Dž. Orvelas. 1984 (9)

ANTRA DALIS

1

Buvo priešpiet. Vinstonas iš savo kabinos ėjo į tualetą.

Ilgu šviesiu koridoriumi į jį iš kito galo artėjo vieniša figūra. Tai buvo tamsiaplaukė mergina. Nuo to vakaro, kai susidūrė su ja, išeidamas iš senienų krautuvėlės, buvo praėjusios keturios dienos. Jai priartėjus, jis pastebėjo, kad dešinė jos ranka parišta kombinezono spalvos raiščiu; todėl iš tolo ir nepamatė. Gal susilaužė, sukdama kurį nors didžiulį kaleidoskopą, kuriuose „rezgami“ romanų siužetai. Tai būdavo gana dažna nelaimė literatūros departamente.

Likus tarp jų gal keturiems metrams, mergina suklupo ir kniūbsčia griuvo kone ant veido. Pasigirdo skardus, skausmo kupinas riktelėjimas. Matyt, nugriuvo tiesiai ant sužeistos rankos. Vinstonas tučtuojau sustojo. Mergina atsiklaupė. Jos veidas buvo gelsvas kaip pienas, todėl lūpos dabar atrodė dar raudonesnės. Jos akys buvo prašomai įsmeigtos į jį, labiau kupinos baimės negu skausmo.

Vinstono širdyje sukirbėjo keistas jausmas. Prie jo kojų yra priešas, mėginantis jį pražudyti, bet ji taip pat ir žmogus, kenčiantis skausmą, ko gero, sulaužytu kaulu. Jis negalvodamas pasilenkė padėti jai. Matant, kaip ji griūva ant sutvarstytos rankos, jam ir pačiam kone suskaudo.

— Jūs užsigavot? — paklausė jis.

— Nieko baisaus. Tiktai ranką. Bet greitai praeis.

Ji kalbėjo taip, lyg jos širdis daužytųsi Ir iš tikro atrodė labai išblyškusi.

— Ar jums niekas nelūžo?.

— Ne, viskas gerai. Tik skaudėjo smarkiai, bet nieko.

Ji padavė jam sveikąją ranką, ir jis padėjo jai atsistoti.

Ji kiek parausvėjo ir atrodė kur kas geriau.

— Nieko baisaus,— pakartojo ji. — Aš tik truputį susitrenkiau riešą. Ačiū, drauge.

Ir ji nužingsniavo ton pačion pusėn taip žvaliai, lyg iš tikro nieko nebūtų atsitikę. Viskas, ko gero, netruko nė pusės minutės. Nerodyti veide jausmų buvo įprotis, jau tapęs instinktu, be to, jiedu stovėjo kaip tik priešais teleekraną. Bet vis dėlto jam buvo sunku neparodyti nuostabos, nes per tas dvi ar tris sekundes, kol padėjo jai atsistoti, ji kažką įspraudė jam į delną. Nebuvo jokios abejonės, kad ji padarė tai sąmoningai. Tas daiktas buvo mažas ir plokščias. Eidamas pro tualeto duris, jis įsikišo tą daiktą kišenėn ir dabar čiuopė pirštų galais. Tai buvo sulankstytas popieriaus lapelis.

Stovėdamas prie pisuaro, jis pirštais šiaip taip išlankstė lapelį. Jame turėtų būti kas nors parašyta. Kilo pagunda nueiti į kabiną ir tuojau perskaityti. Bet jis gerai žinojo, kad tai būtų labai neatsargu. Tai buvo tokia vieta, kuri, be abejonės, nuolat stebima teleekranų.

Jis sugrįžo į savo kabiną, atsisėdo, atsainiai numetė lapelį tarp kitų dokumentų ant stalo, užsidėjo akinius ir prisitraukė kalbarašį. „Penkias minutes,— tarė jis sau, — mažiausiai penkias minutes! “ Širdis daužėsi krūtinėje, net baugu darėsi, kad kas išgirs. Laimė, jis tuo metu dirbo nesudėtingą, paprastą darbą,— rektifikavo ilgą skaičių sąrašą,— ir tam nereikėjo didelio dėmesio.

