Pamąstymai apie Jonines, kultūrą ir vergų visuomenės bukinimą

Eina į pabaigą tikriausiai pati triukšmingiausia ir, be to, pelningiausia lietuviškojo vasaros sezono šventė – Joninės. Kaip ir įprasta šiuolaikinėje Lietuvoje, tai buvo masinio girtuokliavimo ir chuliganiško smurto diena, kuriai dar kone prieš dešimtmetį buvo suteiktas oficialus šventės, t. y. nedarbo dienos, statusas.

Turintys gerą atmintį tikriausiai prisimena tuo metu sisteminėje žiniasklaidoje vestą kampaniją „Laisvę Joninėms“, kuria buvo keliamas reikalavimas birželio 24 d. padaryti nedarbo diena. Natūralu, kad šis siūlymas daugelį lietuvių pradžiugino: juk kiekvienas nori turėti laisvo laiko, per kurį galėtų atsipūsti nuo darbo ir skirti jį savo šeimai ar tiesiog sau pačiam.

Ir, tiesą sakant, pats noras turėti laisvo laiko yra neatskiriamas nuo troškimo būti pilnaverčiu žmogumi, užsiimti ne vien tik monotonišku, dažnu atveju, jokios žmogiškos savirealizacijos neteikiančiu samdomuoju darbu pagal kapitalistinės „darbo rinkos“ teikiamas galimybes, bet ir savais pomėgiais, darbais, savęs lavinimu ar tiesiog rekreacine veikla.

Buvimas paprasčiausiu darbiniu arkliu, nuo ryto iki vakaro dirbant nykų ir monotonišką darbą vien tam, kad gautum savo paties bei savo šeimos pragyvenimui būtiną, kad ir varganą, bet šiokį tokį darbo užmokestį, yra, šiaip ar taip, bet kurio žmogaus protą ir dvasiną bukinantis, norą kurti bei mąstyti smaugiantis stovis.

Tą puikiai supranta praktiškai kiekvienas, pats esantis ar kada anksčiau savo gyvenime buvęs šitokioje pozicijoje.

Šitoks „darbinis arklys“ keliasi anksti iš ryto ir greitai skuba į darbą, kuriame, tapdamas svetimu sau pačiam ir kitiems, praleidžia didžiąją dalį dienos, per kurią išeikvojama dauguma jo turimų jėgų. Grįždamas namo toks žmogus būna išsekęs ir iš tiesų, net jei to ir norėtų, sunkiai begalėtų užsiimti savišvieta, politinės ar mokslinės literatūros skaitymu ir t. t. – apie tai negali būti nei kalbos.

Kiek įmanoma pailsima, atgaunant reikiamas jėgas, kad sekančią dieną būtų galima daugiau ar mažiau sėkmingai grįžti prie darbo. ir taip viskas tęsiasi, iš esmės pagal šukį „dirbk-pirk-mirk“, kuriuo paprastai išreiškiamas užburtas kapitalistinio gyvenimo ratas.

Čia derėtų visada turėti omenyje, kad kapitalistinė santvarka, būdama paremta kapitalo vykdomu fizinio ir protinio darbo išnaudojimu, pati savaime, kartu su savo valdančiąja klase (buržuazija, taip pat gražbylių vadinama „elitu“, „aukštuomene“, „tautos žiedu“ ir t. t.), yra suinteresuota tuo, kad samdomo darbo žmogus būtų patenkintas savo vergiška padėtimi, kurią sukuria pati ši santvarka ir į kurią daugumą žmonių nubloškia žiauri gyvenimo tikrovė.

Kapitalistams reikalingi vergai, nesuvokiantys savo pačių padėties, o – dar geriau – (klaidingai) laikantys save laisvais ir visapusiškai savarankiškais asmenimis, vergaujantys ir nešantys pelną, bet ir pakankamai sotūs, turintys kažkiek laisvalaikio, per kurį galėtų atsigauti tam, kad galėtų toliau našiai dirbti.

Svarbu, kad savo laisvu laiku samdomo darbo vergai jokiu būdu nesusidomėtų protine ar praktine veikla, kuri galėtų kelti jų sąmoningumą, kuri galbūt padėtų jiems suprasti savąją padėtį bei išnaudotojišką, parazitinę Sistemos esmę.

Todėl eilinių dirbančiųjų atveju bet koks platesnis negu siaurai profesinis lavinimasis, tarkime, literatūros istorinėmis, ekonominėmis, filosofinėmis ar kt. socialinėmis temomis (ypatingai tuo atveju, jeigu ši literatūra neišreiškia  viešpataujančios kapitalistų klasės interesus ginančios bei teisinančios liberalkapitalistinės ideologijos nuostatų), ar, sakykime, kritiškas domėjimasis šiuolaikinės šalies bei pasaulio aktualijomis, yra nepageidaujamas dalykas.

reklama

Vengiama visko ir bet ko, kas žmoguje galėtų skatinti analitinį mąstymą, kuriuo jis galėtų mėginti nuosekliai išsiaiškinti visuomenės gyvenimą ar istorijos procesą kaip visumą.

Tam, kad „darbiniai arkliai“ bei kiti apgailėtinais buržuazinės sistemos sraigteliais paversti žmonės neprieitų valdančiajai klasei neparankios informacijos ar, neduok dieve, politiškai jai pavojingų ideologinių išvadų, jiems suteikiamas tam tikras kiekis laisvalaikio, kurio metu jie būna bombarduojami pačios Sistemos sukurtos ir vis atnaujinamos informacijos.

Ši informacija, žinoma, atitinka Sistemos ir jos valdytojų interesus (žr.: TV, internetas, laikraščiai, žurnalai, populiarioji kultūra ir t. t.); kitas ginklas – plačiosios liaudies suviliojimas „duonos ir žaidimų“ metodu.

Vykdydama nuoseklią propagandą, kuri persisunkia į absoliučiai visus buržuazinės visuomenės gyvenimo aspektus (spaudą, filmus, muziką, madas, mokslą, politiką ir t. t.), Sistema siekia įtvirtinti liberalkapitalistinės ideologijos viešpatavimą masių sąmonėje. Tai – ideologinė manipuliacija, per kurią, užkariaujant visuomenės masių sąmonę, joms įperšama kaip „sava“ iš esmės iliuzinė ir praktinio gyvenimo realijų atžvilgiu visiškai klaidinga, galima sakyti, šizofreniška ideologija, kurios uždavinys yra bet kokia kaina teoriškai pagrįsti ir, esant reikalui, demagogiškai pateisinti buržuazinės santvarkos egzistavimą.

Tuo tarpu per primityvias ir vulgarias, protą ir dvasią bukinančias bei tvirkinančias pramogas, į kurias įeina ne vien tik alkoholizmas ir narkomanija, bet ir didžioji dalis šiandieninės „vartotojų“ visuomenės kultūrinių reiškinių, Sistema siekia sutvirtinti savo atliekamos ideologinės manipuliacijos rezultatus ir, trumpalaikio šėlsmo bei „kaifo“ , kurį samdomiesiems vergams siūlo šiandieninis pramogų biznis, sukurti ir tam tikrą, kad ir visiškai hedonistinį, „džiaugsmo“ pojūtį, kuriuo siekiama, kad vergas ne tik laikytų save laisvu, nors tokiu ir nėra (tai atliekama per ideologinę manipuliaciją), bet dar ir džiaugtųsi, „kaifuotų“ savo apgailėtinu statusu.

Kaip minėjome viršuje, laisvalaikis nuo darbo – koks blogas ar netgi geras tas darbas bebūtų – yra žmogiškam gyvenimui absoliučiai būtinas dalykas, galintis būti nuostabaus fizinio bei dvasinio asmenybės bei kolektyvo tobulėjimo pagrindu (laisvą laiką skiriant mokslui, kultūrinei ar kitai visuomeninei veiklai). Jis gali padėti formuoti tvirtus, sąmoningus ir atsakingus žmones.

Tačiau Sistemai tokie žmonės nereikalingi, nes jie gali imti abejoti esama santvarka ar netgi ją kritikuoti ir ieškoti daugiau ar mažiau radikalių alternatyvų.

