Incestas: eilinė Europos išsigimimo strategija

OLANDIJA. Apie šią šalį dažnai kalbama kaip apie pačią laisviausią įstatymų atžvilgiu valstybę. Homoseksualių „šeimų“ legalizavimas, jų teisių gynimas, legalizuoti lengvi narkotikai – visa tai įprastas dalykas Amsterdame. Incestas Olandijoje ne šiaip leidžiamas. Teisėtomis čia pripažįstamos netgi santuokos tarp brolių ir seserų. Vienintelė sąlyga oficialiai įteisinant santuoką – amžius. Amžiaus skirtumas tarp sutuoktinių negali viršyti 8 metų.

ŠVEICARIJA. Incestas šalyje buvo leistas visiškai neseniai. Nuo 2010 metų šioje „pažangioje“ šalyje su pačiu aukščiausiu gyvenimo lygiu, pasikeitė įstatymai. Straipsnis dėl baudžiamosios atsakomybės už incestą netikėtai pradingo iš kodekso, kas sukėlė visuomenės nepasitenkinimą.

reklama

PRANCŪZIJA. Ar leistinas incestas šioje šalyje – ginčytinas klausimas. Civilinis kodeksas draudžia santuokas tarp artimų giminaičių dar nuo XIX amžiaus. Tačiau apie seksualinius santykius tarp pilnamečių artimų giminaičių įstatyme nieko nesakoma. Vadinasi, tai laikoma pačių porų asmeniniu reikalu.

BELGIJA. Šioje šalyje draudžiamos priverstinės santuokos, prievarta atmetama a priori. Užtat incestas čia laikomas visiškai normaliu faktu.

INDIJA. Šalis nedraudžia incesto kaip santykių formos. Be to, neatsižvelgiama į pilnametystės faktorių, kaip tai priimta kitose šalyse.

Į apžvalgą nepateko Afrikos, arabų pasaulio, Lotynų Amerikos ir Pietų Azijos šalys. Kaip ten reikalai su incestu ir daugeliu kitų nepriimtinų mūsų kultūrai reiškinių – nežinoma.

Kodėl gi artimiems giminaičiams negalima tuoktis?

Santuoka tarp artimų žmonių smerkiama nuo seno. Istorijai žinomos tiktai negausios gentys, kurios kultivavo „giminės grynumą“, tačiau gentys tos išmirė arba atsidūrė ant išsigimimo ribos.

Senovės Egiptas, pavyzdžiui, nedraudė tokių santuokų, giminės tuokėsi ir Inkų civilizacijoje.

Šalia religinių, kultūrinių ir socialinių bei etninių normų bei taisyklių, kurios įpareigoja saugoti giminės grynumą, kraujomaiša sukelia ir visą eilę medicininių problemų, iki pat visiško giminės išsigimimo, susijusios su genetiniais pokyčiais.

reklama

IŠSIGIMIMO ISTORIJA

Siekis priešintis užraustiems santykiams būdingas daugeliui senųjų tautų: slavams, germanams, kinams, netgi senovės graikai imdavosi įvairių gudrybių, kad „išravėtų“ nuodėmingas santuokas. Istorijai žinomi atvejai, kai vaikus prievarta atskirdavo nuo tėvų, vadovaudamiesi pačiais kilniausiais ketinimais.

Romos ir katalikiškoje teisėje incestu laikomi santykiai, kurių giminystės ryšius buvo galima atsekti iki bažnyčios nurodytos kartos, buvo draudžiama tuoktis broliams ir seserims, tiesioginiams giminaičiams.

Kraujomaiša taip pat buvo laikomi santykiai tarp dvasinių giminaičių.

Senovės Vokietijoje panašūs veiksmai buvo baudžiami įstatymu. XVII amžiaus Prancūzija užmerkė akis į tokias sąjungas, bausdama tiktai už pasikėsinimus į nepilnamečius.

Rusijoje giminių santuokos grėsė Sibiru, kalėjimu ar įkalinimu vienuolyne. Dauguma valstijų šiuolaikinėje Amerikoje nepripažįsta netgi pusbrolių/pusseserių santuokų, įvestos baudos ir kalėjimo bausmės.

KRAUJOMAIŠKSO PASEKMĖS

Laikoma, kad incestas sukelia rimtus susirgimus, kurie persiduoda paveldėjimo keliu. Kurtumas, aklumas, įvairūs išsigimimai, genetiniai ir psichiniai sutrikimai – visa tai kraujo giminaičių santuokų rezultatas.

Ne per seniausiai atrasti ir apskelbti genetiko Mendelio dėsniai įrodė, kad bet kokie genetiniai pokyčiai ir latentiniai susirgimai turi didesnę galimybę atsirasti ir persiduoti paveldėjimo keliu, kai susituokia artimi žmonės. Laikoma, kad kenksmingas recesinis genas gali privesti iki visiško giminės išsigimimo ir padaryti palikuonis visiškai negyvybingus.

Taip pat laikoma, kad kraujomaiša šiandien – tai liga, būdinga tiems gyventojų sluoksniams, kurie priskiriami socialiai pavojingai grupei, varguoliams, tačiau, kaip rodo praktika, tokie iškrypimai neretai pasitaiko ir pačiuose aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose.