11 popiežiaus kreipimosi ištraukų, kurias savo antraštėse nutylėjo OFICIALIOJI žiniasklaida

Chorchės Mario Bergoljo (dar žinomo kaip Romos katalikų popiežius Pranciškus) enciklika (kreipimasis į pasaulio katalikus) "Laudato Si'" ("Šlovinu Tave") katalikiškame pasaulyje ir už jo ribų sukėlė daugybę diskusijų. Kai kurie jos teiginiai sulaukė pagyrų iš kairiųjų pasaulio valstybių vadovų ir ne mažiau kritikos iš konservatyvių katalikų.

Susilaikydami nuo viso enciklikos turinio vertinimo, portalo propatria.lt skaitytojams pristatome internetinio dienraščio "The Stream" parengtą santrauką, kurioje atrinktos kai kurios vertingos enciklikos ištraukos, kurių tikriausiai neišvysite sekuliariosios žiniasklaidos antraštėse, kalbančiose vien apie klimato kaitą ir globalinį atšilimą.

1. Kūrinija turi Kūrėją ir yra daugiau nei vien „evoliucionavusi gamta“

(75) Dvasingumas, užmirštantis Dievą kaip visagalį Kūrėją, yra nepriimtinas. Tuomet pradedame garbinti žemiškąsias jėgas arba uzurpuojame Dievo vietą, net imdami teigti, jog turime neribotą teisę trypti Jo kūrinijos pėdsakus. Geriausias būdas sugrąžinti vyrus ir moteris į jiems teisėtai priklausančią vietą, nutraukiant jų absoliutaus dominavimo žemėje pretenziją, yra vėl pradėti kalbėti apie Tėvo asmenį, kuris kuria ir kuriam vieninteliam priklauso pasaulis. Kitu atveju žmonės visada bandys tikrovei primesti savus įstatymus ir interesus.

(77) „Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs“ (Ps 33,6). Tai mums sako, kad pasaulis atsirado dėl sprendimo, ne dėl chaoso ar atsitiktinumo, ir tai jį tik dar labiau išaukština. Kuriantysis žodis išreiškia laisvą pasirinkimą. Visata neatsirado kaip savavališkos visagalybės, jėgos demonstravimo ar troškimo pasirodyti rezultatas. Kūrinija yra meilės tvarkos dalis. Dievo meilė yra fundamentali visus kūrinius judinanti jėga: „Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs" (Išm 11,24). Taigi kiekvienas kūrinys yra Tėvo švelnumo, suteikiančio vietą pasaulyje, objektas. Net trumpalaikis paties mažiausio kūrinio gyvenimas yra Jo meilės objektas, ir Dievas apglėbia savo meile tas kelias jo egzistavimo sekundes. Šv. Bazilijus Didysis apibūdino Kūrėją kaip „neišmatuojamą gėrį“, o Dantė Aligjeris kalbėjo apie „meilę, judinančią saulę ir žvaigždes“. Dėl tos priežasties galime kilti nuo sukurtų būtybių iki „Dievo didybės ir Jo mylinčio gailestingumo“.

2. Žmogaus ekologija reiškia vyriškumo ir moteriškumo skirtumų pripažinimą bei vertinimą

reklama

(155) Žmogaus ekologija implikuoja dar kai ką labai reikšmingo: ryšį tarp žmogaus gyvenimo ir moralinio įstatymo, kuris įrašytas mūsų prigimtyje ir kuris būtinas kuriant kilnesnę aplinką. Popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie „žmogaus ekologiją“, besiremiančią tuo, kad „žmogus taip pat turi prigimtį, kurią privalo gerbti, ir negali manipuliuoti kaip panorėjęs“. Užtenka pripažinti, kad mūsų kūnas nustato tiesioginį mūsų santykį su aplinka ir kitomis gyvomis būtybėmis. Tam, kad galėtume pasveikinti ir priimti visą pasaulį kaip iš Tėvo gautą dovaną ir mūsų bendrus namus, turime savo pačių kūnus pripažinti esant Dievo dovana. Tuo metu manymas, kad turime absoliučią valdžią savo kūnų atžvilgiu, virsta, nors dažnai subtiliai, įsitikinimu, kad turime neribotą valdžią visai kūrinijai. Mokymasis priimti savo kūną, juo rūpintis ir gerbti jo giliausią paskirtį, yra pagrindinis žmogaus ekologijos elementas. Taip pat yra būtina vertinti savo moteriškumą arba vyriškumą tam, kad pažintume save susidurdami su kitu, kitokiu nei aš. Tokiu būdu galime džiaugsmingai priimti ypatingas kito vyro ar moters dovanas, Dievo Kūrėjo darbą, ir abipusiai praturtėti. Būtų nesveikas toks požiūris, kuris siektų „paneigti lyčių skirtumus, nes nebežinoma, ką su jais daryti“.