Kad ir kas parašyta tame lapelyje, turėtų būti susiję su politika. Kol kas jis tematė dvi galimybes. Pirmoji, labiau įtikėtina — kad mergina, ko jis ir bijojo, yra minčių policijos agentė. Jis nesuprato, kodėl minčių policija turėtų šitokiu būdu perdavinėti pranešimus, bet, matyt, turi savų priežasčių. Gal tame lapelyje parašytas grasinimas, kvietimas, įsakymas nusižudyti, kokie nors spąstai. Bet buvo ir kita, kvailesnė galimybė, kurią jis vis svarstė, nors veltui mėgino nuvyti šalin. Tiksliau — ši žinia visai ne nuo minčių policijos, o nuo kokios nors pogrindinės organizacijos. Gal Brolija vis dėlto egzistuoja! Gal ši mergina priklauso jai! Be abejo, ši mintis absurdiška, bet ji atsirado jo galvoje vos tik pajutus rankoje tą popierėlį. Ir tik po keleto minučių subrendo tas antrasis, daug panašesnis į tiesą paaiškinimas. Ir net dabar, nors protas sakė, kad tas laiškelis gali reikšti mirtį, jis tuo nelabai tikėjo, širdyje ruseno kažkokia nepaaiškinama viltis, jo širdis daužėsi ir jis vos sugebėjo tvardytis, kad balsas nedrebėtų, diktuojant kalbarašiui skaičius.

reklama

Jis susuko užbaigtą dokumentų pluoštą ir įmetė į pneumatinį vamzdį. Praėjo aštuonios minutės. Jis pasitaisė ant nosies akinius, atsiduso ir prisitraukė sekantį pluoštą dokumentų su tuo laiškeliu ant viršaus. Išlankstė jį. Jame didelėmis neįgudusiomis raidėmis buvo parašyta:

Aš jus myliu.

Keletą sekundžių jis buvo taip priblokštas, kad net nepajėgė įmesti to įkalčio atminties skylėn. Kai pagaliau tą padarė, vis dėlto nesusilaikė nepažvelgęs į jį dar kartą, nors puikiai žinojo, kaip pavojinga rodyti per didelį susijaudinimą.

Toliau dirbti buvo labai sunku. Ne tiek prisiversti ir susitelkti prie kruopščių užduočių, kiek slėpti nuo teleekrano susijaudinimą. Jis jautėsi taip, lyg viduriuose degtų ugnis. Pietūs tvankioje, sausakimšoje, triukšmingoje valgykloje buvo tiesiog kančia. Jis tikėjosi bent per pietus valandą pabūti vienas, bet kaip tyčia prikibo tas pusprotis Parsonsas, savo prakaitu užtrenkiantis net šiupinio kvapą, ir ėmė nesiliaudamas tarškėti apie pasiruošimus neapykantos savaitei. Jis neapsakomai džiaugėsi dvimetrine kartonine Didžiojo Brolio galva, kurią tai progai darė jo dukros šnipų būrys. Labiausiai erzino tai, kad balsų klegesy jis vos suprato, ką šneka Parsonsas, ir turėjo nuolat prašyti, kad šis pakartotų kokią nors beprasmišką frazę. Sykį jis viena akimi pamatė tą merginą, sėdinčią su kitom dviem prie stalo kitame valgyklos gale. Ji jo tarsi nematė, ir jis daugiau ton pusėn nežiūrėjo.

Popietė buvo pakenčiamesnė. Tuojau po pietų jis gavo subtilaus ir sunkaus darbo, kuriam prireikė keleto valandų, ir teko visa kita išmesti iš galvos. Reikėjo taip sufalsifikuoti visą seriją ataskaitų apie produkciją prieš porą metų, kad būtų diskredituotas žymus vidinės partijos narys, dabar tapęs įtartinu. Šie dalykai Vinstonui sekėsi, ir kokias dvi valandas mergina buvo visiškai dingusi iš jo minčių. Paskui jis vėl prisiminė ją, ir sugrįžo tas neįveikiamas, nepakenčiamas noras pabūti vienam. Kol nebus vienas, tol negalės apgalvoti šio įvykio. Šįvakar jis turėtų eiti į visuomeninį centrą. Jis greitai prarijo beskonę vakarienę valgykloje, nuskubėjo į centrą, pasiklausė iškilmingų „diskusijų grupės“ kvailysčių, sužaidė porą stalo teniso partijų, išgėrė keletą stikliukų džino, išklausė pusvalandžio paskaitą „Angsocas ir šachmatai“. Jo siela kentėjo iš nuobodulio, bet pirmą kartą nesinorėjo išeiti iš vakaro. Pamačius žodžius „Aš jus myliu“, su- kunkuliavo noras gyventi, ir rizikuoti dėl menkesnių dalykų dabar atrodė kvaila. Tik dvidešimt trečią valandą, parėjęs namo ir atsigulęs,— tamsoje ir tyliai, nes tik taip galėjai būti saugus nuo teleekrano,— jis galėjo gerai pagalvoti.

