"Atliekami" organai ir medicinos tamsumas

Mokslas XIX ir XX amžiuje plėtojosi taip sparčiai, kad mokslininkai puolė į savotišką puikybę. Viską, ko žmogaus kūne nesugebėdavo paaiškinti, jie tučtuojau paskelbdavo "rudimentais", "atavizmais": tonziles, užkrūčio liauką, hipofizę, apendicitą... XX amžiaus pradžioje, po to, kai buvo atrasta puvėsių fermentacija žarnyne, mokslininkai nusišnekėjo iki to, kad nereikalingos ir storosios žarnos, ir chirurgai išpjovė jas daugiau kaip tūkstančiui "mokslo pažangos" entuziastų...

Tačiau palaipsniui mokslas reabilituoja "rudimentus" vieną po kito.

Šiuo metu chirurgai iš įvairių šalių priėjo [praktiškai tokių pačių išvadų: žmonės, kuriems pašalintos tonzilės, suserga vėžiu tris kartus dažniau, nei tie, kuriems jos nepašalintos. Tas pats nutinka ir tiems, kuriems pašalintas apendicitas. Amerikiečiai, beje, savo laiku aršiau už visus kitus kariavo su "atliekamais" organais. Tonziles, o drauge su jomis ir apendicitą jie pjovė visiems iš eilės naujagimiams. O kai šeštame dešimtmetyje prasidėjo poliomielito epidemija, tie vaikai sirgo kur kas sunkiau ir mirė pirmieji.

Ir štai kas įdomu - kai atėjo laikas eiti į armiją, paaiškėjo, jog tie, kuriems organai buvo pašalinti, yra žemesni už bendraamžius 20 centimetrų, liguistesni ir protiškai menkiau išsivystę. Tada ir suprato, kad tonzilės ir apendicitas vaidina svarbų vaidmenį imunitete. Šiuo metu amerikiečių specialistams tenka pripažinti: iš milijono amerikiečių, kuriems tonzilės buvo pašalintos, 999 000 tokios operacijos visiškai nereikėjo. Šalinti tonziles ir apendicitą - tai tas pats, kas atpjauti gabalėlį imuninės sistemos.

Tyrimai parodė, kad tonzilių funkcija - saugoti organizmą nuo infekcijų. Būtent ties jomis nusėda 70% visų kenksmingų mikrobų, patenkančių į organizmą kartu su oru. Be to tonzilės gamina biologines medžiagas, dalyvaujančias ląstelių sintezėje ir kraujo gamyboje.

reklama

Pas tuos, kuriems tonzilės pašalintos, išsivysto antrinis imuniteto deficitas (AIDS), jie dažniau serga uždegiminėmis ir alerginėmis viršutinių kvėpavimo takų ligomis (faringitai, rinitai, sinusitai, bronchitai), gripu ir kitais susirgimais. O neseniai ukrainiečių mokslininkai pareiškė, kad tonzilės kovoja su vėžiu: ištyrę šimtus ligų istorijų, specialistai išsiaiškino, kad pacientai su pašalintomis tonzilėmis serga viršutinių kvėpavimo takų, virškinimo trakto ir plaučių vėžiu 3-8 kartus dažiau, nei likusieji. Tonzilėse esantys įgilinimai (kriptai) pasirodė esantys savotiška laboratorija, kuri atpažįsta antigeninę sudėtį viso to, kas patenka į organizmą iš išorės - maisto, oro, mikroorganizmų, o tada pradedami gaminti apsauginiai baltymai.

Mokslininkai išskyrė iš tonzilių kelis baltyminius junginius su aktyviomis imunomoduliuojančiomis savybėmis. Tiriant jų poveikį gerklų ir kraujo vėžio ląstelėms, buvo išsiaiškinta, kad jie sugeba sunaikinti vidutiniškai kas penktą tokią ląstelę. Kai šiuos junginius įvesdavo į gyvūnų organizmus, jų atsparumas augliams smarkiai padidėdavo.

Svarbu apsaugoti nuo operacijų pačius mažiausius ir dėl to, kad tonzilės užkerta kelią maistinėms alergijoms. Statistika liudija: 70% vaikų su disbakterioze ir maistine alergija neturi tonzilių. Mokslininkai padarė išvadą, kad tonzilės, pavyzdžiui, susijusios su centriniais organais, kurie kontroliuoja vietinį gleivinių imunitetą. Be to, imunitetui savo reikšme jos prilygsta tokiems korifėjams kaip užkrūčio liauka ir kaulų smegenys. Dabar gydytojai tikri, kad kol vaikui nesukaks bent 8 metai, tonzilių šalinti kategoriškai nevalia, o ir vyresniame amžiuje itin nepageidaujama. Esmė slypi tame, kad gleivinės sukuria tonzilių raukšlėse savotiškus spąstus klastingiems antigenams ir tuo pat metu čionai vystosi ypatinga B-limfocitų rūšis, atsakinga už kvėpavimo takų ir virškinimo trakto viršutinės dalies saugumą. Vystytis jie pradeda jau 18-os mėnesių vaisiui, ypač intensyvus vystymasis vyksta 3-8 metų amžiaus vaikui, vėliau B-limfocitų gamybos intensyvumas sulėtėja, bet niekada visiškai nenutrūksta. Be to, tonzilių uždegimas - tai savotiški natūralūs skiepai, kurie leidžia organizmui ilgiems metams tapti nejautriam uždegimus sukeliančiam antigenui, pavyzdžiui, streptokokui ar konkrečiam gripo viruso štamui. Vadinasi, kuo anksčiau pašalintos tonzilės, tuo mažiau apsaugotas mūsų organizmas nuo gleivinių, gerklės ir virškinimo trakti infekcijų.

Panašią funkciją turi ir adenoidai.

Drauge su liežuvio, gerklų ir gomurio migdolais adenoidai sudaro taip vadinamą Pirogovo limfinį žiedą - uždarą gynybos nuo infekcijų liniją. Ištrakite vieną šios grandinėlės grandį ir visa gynyba subyrės gabalais.

Ir, žinoma, nereikia pamiršti apendicito.

Apendicito sienelių pogleiviniame sluoksnyje aptikti dideli kiekiai limfinių folikulų, apsaugančių žarnyną tiek nuo infekcinių, tiek nuo onkologinių susirgimų. Dėl limfinių audinių gausos apendicitą neretai dar vadina "žarnyno migdolais". Jeigu migdolai gerklose veikia kaip barjerai prieš infekcijas, kurios braunasi per kvėpavimo takus, tai apendicitas stabdo mikrobus, kurie bando daugintis žarnyno turinyje.

reklama

Mokslininkai iš Djuko universiteto medicinos centro įsitikino: apendicitas turi labai svarbią funkciją - tai savotiška platforma naudingoms bakterijoms, gyvenančioms žarnyne, padedanti formuoti imunitetą.

Naudingos žarnyno bakterijos ne tik talkininkauja virškinime, bet ir palaiko imunitetą. Jos sintezuoja antikūnius - imunoglobulinus ir muciną, kurie slopina kenksmingų mikrobų dauginimąsi. Tačiau kartais naudingos bakterijos nesugeba susidoroti su infekcija, tada prasideda viduriavimas.. Tai gynybinė priemonė prieš infekciją, ligas sukeliančių bakterijų pašalinimas iš žarnyno. Tačiau tuo pat metu pašalinamos ir naudingos bakterijos, ir būtent apendicite išlieka "pasislėpusi" tam tikra jų dalis. O kai viduriavimas baigiasi, naudingi mikrobai vėl apgyvendina visą žarnyną.

Kaip žinia, limfinis audinys labai aktyviai dalyvauja visose be išimties organizmo gynybinėse reakcijose. Jo salelės-padaliniai išsimėtę po visą organizmą ir kontroliuoja konkrečias zonas. Jeigu per sužeidimą patenka virusas, patogeninis mikroorganizmas, žodžiu - svetimas antigenas, tai pirmasis į kovą su prasiskverbusiu "diversantu" stoja artimiausias limfmazgis. Kada prasideda masinė antigenų ataka, kurios nepajėgia atremti vietinės pajėgos, skelbiama visuotinė mobilizacija ir į gynybą įsitraukia visa imuninė sistema.

Yra organizme toks kanalas, per kurį svetimkūniai keliauja reguliariai - tai virškinimo traktas. Tiesa, antigenai, kurių esama maisto sudėtyje, prieš patekdami į kraują, suskaidomi iki universalių baltymų, kurie nebeturi piktybinės genetinės informacijos. Ir visgi, drauge su neantigeninėmis molekulėmis, gali praslysti ir antigeninės. Štai tokiam atvejui žarnyne ir išdėstyti limfiniai garnizonai - taip vadinamos Peyerio plokštelės plonojoje žarnoje ir folikulai apendicite. Tačiau neteisinga būtų manyti, kad ši atauga dalyvauja tiktai vietinės reikšmės gynybinėse reakcijose. Dėka galingo limfinio aparato, apendicitas tampa nuolatiniu ir aktyviu dalyviu visuose organizmo procesuose, susijusiuose su imunine reakcija. Pavyzdžiui, klinikiniai stebėjimai parodė, kad žmonėms su pašalintu apendicitu geriau prigyja persodinti organai.

Taigi, šiuo metu įrodytos dvi pagrindinės apendicito funkcijos:

Pirma - tai labai svarbi imuninės sistemos grandis;

Antra - tai vieta, kurioje dauginasi žarnyno lazdelės - svarbiausias organizmo mikrofloros komponentas. Be jo neįmanomas normalus kai kurių riebalinių rūgščių, angliavandenių, amino rūgščių, nukleininių rūgščių įsisavinimas, be jo neįmanoma sintezuoti vitamino K ir B grupės vitaminų, jis dalyvauja vandens-druskų apykaitos reguliavime, išskiria peptidoglikaną, stimuliuojantį mūsų imuninę sistemą ir atlieka dar kai kurias funkcijas.

Jeigu gomurio migdolai pašalinti ar praleido infekciją, vadinasi, paprasčiausiai paskaudės pilvą arba išsivystys tas susirgimas, kurio sukėlėjas prasibrovė į organizmą. O jeigu nėra apendicito? Tada infekcija keliaus toliau į kirkšnies mazgus. Ligoniui greičiausiai prasidės jų uždegimas, vadinasi, gali sutrikti šlapimo ir lyties trakto organų darbas, o paskui, savo ruožtu, geriausiu atveju prasidės šlapimo pūslės ar šlapimtakių uždegimas, o blogiausiu - nevaisingumas.

Dėl to taip svarbu išsaugoti šį imuninės sistemos organą, o geriausia apendicito uždegimo profilaktika yra teisingas ir sveikas maitinimasis, sveikas gyvenimo būdas, atsisakymas nuo sintetinių vaistų, skiepų ir t.t.

Svarbu turėti galvoje, kad tik neišmanymas ir tamsumas leidžia daryti išvadas, jos organizme esama "atliekamų" organų.

www