Šūvis sau į koją kaip nauja pasaulinė strategija

Bet kokia veikianti sistema bazuojasi ant kelių labai paprastų ir aiškių dalykų. Tokių kaip suprantamos ir niekieno neginčijamos žaidimo taisyklės, o svarbiausia – pasitikėjimu tomis taisyklėmis.

Ir štai čia, deja, prasideda įdomūs dalykėliai.

Ant ko bazavosi pati vakarietiškos civilizacijos modelio patrauklumo sąvoka?

Tai buvo tikėjimas, kad prieš įstatymą visi lygūs, kad teisė į privačią nuosavybę yra neliečiama, taip pat pagarba juridinėms procedūroms, pradedant žmogaus teisėmis, baigiant valstybių sienų neliečiamumu.

Ir faktiškai visi šie dalykai per pastaruosius dešimtmečius tos pačios vakarietiškos civilizacijos pastangomis buvo kruopščiai ir nuosekliai naikinami.

Pitmoji žlugo sienų neliečiamybė, ir ne kur kitur, o pačioje Europoje ir dar gerokai prieš tai, kai NATO valstybės nusprendė vieną iš Europos sostinių savais interesais, kaip čia švelniau išsireiškus, truputėlį humanitariškai pabombarduoti. Paskui, kai buvo atvirai paremti banditai ir prekeiviai žmonių organais Kosove, mes įsitikinome, kad žmogaus teisės taikomos pasirinktinai. Nes kažkaip sunkoka kalbėti apie teises to žmogaus, kurio organais vos ne viešai prekiaujama. Paskui buvo Kipras, kuris akivaizdžiai įrodė, kad galima drąsiai dėti, atsiprašant, skersą ant šventos privatinės nuosavybės neliečiamumo teisės ir planingai apiplėšti komercinių bankų privačius indėlininkus, ir padaryti tai viešai, pagal paskubomis priimtą „įstatymą“.

reklama

Paskui kapituliavo netgi Šveicarija, faktiškai likvidavusi, Amerikai spaudžiant, pačią „indėlių slaptumo“ sąvoką.

Paskui…

Daug ko buvo paskui.

Pribaigė visą tą grožį netgi ne Libijos ir Sirijos beprotybė ir ne Islamo Valstybė. Pribaigė visa tai kaip tik amerikiečių „kova su korupcija FIFA“, kuri puikiai pademonstravo teisės „išrankumą“ tame tarpe ir „kovoje su korupcija“. Nes turint didelį norą kokių nors „korupcijos“ ar bent jau „komercinio papirkimo“ elementų galima rasti faktiškai bet kokiame dideliame ir/ar sudėtingame sandėryje su keliais beneficiarais, ir tai reikia aiškiai suprasti. Ir kai tas „bet kuris“ sandėris netikėtai atsiduria Amerikos jurisdikcijos zonoje, kai tas atsidūrimas pagrįstas vien tuo faktu, kad sandėryje naudojamos sąskaitos Amerikos bankuose (o vartojant dolerį kaip globalią valiutą, amerikietiškos sąskaitos naudojamos automatiškai), tada pradedama kaip Hitlerio laikais, spręsti „katras čia iš mūsų žydas?“. Visa tai reiškia tik viena: visa Vakarų sistema pavirto savotiška „beždžione su granata“.

Nes niekas ir niekad jau nebegalės nuspėti, kada ir kokiu atveju tas daikčiukas susprogs.

Ir tai – gryniausias šūvis sau pačiam į koją.

Nes nuo šiol pasitikėti tokiais „sprendėjais“ gali nebent visiškai baigti idiotai. Ir esu įsitikinęs, kad alternatyvos šiai beprotybei ims dygti kaip grybai artimiausiu laiku. Nes paskutine instancija, kuri ir suteikė vertę amerikietiškiems žaliems popiergaliams, kaip tik ir buvo tasai savotiškas „pasitikėjimo institutas“.

O daugiau tie popiergaliai niekuo nepadengti.

www