Reikėjo išspręsti techninę problemą: kaip susitikti su mergina ir susitarti dėl pasimatymo. Dabar jis nebemanė, kad ji jam spendžia kokius nors spąstus. Jis tai suprato iš jos didžiulio susijaudinimo, kai ji padavė jam tą raštelį. Matyt, ji buvo be galo išsigandusi, ir tai suprantama. Atsisakyti viso to jam nekilo minties. Vos prieš penketą dienų jis svarstė, ar nepraskėlus jai akmeniu galvos, bet visa tai jau praeitis. Jis galvojo apie jos nuogą, jauną kūną, tokį, kokį buvo sapnavęs. O juk iš pradžių manė, kad ji kvaila kaip ir visi kiti, kad jos galva prikimšta melo ir neapykantos, o pilvas pilnas ledo. Jį išpylė karštis vien pagalvojus, kad gali ją prarasti, kad baltas jaunas kūnas gali išslysti iš jo rankų! Labiausiai jis bijojo, kad ji paprasčiausiai gali pakeisti nuomonę, jeigu jis greitai nesusitiks su ja. Bet tai padaryti labai sunku. Beveik tas pats kaip atlikti šachmatų ėjimą, gavus matą. Kur tik pasisuksi, visur stebi teleekranas. Tiesą sakant, visi įmanomi bendravimo su ja būdai jam šmėstelėjo galvoje per penkias minutes vos perskaičius tą raštelį, bet dabar, turėdamas daugiau laiko pagalvoti, jis perkratinėjo juos iš eilės, lyg dėliodamas ant stalo kokius instrumentus.

Pakartoti tokį pat susidūrimą kaip šį rytą tikriausiai neįmanoma. Jeigu ji dirbtų dokumentų skyriuje, tai būtų palyginti nesunku, bet jis tik labai miglotai numanė, kur yra literatūros skyrius, be to, neturėjo preteksto tenai eiti. Jei žinotų, kur ji gyvena ir kada išeina iš darbo, tai gal nutaikytų momentą ir susitiktų einančią namo, bet sekti neatsargu, nes tam reikėtų sukiotis aplink ministeriją, ir kas nors tikrai jį pastebėtų. Siųsti laišką paštu — nė kalbos negali būti. Jokia paslaptis, kad visi laiškai atplėšiami. Tiesą sakant, mažai kas juos ir rašydavo. Jei kada prisireikdavo ką pranešti, tam buvo prispausdinta atvirukų su ilgomis eilėmis frazių; siųsdamas nereikalingas išbrauki, ir tiek. Tačiau jis net nežino tos merginos pavardės, tuo labiau adreso. Pagaliau jis net nusprendė, kad saugiausia vieta — valgykla. Jeigu galėtų kaip nors atsidurti su ja prie vieno stalo salės vidury ne per daug arti teleekrano ir aplinkui būtų šurmulys, jei tokios sąlygos būtų, tarkim, bent trisdešimt sekundžių, tai jie galėtų persimesti vienu kitu žodžiu.

Kokią savaitę po to įvykio jis gyveno kaip neramiame sapne. Kitą dieną valgykloje ji pasirodė tik tada, kai jis buvo beišeinąs ir jau kaukė sirena. Matyt, ji buvo perkelta į vėlesnę pamainą. Jiedu prasilenkė netarę nė žodžio. Sekančią dieną ji pasirodė valgykloje įprastu laiku, bet su trim kitom merginom ir sėdėjo tiesiai po teleekranu. Paskui trijų dienų kankynė — ji nepasirodė visai. Atrodė, kad visos jo mintys ir kūnas pasidarė nepaprastai jautrūs, tarsi nuskaidrėjo, kiekvienas judesys, kiekvienas garsas, kiekvienas prisilietimas, kiekvienas žodis, kurį jis girdėjo arba pats tarė, buvo tikra kančia. Net miegodamas jis negalėjo išsivaduoti nuo jos įvaizdžio. Visas tas dienas dienoraščio nelietė. Jei kada kiek palengvėdavo, tai tik darbe, kai kartais pavykdavo užsimiršti nors dešimčiai minučių. Jis neturėjo nė menkiausio supratimo, kas jai atsitiko. Ir negalėjo niekur pasiteirauti. Gal ji „išgarinta“, gal nusižudė, gal perkelta į kitą Okeanijos pakraštį, o blogiausia — gal ji apsigalvojo ir nusprendė vengti jo.