Todėl jai yra reikalingi buki ir niekingi vergai, iš kurių būtų galima išspausti ne tik kiek įmanoma didesnį pelną, bet ir kurie būtų iš esmės pasyvūs ir patenkinti savo vergiška padėtimi, laikydami savo vergiją „laisve“ ar tiesiog „natūralia tvarka“, kurią reikia arba tiesiog priimti, arba netgi ja džiaugtis…

Juk geriausias vergas ir yra tas, kuris save klaidingai mano esant laisvu. Ir būtent šitokie vergai, galime sakyti, biorobotai, yra formuojami šiuolaikinį Vakarų pasaulį sudarančiose „vartotojų“ visuomenėse.

Istorinių precedentų šitokiam manipuliavimo ir masių pavergimo būdui netrūksta – galima pasižiūrėti į tai, kaip antikinėje senovėje elgėsi vergvaldžiai: be to, kad jau pūti pradėjusioje senovės Graikijoje, o paskui ir Romoje, viešpatavo visuomeninė-valstybinė ideologija, įtvirtinusi ir pateisinusi vergvaldinę santvarką (daugumą gyventojų tada jau sudarė beteisiai vergai, o „piliečiai“ tebuvo tik iš jų išnaudojimo besipelniusi privilegijuota mažuma), gyvavo ir kiti reiškiniai, per kuriuos buvo vykdomas liaudies kvailinimas ir tvirkinimas, iškreiptų pažiūrų į pasaulį formavimas.

Liūdnai pagarsėjęs Bakcho (pas graikus – Dioniso) kultas savo laiku plačiai plito kone visame helėnų pasaulyje, o per vadinamąsias bakchanalijas, t. y. šio kulto religines šventes, vykdavo orgijos: nevaržomas girtuokliavimas ir lytinis paleistuvavimas. Ne paslaptis, kad pagrindiniai šio kulto remėjai buvo būtent iš vergų darbo išnaudijimo praturtėję to meto oligarchai, kuriems šitokios „kultūros“ skleidimas tarp liaudies, pripažinkime, buvo labai parankus.

Romoje, be to paties Bakcho kulto, gyvavo ir dar ktias, tiesą pasakius, žiauresnis ir bjauresnis masių bukinimo instrumentas, iš kurio istorinio palikimo ir kyla garsioji frazė panem et circenses („duona ir žaidimai“). Tai, kaip tikriausiai žinote, buvo gladiatorių žaidynės, į kurias ištisos minios rinkdavosi tam, kad stebėtų, kaip profesionaliais arenos kovotojais paversti vergai tarpusavyje kaunasi ir vienas kitą žudo.

Šitokia bukos agresijos, nužmoginančio žiaurumo bei sadizmo kultūra, kartu su orgijomis, padėjo išlaikyti tam tikrą liaudies pasitenkinimą, ją bukinant ir, vienaip ar kitaip, narkotizuojant, o labiausiai nuskriaustų visuomenės elementų kančią paverčiant vieša pramoga.

Ir tame – nieko nuostabaus, kadangi tai yra, švelniai tariant, simptomiška, o tiksliau, dėsninga, kad visuomenėse, paremtose žmogaus išnaudojimu ir prievartavimu kito žmogaus ir dėl to nuo pradžios pasmerktose anksčiau ar vėliau išsigimti ir žlugti, ne tik egzistuoja, bet dargi klesti (ir net būna „iš viršaus“ proteguojami( tokie ir kitokie reiškiniai, kuriais siekiama, kad liaudies masės ne tik savo sunkiai įgijamo laisvalaikio nepanaudotų savęs tobulinimui ar, tuo labiau, kolektyviniam susiorganizavimui, bet, kad per jį save tik dar labiau bukintų ir tuo būdu pasiduotų parazitavimu grįstos Sistemos vykdomam masiniam visuomenės debilizavimui.

