Pederastams ir kitiems iškrypėliams nereikia, kad juos "gerbtų". Iš tikrųjų jiems reikia, kad jų bijotų

Netyčiomis pagalvojau apie vieną tolerantiškos publikos susidorojimo su Marijaus Adomaičio karjera aspektą. 

Kaip jums atrodo - visos šios bjaurios istorijos kontekste muzikantas smarkiau pamilo LGBT bendruomenę ir pradėjo labiau gerbti jos narius?

Na, pastatykite save į jo vietą ir pagalvokite - kokie jausmai jums kiltų tokiu atveju, kuomet kažkokia galinga, įtakinga ir organizuota bendruomenė tikslingai ir sąmoningai pradeda jus persekioti, žlugdyti jūsų karjerą bei verslą?

Reikalautų žemintis ir atgailauti už mintis, išreikštas aplinkoje, kurią jūs pats laikėte pakankamai privačia?

Nežinau kaip jums, bet tokioje situacijoje net tokiam pakančiam bei geraširdiškam personažui, kaip aš minčių bei emocijų kiltų įvairių. Ir pagrinde - neigiamų. Įtariu, kad Marijaus Adomaičio atveju yra taip pat, tik pakelta kvadratu. 

Tačiau LGBT bendruomenė dėl to visai nesijaudina ir nepergyvena. Panašu, kad jiems tos Marijaus meilės ir mūsų teigiamų nuostatų bei palankumo ir nereikia. 

reklama

Jiems tereikia, kad niekas nedrįstu viešai reikšti kritinių nuostatų jų elgsenos, viešosios raiškos bei ideologijos dogmų atžvilgiu.

Iš to seka, jog tai ką mes regime yra specifinės interesų grupės realios GALIOS demonstracija.

Mūsų spaudoje įprasta vaizduoti LGBT publiką, kaip gyvenimo bei žmonių nuskriaustuosius varguolius, kasdien kenčiančius nuo aplinkinių diskriminacijos, patyčių bei persekiojimų. 

Homoseksualizmo plėtros aktyvistų bei jų kritikų susidūrimai spaudoje būdavo nušviečiami, kaip skriaudžiamų silpnųjų mažumos ir galingos daugumos konfliktas, kuriame derėtų palaikyti tariamai silpnojo pusę. 

Tačiau sunku nepastebėti - ir Ten Walls persekiojimo kampanija bei panašios istorijos Vakaruose tai aiškiai parodo - kad organizuota LGBT bendruomenė jau senokai iš skriaudžiamųjų vargdienių virto į galingą interesų grupę, turinčią milžinišką įtaką mass medijose bei politikoje.

Kuri nevengia atvirai demonstruoti tą galią, parodomai susidorodama su pavieniais heteroseksualios daugumos atstovais, išdrįsusiais ar turėjusiais naivumo viešai reikšti netinkančias naujiesiems galiūnams mintis. Siekdama ne tiek pakeisti tas mintis, kiek maksimaliai apriboti galimybę jas viešai išsakyti. 

Tuo pat metu ta itin galinga interesų grupė vis dar kuria skriaudžiamų visuomenės našlaičių įvaizdį. Kas stebėtojui iš pašalies nenoromis kelia šypsena.

O ypač juokinga, kuomet tokį įvaizdį palaiko žiniasklaida, realiai tarnaujanti galingai interesų grupei ir energingai dalyvaujanti susidorojant su pavieniais jos oponentais. Tačiau pabrėžtinai vaizduojanti, jog to susidorojimo eigoje gina nuskriaustuosius nuo neva stipriosios pusės. 

Ta tarnystė naujiesiems galiūnams būtų juokinga, jeigu nebūtų taip šlykštu tą veidmainystę ar naivią kvailystę stebėti.