Ketvirtą dieną ji pasirodė. Ranka buvo jau be raiščio, tik ant riešo pleistro juostelė. Jo palengvėjimas buvo toks didelis, kad nesusilaikė ir keletą sekundžių spoksojo tiesiai į ją. Kitą dieną vos nepavyko su ja pasikalbėti. Kai jis atėjo valgyklon, ji sėdėjo prie stalo gana toli nuo sienos, visai viena. Buvo dar anksti ir žmonių nedaug. Eilė ėjo greit, bet kai Vinstonas buvo jau netoli prekystalio, kažkas porai minučių srautą sustabdė, ėmęs ginčytis, kad negavo sacharino tabletės. Bet mergina dar tebebuvo viena, kai Vinstonas pasiėmė savo padėklą ir pradėjo eiti prie jos stalo. Jis nerūpestingai artėjo, dairydamasis tuščio stalo kur nors už jos. Ji buvo už kokių trijų metrų. Tereikia dar dviejų sekundžių. Staiga jam už nugaros kažkas pašaukė „Smitai!“ Jis apsimetė neišgirdęs. „Smitai!“ — pakartojo balsas jau garsiau. Beprasmiška apsimetinėti. Jis atsisuko. Į laisvą vietą prie savo stalo šypsodamasis kvietė šviesiaplaukis kvailo veido vyriškis, pavarde Vilšeris, kurio jis beveik nepažinojo. Atsisakyti buvo nesaugu. Kai esi kviečiamas, negerai eiti ir atsisėsti prie stalo pas vienišą merginą. Per daug kristų į akis. Draugiškai šypsodamasis, jis atsisėdo pas Vilšerį. Jis svieste švietė kvaila šypsena. Vinstonas įsivaizdavo, kaip kirtikliu trenkia jam tiesiai į kaktą. Netrukus vietos prie merginos stalo jau buvo užimtos.

reklama

Bet ji turėjo matyti, kaip jis eina prie jos, turėjo suprasti jo ketinimą. Kitą dieną jis pasistengė ateiti anksčiau. Taip, ji vėl buvo viena prie stalo, maždaug toje pačioje vietoje. Vyriškis prieš jį eilėje buvo nedidukas, greitų judesių, panašus į vabalą, su plokščiu veidu ir mažomis įtariomis akimis. Kai Vinstonas su padėklu nuėjo nuo prekystalio, pamatė, kad mažasis žmogutis žengia tiesiai prie merginos. Jo viltys vėl žlunga. Prie gretimo stalo buvo viena laisva vieta, bet kažkas to žmogučio išvaizdoje bylote bylojo, kad Jam pakaks nuovokos pasirinkti tuštesnį stalą. Vinstonas suledėjusia širdimi sekė iš paskos. Nėra jokios prasmės, jeigu jis sėdės su mergina ne vienas. Tuo metu pasigirdo baisus žvangesys. Mažasis žmogutis tysojo paslikas, padėklas buvo nulėkęs į šalį, per grindis tekėjo du upeliukai — kava ir sriuba. Jis atsistojo, piktai žvelgdamas į Vinstoną, matyt, įtarė jį pakišus koją. Bet viskas baigėsi gerai. Po penketo sekundžių jis besidaužančia širdimi jau sėdėjo prie merginos stalo.

Jis nežiūrėjo į ją. Nukraustė savo padėklą ir kibo į maistą. Reikėjo pradėti kalbą iš karto, kol niekas neatėjo, bet jį suėmė neapsakoma baimė. Nuo to jųdviejų susitikimo buvo praėjusi savaitė. Ji tikriausiai apsigalvojo, turėjo apsigalvoti. Negali būti, kad šis nuotykis pasibaigs sėkmingai, taip gyvenime nebūna. Jis tikriausiai būtų taip ir neprabilęs, jei tuo momentu būtų nepamatęs Amplforto, poeto plaukuotomis ausimis, lėtai einančio su padėklu ir ieškančio vietos. Amplfortas buvo savotiškai prisirišęs prie Vinstono ir jeigu tik pastebės, tai būtinai atsisės prie jo. Jis teturi kokią minutę. Ir Vinstonas, ir mergina uoliai valgė. Jie valgė šiupinį, tikriau sakant pupelių sriubą. Vinstonas pritildęs balsą prabilo. Galvų nė vienas nepakėlė, ritmingai sėmė šaukštais skystą viralą, tarp kąsnių tyliai ir bereikšmiais balsais sakydami būtiniausius žodžius.