3. Jėzus pašventina žmogaus darbą

(98) Jėzus dirbo savomis rankomis, kasdien susidurdamas su materija, kurią sukūrė Dievas, ir jai savo meistriškumu teikė formą. Sukrečia, kad didžioji dalis Jo gyvenimo buvo paskirta šioms paprastoms gyvenimo užduotims, tarsi nekeliančioms jokio susižavėjimo: „Ar jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?“ (Mk 6,3). Šiuo būdu Jis pašventino žmogaus darbą ir apdovanojo jį ypatinga svarba mūsų vystymuisi. Kaip mokė šv. Jonas Paulius II, „kentėdamas darbo triūsą kartu su Kristumi, nukryžiuotu dėl mūsų, žmogus tam tikra prasme bendradarbiauja su Dievo Sūnumi atperkant žmoniją“.

4. Pakelkite akis nuo savo telefonų ir susitikite vieni su kitais

(47) Kai žiniasklaida ir skaitmeninis pasaulis apima visas mūsų gyvenimo sritis, jų įtaka gali neleisti žmonėms išmokti išmintingai gyventi, giliai mąstyti ir dosniai mylėti. Taip rizikuojame, kad didieji praeities išminčiai liks neišgirsti per visą tą triukšmą ir pamišimą, kurį sukelia informacijos perteklius. Reikia stengtis, kad ši žiniasklaida taptų naujojo kultūrinio žmonijos progreso šaltiniu, o ne grėsme mūsų giliausiems turtams. Tikroji išmintis, kaip savęs tyrinėjimo, dialogo ir dosnaus susitikimo tarp žmonių vaisius, nėra įgyjama paprastu duomenų kaupimu, kuris galiausiai veda prie pertekliaus ir sumišimo, tam tikros protinės taršos. Tikruosius santykius su kitais, kartu su visais iššūkiais, kurie su jais susiję, dabar pakeičia virtuali komunikacija, kuri įgalina mus užsigeidus paprastai rinktis ar nutraukti santykius. Taip duodama pradžia visiškai naujo tipo nenatūraliai emocijai, turinčiai daugiau bendro su prietaisais ir tuo, kas rodoma ekrane, nei su žmonėmis ir prigimtimi.

5. Gelbėkite žmonių kūdikius

(120) Kadangi viskas yra tarpusavyje susiję, rūpinimasis gamtos apsauga nesuderinamas su aborto pateisinimu. Kaip mes galime nuoširdžiai mokyti rūpinimosi kitomis pažeidžiamomis būtybėmis svarbos, kad ir kiek jos keltų problemų, jei nesugebame apsaugoti žmogaus embriono, net jei jo buvimas yra nepatogus ir kelia sunkumų? „Jei prarandamas asmeninis ir socialinis jautrumas naujos gyvybės priėmimui, tuomet kitos visuomenei vertingos priėmimo formos taip pat nyksta.“

(136) Kelia nerimą, kad kai kurie ekologiniai judėjimai gina aplinkos integralumą, teisingai reikalaudami, kad moksliniams tyrimams būtų įvesti tam tikri apribojimai, jie kartais netaiko tų pačių principų žmogaus gyvybei. Matoma tendencija pateisinti bet kokių ribų peržengimą, kai eksperimentai vykdomi su gyvu žmogaus embrionu. Mes pamirštame, kad nepaneigiama žmogaus vertė peržengia jo išsivystymo lygį. Kai technologija atmeta didžiuosius etinius principus, ji galiausiai pradeda bet kokią praktiką laikyti teisėta.

(91) Gilios bendrystės su likusia gamta jausmas negali būti tikras, jei mūsų širdys stokoja švelnumo, atsidavimo ir susirūpinimo kitais žmonėmis. Akivaizdžiai nenuoseklu yra kovoti prieš prekybą nykstančiomis gyvūnų rūšimis tuo pat metu esant visiškai abejingam prekybai žmonėmis, skurdžiai gyvenančiųjų padėčiai ar kito žmogaus, laikomo nereikalingu, sunaikinimui.

6. Pagalba vargšams yra daugiau nei vien išmaldos davimas

(128) Nuo pat sukūrimo momento esame pašaukti dirbti. Neturėtume siekti, kad technologinis progresas masiškai pakeistų žmogaus darbą, nes tai būtų žalinga žmonijai. Darbas yra būtinybė, tai dalis mūsų gyvenimo šioje žemėje prasmės, kelias į augimą, žmogaus vystymąsi ir asmeninį savęs realizavimą. Padėti vargšui finansiškai visada turi būti tik laikinas sprendimas, padedantis jam patenkinti būtinuosius poreikius. Tikrasis tikslas visada turi būti leisti jiems padaryti savo gyvenimą orų per darbą.

7. Žmonių perteklius nėra problema

(50) Vietoje to, kad spręstų nepasiturinčiųjų problemas ir galvotų, kai kas apsiriboja pasiūlymais sumažinti gimstamumą. Dažnai besivystančios šalys patiria tarptautinį spaudimą, kai ekonominė pagalba padaroma priklausoma nuo konkrečių „reprodukcinės sveikatos“ priemonių įgyvendinimo. „Nors tiesa, kad nelygus populiacijos ir prieinamų resursų pasiskirstymas sukelia sunkumų vystymuisi ir tvariam aplinkos naudojimui, reikia suprasti, kad demografinis augimas yra visiškai suderinamas su integraliu ir tolygiu augimu.“ Kaltinti populiacijos augimą vietoje kraštutinio ir selektyvaus vartotojiškumo – tai atsisakyti pažvelgti į problemą.

reklama

8. Tikroji ekologija reikalauja tikrosios antropologijos ir pagarbos žmogaus orumui

(118) Negali būti jokio atsinaujinimo mūsų santykyje su gamta pirmiausia neatnaujinus paties žmogiškumo. Negali būti ekologijos be adekvačios antropologijos. Kai žmogus yra laikomas tik vienu tarp daugelio, atsitiktinumo ar fizinio determinizmo pasekme, tuomet „mūsų bendras atsakomybės jausmas nyksta“. Neteisingai nukreiptas antropocentrizmas nebūtinai turi pereiti į „biocentrizmą“, nes tai sukeltų dar vieną išbalansavimą, neišspręstų dabartinių problemų ir tik sukeltų naujų. Negalima iš žmonių reikalauti jausti atsakomybės už pasaulį, kol nevertiname jų unikalaus išmanymo, valios, laisvės ir atsakomybės.

(65) Biblija moko, kad kiekvienas vyras ir moteris yra sukurti iš meilės ir pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Tai mums atskleidžia begalinį orumą kiekvieno žmogaus, „kuris nėra tik daiktas, bet yra asmuo. Jis gali mokytis, save valdyti, laisvai save atiduoti ir patirti bendrystę su kitais žmonėmis.“ Šv. Jonas Paulius II pabrėžė, kad ypatinga Kūrėjo meilė kiekvienam žmogui „suteikia jam ar jai begalinį orumą“. Tie, kurie atsidavusiai gina žmogaus orumą, krikščionybėje gali tam rasti giliausias priežastis. Koks nuostabus yra žinojimas, kad nė vienas žmogus nėra pakibęs beviltiškame chaose, pasaulyje, kurį valdo grynas atsitiktinumas ar nesibaigiantys pasikartojantys ciklai! Kūrėjas kiekvienam iš mūsų gali pasakyti: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau“ (Jer 1,5). Mes buvo pradėti Dievo širdyje, ir todėl „kiekvienas iš mūsų yra Dievo minties rezultatas. Kiekvienas iš mūsų buvo norėtas, kiekvienas iš mūsų yra mylimas, kiekvienas iš mūsų yra reikalingas“.

9. Tikrajam pasikeitimui reikia pasikeitimo kultūroje, ne tik politikoje

(123) Negalime galvoti, kad politinių pastangų ar įstatymo galios pakaks tam, kad apsisaugotume nuo veiksmų, turinčių įtakos aplinkai, nes kai pati kultūra yra sugedusi ir atmeta objektyvios tiesos bei universalių principų egzistavimą, tuomet įstatymus galima suvokti tik kaip savavališką piktnaudžiavimą ar kliūtis, kurių reikėtų vengti.