Šito kontekste turėtume matyti ir vertinti „Jonines“ bei daugybę kitų šiuolaikinės Lietuvos (ir Europos) švenčių, pramoginių renginių ir paprastos kasdienybės. Tai – dar viena diena lietuviškajame kalendoriuje, kada Lietuvoje gyvenantys „darbiniai arkliai“ gali savą nuovargį, savo nuoskaudas ar gyvenimo beprasmiškumo jausmą skandinti pigaus ir „bambaliuose“ prieinamo alaus (jei ne stipresnių alkoholinių gėrimų) upeliuose, o tuo tarpu „mūsų“ aludaryste užsiiminėjantys kapitalistai („Švyturys“, „Tauras“ ir kt.) gali trinti savo rankas iš džiaugsmo, žinodami, kad šiuolaikiniai lietuviai-vergai ne tik lengvai valdomi bei kvailinami, bet dar, kad nemaža dalis šio kvailinimo gali būti labai ir labai pelninga.

Lygia greta čia eina ir žymiai kasdieniškesni reiškiniai: idiotizmą propaguojanti informacija TV, spaudoje bei internete; miestuose tarp jaunimo klestinti naktinių klubų kultūra, kvailų ir praktiškai nereikalingų prekių reklamos, kultūrinio gyvenimo vulgarizacija ir bendras nuosmukis. Visa tai – dėsningos buržuazinės visuomenės išsigimimo pasekmės.

Žinoma, galbūt kai kas mums dabar norės pridurti (o labai galimai norėjo ir anksčiau, dar šio rašinio pradžioje), kad tos pačios „Joninės“ gali būti minimos ir gražiai, kultūringai ir prasmingai kaip „Rasų“ vasaros saulėgrįžos šventė, žyminti gyvosios gamtos atgimimą bei suklestėjimą; gal net tūlas misticizmo, atsiskyrėliškumo ir abstrakčios, juokingai tolstojiškos „visuotinės meilės“ idėjomis savo protą persunkęs filisteris norėtų pasakyti, kad geriau ir rašytume apie šitokius „minkštus ir pūkuotus“ gražius dalykėlius, o ne bjaurias gyvenimo blogybes.

Neketiname nuodugniai polemizuoti apie pačią šventę, bet pasakykime tiek, kad galime gana stipriai abejoti dėl detalių, kaip neretas šitokių švenčių propaguotojas gana naiviai idealizuoja praeitį, manydamas, kad būta jos skaisčios, šventos ir „nekaltos“ progos – nepaisant to, kad jau feodalizmo sąlygomis girtuoklystė liaudies tarpe buvo skatinama ponų – tarp kita ko, taip būta ir XIX a. baudžiavinėje carinėje Rusijoje, kurios dalimi buvo ir Lietuva).

reklama

Mes nesame religinė, mistinė ar ezoterinė sekta, kad mus domintų įsivaizduojama „metafizinė“ ar „astrologinė“ tos ar anos dienos prasmė, bet kovingos visuomeninės ir politinės minties reiškėjai ir vykdytojai. Mus domina ne tai, ar saujelė šiuolaikine kultūra nusivylusių, gal ir į neopagonybę ar mistinę filosofiją linkusių žmonių savo sodų kiemeliuose ar laukuose šventė šią dieną, ar ne.

Mus čia domina, pirmiau visko, tikroji, praktinė šios dienos ir šito reiškinio reikšmė Lietuvos visuomenėje, ne kokia ji galėtų ar, mūsų požiūriu, turėtų būti, bet kokia ji iš tiesų yra. Ir yra tai masinio girtuokliavimo ir masių kvailinimo, kuris tarnauja valdančiosios klasės interesams, diena.

Tokia tikrovė, žinoma, mūsų netenkinta, tačiau jeigu norime ją pakeisti, verčiau turėtume pradėti ne nuo sektantiškų svaičiojimų apie savo ar kieno nors kito tariamą ar esamą „dvasingumą“, bet nuo esamų objektyvių faktų kritinio apmąstymo.

Todėl ir turime kalbėti apie esamas realijas, o ne apie sektantiškas fantazijas, jeigu norie būti kovos už permainas ir kitokį gyvenimą, o ne atsitraukimo ir „susitaikymo su pasauliu“ balsu.

