Laiškas iš kariuomenės

Brangi Mamyte, brangus Tėtukai! Man čia gera.

Tikiuos, kad jūs, dėdė Juozas, podė Liucė, dėdė Antans, teta Stasė, dėdė Prans, teta Bronikė, dėdės Rička ir Vacius, Steps, Broniuks, Moncikė, Macijauckų Rimutė, Zosikė, Stefa, Vanda su savo Zeniuku ir mano Zigmuks tai pat sveiki. Pasakykit visiem, ka ta tarnyba yr superinis reikals. Nėr ka lygint su mūsų Varputėnais. Tegu jie greičiau atvara užsirašyti, kol da te yr vietų.

Iš pradž jaučiaus kvailai, mat iki šešių reik voliotis lovoj, tai blemba net nepatogu…. Nei tau galvijų šert, nei karvių melžt, nei mėšlo vežiot, nei krosnies kurt neverč… Pasakykit Vaciui ir Stepukui, kad reik tik sava lovą paklot (prie to galim i priprast) ir iki pusryčių kelis daiktus pavalyt. Visiem vyrukam kasdien reik skustis, bet tai nėr baisu, nes yr karšts vanduo. Visą laik, bet kurią valandą! Pasakykit mana Zigmukui, ka tik pusryčiai čia juokingi, tipo europietiški. Prasti popieriai matyt toj Europoj, oi, prasti… Tik viens kiaušins, pora permatomų riekelių kumpia i sūria. I da kažkokių grūdų, kurių net vištos nelestų, su pienu. Nei tau bulbų, nei lašinių, nei zacirkas! Laimei, bent duonos gali pasimt, kiek širdis trokšt (todėl draugeliai mane Kepaliuku ir praminė…). Su pietum tai jau bėdos nėr. Tiesa, porcijas vaikiškas kai daržely, ale tie miestiečiai arba valga nedrūčiai, arba išvis mėsas net nelieč… Kiba jie kokie ligoniai..? Tad ko nesuvalga, man ataneša, i tada jau gerai.

reklama

Tie miestiečiai išvis kažkokie keisti… Bėgiot tie lepūnėliai nesugeb. Muštis taip pat… Mum če reik bėgiot su manta. Nu, kap pas mumi namuos kožną rytą, tik be viedrų. Trumpiau. Kap nuo mūsų stubos iki bažnyčios. Parbėgę tai jie tik akis pastata ir šnopuoja kaip šernai. Nesuprantu ko jie apsivemia, da i su kraujais kartais. Juk tai tik 5 kilometrai i da su dujokauke! Tad reik juos po to į kareivines sunkvežimiu parvežt, nes iš jų jau jokias naudas. Per kovos pratybas tik paspaudi tokį trupučiuką …ir jau lūža kokia ranka! Matyt čia nuo tas kavas, kur litrais lak, i da dėl tas mėsas, katros jie nevalga!..

Stipriausias pas mumi tai tokis Kazlauskas iš Alizavas prie Kupiškio. Bet jisai tai 2 metrų ilgio ir sveria kokius 120 kilų, o aš tai vos 1,66 m ir gal 72 kg…mat priaugau trupučiuką nuo to gera kareiviška maista…

O daba žiūrėkit, juokingiausias dalykas! Būtinai papasakokit apie tai dėdei Ričkai, Broniui ir mana Zigmukui. Jau turiu pirmą medalę už šaudymą!!! Ale žinokit nesuprantu, už ką… Tas juočkis balvons, kur ant jų skyda nupaišyc, didelis kai kokia jaučia galva. I nejud visai, ne taip, kai miške šernai ar kiškiai. Ir į tavi nieks nešauda, kaip pas mumi broliai Šapalai per medžioklę iš sava berdankių. Kulipkos – kai daina… i da patiem jų gamint nereik! Tik paėmei naujų, pakrovei ir, jei nesi akls, pataikai nesitaikęs!

Mūsų seržanc kažko primena matiekos mokytoją Vyšniauckienę. Šnek, rėk, nervinas be krašto, ir vis tiek nesuprasi, ko ans nori. Iš pradžių ant manęs kažko užsisėda ir liepė vien su maike lakstyt per lietų po aikštę. Ale kartą daviau čierką samagono, to, kur dėdė Prans atsiuntė, tai vos kojų nepakratė. Lakstė visas raudons po tą aikštę, o po to pusdienį šikinyke tūnojo. Kitą dieną prisakė man bonkę to Prana samagona iki dugna išgert. Iškart visą. Nu i ką? I nieka! Samagons gers, visai kai nuo vaikystės žinau. Seržanc tik akis pastatė, o daba vis žiūr į mane kaip kažką įtardams, ale jau nustoja kabinėtis.

Pasakykit visiem, kad ta tarnyba yr superinis dalyks. Tegu greičiau atvara užsirašyt, kol da yr vietų. Bučkiai visiems (ypač mano Zigmukui).

Jūsų dukra Marytė