— Kada jūs baigiate darbą?

— Aštuoniolika trisdešimt.

— Kur galime susitikti?

— Pergalės aikštėje, prie paminklo.

— Ten pilna teleekranų.

— Jeigu bus daug žmonių, nesvarbu.

— Koks ženklas?

— Nereikia. Neikit prie manęs tol, kol nebusiu apsupta žmonių. Ir nežiūrėkit į mane. Tiesiog būkit netoliese.

— Kada?

— Devynioliktą.

— Gerai.

Amplfortas Vinstono nepamatė ir atsisėdo prie kito stalo. Jiedu daugiau nebekalbėjo ir beveik nežiūrėjo vienas į kitą. Mergina greitai pabaigė valgyti ir nuėjo. Vinstonas pasiliko surūkyti cigaretę.

Pergalės aikštėje jis buvo dar prieš sutartą laiką. Ėmė vaikštinėti aplink didžiulę ornamentuotą koloną, kurios viršuje stovėjo Didžiojo Brolio statula, žvelgianti į dangų pietų pusėje, kur mūšyje dėl Pirmosios Juostos buvo nugalėti Eurazijos lėktuvai (prieš keletą metų tai buvo Rytazijos lėktuvai). Gatvėje priešais jį stovėjo kitas paminklas — raitelis ant žirgo — Oliveris Kromvelis. Praėjo penkios minutės, bet mergina nesirodė. Vinstoną vėl apėmė baisi baimė. Ji visai neateis, ji. apsigalvojo! Jis lėtai nuėjo į šiaurinį aikštės pakraštį ir netgi mažumą apsidžiaugė, kai pažino švento Martino bažnyčią, kurios varpai, kai jie dar buvo, mušė „man tris fartingus skolingas“. Tada jis pamatė merginą, stovinčią prie paminklo ir apsimetančią ar iš tikro skaitančią šūkį, kuris spirale sukosi aplink pjedestalą. Buvo nesaugu artintis prie jos, kol aplink nėra daugiau žmonių. Palei paminklą buvo pilna teleekranų. Tuo momentu kažkur kairėje pasigirdo šauksmai ir kažkokių didelių mašinų gausmas. Žmonės ėmė bėgti per aikštę. Mergina vikriai šmurkštelėjo pro liūtus paminklo papėdėje ir nubėgo kartu su kitais. Vinstonas nusekė iš paskos. Bėgdamas iš žmonių riksmų suprato, kad sargyba veža Eurazijos karo belaisvius.

Visas pietinis aikštės pakraštys jau buvo sausakimšas. Vinstonas, kuris šiaip vengdavo bet kokios kamšaties, dabar spraudėsi, grumdėsi ir veržėsi į patį minios tirštumą. Netrukus jis buvo per ištiestą ranką nuo merginos, bet tarp jų stovėjo didžiulis prolis ir tokia pat didžiulė moteris, matyt, jo žmona, — sakytum kokia neįveikiama mėsos siena. Vinstonas ėmė rangytis ir sukaupęs jėgas šiaip taip įspraudė tarp jų petį. Kelias akimirkas atrodė, kad jo viduriai bus sutrėkšti tarp dviejų raumeningų kūnų, bet kiek pasigrūmęs vis dėlto prasibruko pro juos. Jis buvo šalia merginos. Jie stovėjo susiglaudę pečiais, abu įsmeigę akis prieš save.