Bet, vis dėlto, ir tariamą ar buvusią senovę idealizuojančių nostalgikų, kurie didiai brangina ir akcentuoja Rasų šventę, mintyse yra tam tikrų pripažinimų, vertingų tiesos grūdų. Šiuo atveju tai yra jų bent jau „tarp eilučių“, pačiame dalyko kontekste esanti mintis apie iš esmės darnią ir pilnavertį žmogaus vystymąsį skatinti turinčią kultūrą, į kurią derėtų pakeisti dabar viešpataujančią kultūrinę degeneraciją ir, sakykime tiesiai, plačiosios visuomenės debilizaciją.

Iš esmės tai reiškia sveikos visaliaudinės kultūros, į kurią įeitų ir atitinkamos raiškos formos, tame tarpe ir šventinės dienos, idėją; tokios kultūros, kuri, būdama iš esmės aukšto meninio bei idėjinio lygio, tuo pačiu būtų suprantama ir prieinama kiekvienam paprastam žmogui.

Tai, be abejo, yra puiki mintis, tačiau jos praktinis įgyvendinimas esamos santvarkos ir jos sukurtos „vartotojų“ kultūros rėmuose yra iš esmės neįmanomas dalykas. Geriausiu atveju – tik naivi utopija.

Šitokia kultūra, t. y. visaliaudinė kultūra, istoriškai gyvuoja tik tuomet, kuomet yra bent santykinai laisvų ir lygiaverčių žmonių visuomenė, o tai egzistavo tik primityviose gentinėse visuomenėse bei ankstyvuoju bet kurios išnaudojimu paremtos santvarkos (vergovinės santvarkos, feodalizmo ar kapitalizmo) užuomazgų laikotarpiu, dar neišryškėjus vidiniams sistemos antagonizmams ir nesusiklosčius aštresnei turtinei diferenciacijai.

Tarp kitko, visaliaudinė kultūra tikriausiai niekada tiek neklestėjo ir nebuvo pasiekusi aukštesnio bendro lygio, kaip socializmo gyvavimo laikotarpiu atitinkamose šalyse – tai puikiai byloja šios epochos palikti literatūros, architektūros, muzikos ir kt. kultūros paminklai, kurių kad ir pačioje Lietuvoje yra gausu.

Tačiau tik nusistovėjus ir išsikerojus visuomenėje išnaudotojiškai tvarkai ir pasireiškiant jos socialiniams-ekonominiams padariniams, „visaliaudinę“ kurios nors tautos kultūrą keičia du priešingi poliai, kurie kultūriškai ir ideologiškai mėgina palaikyti susiklosčiusią santvarką.

Iš vienos pusės – į vulgarybę ir primityvumą orientuojama „masinė kultūra“, kurią masėms meta ir propaguoja valdančioji klasė ir jai parsidavę elementai; iš kitos – pasipūtėliška, arogancijos, snobizmo ir pseudo-intelektualizmo persunkta „aukštoji kultūra“, kuria disponuoja valdantysis „elitas“ su savo aptarnaujančiuoju personalu. Joje atsispindi ne tik gilus valdančiosios klasės ir ją aptarnaujančių inteligentinių susvetimėjimas paprastos liaudies atžvilgiu, bet ir jos pačios kultūrinis-ideologinis nuosmukis, neretai bankrotas, rodantis visišką dekadansą ir impotenciją.

Tokią polerizuotą, išsigimusią ir kasdien tikriausiai vis labiau išsigimstančią kultūrą, šiuo konkrečiu istoriniu atveju, „vartotojų“ kultūrą, turime ir šiandieniniame Vakarų pasaulyje, kurio dalimi, patinka mums tai ar ne, yra ir Lietuva.

Liaudžiai numetamas pigus, bet triukšmingas ir ryškus kičas, kuriuo vulgarizuojama masinė sąmonė ir formuojamas „postmodernaus“ bioroboto – „vartotojo“ (savimi patenkinto ir aplinkos bei savo objektyvios padėties nesuvokiančio vergo) – mąstymas. Iš žmonių kultūrinio-ideologinio apdorojimo būdu daromi kapitalistiniai gyvuliai.

Veikiama per primityvias ir lengvai suprantamas, bet meniškai ir idėjiškai išsigimėliškas formas (pvz.: dabartinė vartotojiška „populiarioji“ muzika, mados ir t. t.).

