ištisai gerdavo alų ir dainavo dainas.

Tačiau, kai Bogdanas penktadienį vakare stovėjo Maidane ir klausė Porošenko kalbos, jis keletą kartų apsižvalgė abejodamas, kad įsitikinti, jog žmonės, stovintis už jo, – jo neatpažino.

Bogdanas yra paieškomas. Žmonės pasisakantys už ATO jo ieško, tačiau ne tam, kad paprašyti jo ką nors paaukoti. Jeigu jie jį suras, jam teks vykti į karą. Todėl rytoj jo laukia vizitas į ligoninę. Jis pasiims su savimi pinigų ir pasiskųs daktarams, kad būdamas 24 metų amžiaus serga astma. Jam gėda dėl to, tačiau jis nesugebėjo sugalvoti jokio kito įtikinamo paaiškinimo, kad išvengti siuntimo į karą.

zeit.de