Gatve lėtai slinko ilga virtinė sunkvežimių, kėbulų kampuose — ginkluoti sargybiniai, išsitempę, mediniais veidais. Ant grindų susiglaudę tupėjo nedidukai geltonodžiai vyrai apiplyšusiomis uniformomis. Jų liūdni mongoliški veidai žvelgė pro sunkvežimių bortus visiškai abejingai. Kai sunkvežimis kresteldavo per duobę, pasigirsdavo metalo žvangesys — visi belaisviai buvo surakintomis kojomis. Taip ir slinko vienas sunkvežimis po kito su tais liūdnais veidais. Vinstonas žinojo, kad jie čia važiuoja, bet matė juos lyg pro miglų. Merginos petis ir ranka žemiau alkūnės buvo prispausta prie jo. Jos skruostas buvo taip arti, kad jis beveik jautė jo šilumą. Ji tuojau pat ėmėsi vadovauti pokalbiui, kaip tada valgykloje. Kalbėjo tuo pačiu kaip ir tada neišraiškingu balsu, vos judindama lūpas — tai buvo murmesys, beveik gožiamas balsų klegesio ir dardančių sunkvežimių.

— Ar girdit mane?

— Taip.

— Ar būsite laisvas sekmadienį po pietų?

— Taip.

— Tada atidžiai klausykitės. Privalote atsiminti, ką sakysiu. Nuvažiuokit į Padingtono stotį…

Su karišku tikslumu, nustebinusiu Vinstoną, ji nupasakojo visą jo maršrutą. Pusvalandis traukiniu; už stoties pasukti į kairę; du kilometrai plentu; tada bus vartai be viršutinio skersinio; keliukas per lauką, žolėta pievelė; takas tarp krūmų; nudžiūvęs apsamanojęs medis. Atrodė, kad galvoje ji turi žemėlapį.

— Ar viską atsimenate? — sušnibždėjo ji baigusi.

— Taip.

— Pasukate į kairę, paskui į dešinę, paskui vėl į kairę. O virš vartų nėra skersinio.

— Taip. Kada?

— Apie penkioliktą. Jums gali tekti palaukti. Aš ten atvažiuosiu kitaip. Ar tikrai viską atsimenant?

— Taip.

— Tada kuo greičiau eikite nuo manęs.

Šitą sakyti nebuvo reikalo. Bet kurį laiką jiedu negalėjo išsigauti iš minios. Sunkvežimiai pro šalį tebevažiavo, žmonės nesiskirstė, žiopsojo. Iš pradžių buvo girdėti vienas kitas paniekinamas šūksnis ir švilpesiai, bet taip darė tik partijos nariai, ir tie greit nutilo. Daugumą buvo apėmęs paprasčiausias smalsumas. Užsieniečiai, ar iš Eurazijos, ar iš Rytazijos, buvo lyg kokie neregėti gyvūnai. Žmonės juos ir tematydavo tik su belaisvių apranga, bet net tada neturėdavo pakankamai laiko ilgiau įsižiūrėti. Niekas nežinojo, kas bus jiems vėliau, išskyrus tuos keletą, kurie būdavo pakariami kaip karo nusikaltėliai. Visi kiti paprasčiausiai dingdavo, tikriausiai patekdavo į priverčiamojo darbo stovyklas. Po apvalių mongoliško tipo veidų prasidėjo europietiškesni — nešvarūs, su barzdomis, išvargę. Akys virš apžėlusių skruostų žiūrėjo į Vinstoną, kartais tas žvilgsnis būdavo kažkoks itin įdėmus, paskui nuslysdavo tolyn. Kolona baigėsi. Paskutiniame sunkvežimyje jis pamatė pagyvenusį vyrą, apaugusį žilais plaukais, stovintį stačią sunertomis ant pilvo rankomis, lyg būtų įpratęs, kad jis nuolat surakintas. Buvo laikas skirtis su mergina. Bet paskutiniu momentu, vis dar spaudžiant miniai, jos ranka susirado jo ranką ir nesmarkiai spustelėjo.

Tai truko gal dešimt sekundžių, bet atrodė, kad jų rankos jau seniai suspaustos. Per tą laiką jis sužinojo apie jos ranką visas smulkmenas. Apčiuopė ilgus pirštus, pailgus nagus, nuo darbo sukietėjusį delną su nuospaudomis prie pirštų, minkštą lygų riešą. Po šio prisilietimo jis tą ranką būtų pažinęs lyg matęs akimis. Tuo metu jam dar dingtelėjo, kad nežino, kokios spalvos jo merginos akys. Tikriausiai rudos, bet žmonės su tamsiais plaukais kartais būna ir mėlynakiai. Pasisukti ir žiūrėti į ją būtų baisiausia kvailystė. Suspaudę vienas kito delną, nepastebimi minioje, Jiedu žvelgė tiesiai priešais save, ir į jį iš po gaurų spoksojo liūdnos belaisvio, o ne merginos akys.