(211) Net efektyviausių įstatymų ir reguliavimo egzistavimas yra nepakankamas siekiant pažaboti blogą elgesį ilguoju laikotarpiu. Jei norima, kad įstatymai atneštų svarbių ir ilgalaikių pasekmių, dauguma visuomenės narių turi norėti juos priimti. Tik viešai praktikuodami dorybes žmonės galės pasiekti nesavanaudiškų rezultatų ekologijos srityje.

10. Bažnyčia nesiekia pateikti atsakymų į mokslinius klausimus, dėl jų mums reikalinga nuoširdi ir atvira diskusija

(60) Galiausiai, mums reikia suprasti, kad yra daugybė skirtingų prieigų ir mąstymo būdų, liečiančių šią situaciją ir galimus jos sprendimo būdus. Vienas kraštutinumas apima tuos, kurie atkakliai laikosi įsikibę progreso mito ir teigia mums, kad ekologinės problemos bus išspręstos paprasčiausiai pritaikius naujas technologijas, kad tam nereikia jokių etinių svarstymų ar gilių pokyčių. Kitas kraštutinumas apima tuos, kurie laiko vyrus ir moteris, ir visus jų išradimus grėsme, keliančią pavojų pasaulio ekosistemai, todėl, jų teigimu, žmonių skaičius planetoje turėtų būti sumažintas, o bet kokia intervencijos forma uždrausta. Galimi ateities scenarijai turės būti kuriami tarp šių kraštutinumų, nes nėra vieno galimo problemos sprendimo. Tai atveria kelią daugybei galimų pasiūlymų, kurių visi gali surasti vietą dialoge, siekiančiame išvystyti visapusiškus sprendimų būdus.

(188) Yra konkrečių aplinkosaugos klausimų, kuriais nelengva pasiekti sutarimą. Dar kartą pabrėžiu, kad Bažnyčia nesiekia pateikti atsakymų į mokslinius klausimus ar užimti politikos vietą. Tačiau man rūpi paskatinti sąžiningą ir atvirą diskusiją, kad konkretūs interesai ar ideologijos neužgožtų bendrojo gėrio.

11. Būtina sustabdyti cinizmą, sekuliarizmą ir amoralumą

(229) Turime grįžti prie įsitikinimo, kad mums vieniems kitų reikia, kad mes turime bendrą atsakomybę rūpintis kitais ir pasauliu, ir kad verta būti geriems bei sąžiningiems. Mums jau užtenka viso to amoralumo ir etikos, gėrio, tikėjimo bei sąžiningumo parodijos. Laikas suprasti, kad neatsakingas paviršutiniškumas mums neatnešė nieko gero. Kai surūdija patys socialinio gyvenimo pamatai, lieka tik kovos dėl susikertančių interesų, naujos smurto ir brutalumo formos bei kliūtys autentiškos rūpesčio mus supančia aplinka kultūros augimui.

Parengta pagal The Stream informaciją

---
LDiena.lt: Yra toks priežodis: "Собака худеет - паразиты волнуется". Vertimas būtų daugmaž toks: "Šuniui liesėjant - parazitai susirūpina".

Žydkrikščių sekta, suskilusi į daugybę atšakų gerus pusantro tūkstančių metų parazituoja ant įgimto žmogui Tikėjimo Dievu jausmo ir bendravimo su Juo poreikio. Ir štai, globalizatoriams pradėjus atvirai užlenkinėti religinius projektus, kaip išsėmusisu savo potencialą ir diegiant naująją - TRANSHUMANIZMO ideologiją-religiją, kuriai Dievas yra nereikalingas elementas, žydkrikščiai pajuto negailestingą konkurentų spaudimą.

Iki tol, juos gelbėjo valstybinės religijos statusas, dabar gi valstybinė religija, privaloma tvarka įvedinėjama per ANTVALSTYBINES struktūras, atvirai yra priešiška tiek žydkrikščiams, tiek judėjams, tiek musulmonams, tiek bet kam, teigiančiam apie pasaulyje egzistuojančią "Dievo tvarką" ir žmogaus atsakomybę prieš Jį.

Štai ir tenka žydkrikščių pagrindiniam žiniuoniui pereiti nuo savos markės opiumo liaudžiai platinimo prie to, kas iš tikrųjų yra aktualu ir ant ko laikosi žmonių visuomenė.