Tuo tarpu „aukštuomenė“, kartu su savo oficiozine inteligentija, verčiau renkasi abstraktų ir snobišką „modernųjį meną“, kurį Lietuvoje ryškiai simbolizuoja ant Neries kranto Vilniuje stovintis vamzdis, tūlo „modernaus menininko“ laikomas „skulptūra.“

Savo vidinę bjaurastį, beidėjiškumą ir tuštybę šitoks buržuazinis-dekadentinis „menas“ maskuoja savo šalininkų ir apologetų propaguojamos „meno vardan meno“ (l‘art puor l‘art) teorijomis ir svaičiojimais, esą kūrybą dar reikia, abstrakčia to prasme, „suprasti“.

Aišku, kad šiuolaikinės „Joninės“ kaip socialinis reiškinys papuola į pirmąją, liaudžiai skirto vulgaraus ir tiesmukiško kičo kategoriją, nors kitomis aplinkybėmis galėtų, kaip mums leidžia suprasti tie, kurie aktyviausiai mini „Rasų“ šventę, būti sveikos tautos visaliaudinės kultūros pasireiškimu.

Lygiai taip pat, tarp kitko, ir masių laisvalaikis galėtų būti ne vien tik ilgesnis, negu yra dabar, bet ir kitokios kokybės: padedantis žmogui pailsėti nuo sunkios kasdienės rutinos darbų, bet tuo pačiu ne jį bukinantis, bet lavinantis ir kartu su kitais žmonėmis telkiantis dalykas.

Tačiau tol, kol egzistuoja kapitalistinė santvarka, tol ir šventės bus daugiausia orientuotos į primityvų hedonizmą, o samdomiesiems vergams teikiamas laisvalaikis bus skirtas vulgariai „duonos ir žaidimų“ kultūrai, kuri skirta visiškam masių sąmonės atbukinimui ir sukvailinimui, kuriura suinteresuota pati valdančioji klasė (kapitalistai), suvokianti, kad geriausia yra turėti papenėtus ir pramogų karts nuo karto gaunančius vergus.

Jeigu norime kilnesnės kultūros, kuri reikštų kitokias, žmogaus vardo nedergiančias vertybes bei idėjas, jei norime, kad tikrai atgimtų tautinė lietuvių kultūra, privalome įsisamoninti faktą, kad šiandienos kontekste tai reikštų radikalų, t. y. esminį perversmą visuomenės kultūriniame ir, apskritai, idėjiniame gyvenime.

Tai reikštų kultūrinę revoliuciją, kuri kultūrą ir laisvalaikį padarytų tikro ir nesuvaidinto žmogiškumo tautos ir visuomenės sąmonėje bei gyvenime vystymo priemonėmis. Tačiau turime taip pat įsiminti ir tai, kad kultūrinė revoliucija, t. y. visuomenės dvasios ir kultūros apvalymas ir sukilninimas, yra ir bus objektyviai neįmanoma be atitinkamos socialinės-ekonominės ir politinės revoliucijos, kurios uždaviniu būtų ne kas kita, kaip buržuazinės sistemos panaikinimas, įvykdymo.

Tik socializmo sąlygomis įmanomas kitoks, „vartotojų“ visuomenę ir ideologiją paneigiantis kultūrinis tautos gyvenimas.

Juk nors sąmonė gali paveikti ir netgi labai paveikia gyvenimą, vis dėlto, kaip dar suvokė klasikai, visų pirma ne sąmonė lemia gyvenimą, bet pats gyvenimas lemia ir formuoja sąmonę. Tad jei tikrai norime pakeisti sąmonę: kultūrą, idėjas, šventes ir vertybes, turime pirmiausiai pakeisti visuomenės gyvenimą, o šį gyvenimą lemia ir suformuoja egzistuojanti santvarka.

Galbūt po tokių radikalių pokyčių ir Joninės ar, jei norime, Rasos, galės plačiosiose lietuvių tautos masėse įgyti kilnesnę ir geresnę prasmę, nei dabar alaus kompanijoms pelningas ir liaudžiai giliai žalingas girtuokliavimas, bergždžios „didvyrių“ muštynės ir galvos skausmą keliančios pagirios.